
„Placebas“ - tai ne pirma mano perskaityta knyga iš Jurgos Ivanauskaitės kūrybos. Reikia pripažinti, kad anksčiau perskaityti šios autorės kūriniai privertė kritiškai pažvelgti į jos diegiamą gyvenimo teoriją. Skaitytojui lyg ir nesuteikiama galimybė pasilikti prie savo nuostatų ir savaip žvelgti į gyvenimą. Tačiau šis romanas man pasirodė kur kas labiau priimtinas dėl pačios autorės šiek tiek ironiško požiūrio į savo knygos herojus. Gal pasirodys keista, bet skaitydama šį romaną stebėjau ne autorės kuriamą pasaulį, o savo ne mažiau „sujauktą“ ir varginančią aplinką, asmeninį gyvenimą. Diegiamas paprastas, kiek ironiškas požiūris privertė kiek kitaip pažvelgti į savo problemas, „PAMATYTI“ galimus sprendimus, išsikapstyti iš depresijos. Todėl noriu išsakyti savo įspūdžius ir kiek plačiau papasakoti apie romano turinį.
Drąsu teigti, bet manau, kad kiekvienas skaitydamas šį romaną gali rasti kažką savito kiekvieno iš aprašomų herojų gyvenime. Visi jie buvo skirtingi, turėjo griežtus principus, tikslus, charakterius, gyvenimo būdą. Nepaisant visų vidinių prieštaravimų, juos vienijo priklausomybė nuo aukštesnių jėgų, valdančių mūsų likimus. Autorės ironiškas požiūris, neva mus valdo slapta veikianti „Placebo“ organizacija, verčia juoktis patiems iš savęs. Vienas iš nurodomų įdomiausių ir veiksmingiausių „Placebo“ naudojamų būdų - tai žmonių naikinimas jų pačių sukurtomis priemonėmis, naudojant svarbiausią lietuvių tautinį bruožą - pavydą. Taip siekiama formuoti neigiamą žmogaus požiūrį, jo elgesį, siekia paveikti viską taip, kad žmogus nepasitikėtų savo jėgomis, niekintų save, bijotų išsiskirti ir taptų pilkos visuomenės dalimi. Reikia pripažinti, kad veikianti organizacija - tikrai veiksminga. Juk visi nuolat susiduriame su konkurencija, nesvarbu, kokios veiklos imtumėmės. Ją kiekvienas pajaučiame dar būdami vaikai. Net darželyje privalėjome įrodyti, kad mes nesame prastesni už kitus, todėl reikalavome pagarbos ir dėmesio. Tokia aplinka išmokė nepasitikėti kitais žmonėmis, nepasiduoti kitų įtakai, kiekvieno draugo veide įžvelgti priešą, kuris bet kurią akimirką gali nusiplėšti kaukę ir išduoti tai, kuo šventai tikėjome. Mes bijome parodyti savo jausmus, laisvai reikšti emocijas. Todėl susikuriame kaukę, už kurios galėtume pasislėpti, šaltą ir netikrą išvaizdą, kuri pridengtų mūsų silpnumą ir beribį šunišką norą turėti ištikimą šeimininką, kuris globotų, mylėtų, rūpintųsi ir apgintų. Tačiau galime save paguosti nebent tuo, kad grįžę namo ir įsijungę kompiuterį (pasak autorės, tai dar viena „Placebo“ priemonė) galime bendrauti laisvai, nuo nieko nesislėpdami. Ateiname čia tarsi ieškodami patys savęs, bandydami sunaikinti gaubiančią vienatvę, ir naivios iliuzijos užspaudžia akis. Jaučiamės laimingi, gyvendami virtualiame pasaulyje. Deja, tada, kai šalia norime turėti artimą žmogų, matome tik kvailą kompiuterio ekraną. Atrodo, tikslas pasiektas, mus valdo pavydas, mes nekenčiame savęs ir visų, esančių aplinkui.
Be to, autorė nemažai dėmesio skyrė pranašystėms, kurios tapo daugelio jaunų žmonių gyvenimo dalimi. Aš - ne išimtis. Nekeliu kojos iš namų neperskaičiusi horoskopų, domiuosi juodąja magija. Gal todėl savitas autorės požiūris į pranašystes ir asmeninio gyvenimo atskleidimas man paliko ypač didelį įspūdį. Autorė pranašystes įvardija kaip dar vieną „Placebo“ valdymo formą. Aš jai visiškai pritariu. Juk stiprios asmenybės paprastai neturi nieko bendra su jokiais čigoniškais užsiėmimais, o savimi nepasitikintys, palaužti žmonės šventai tiki kiekvienu būrėjos žodžiu, bandydami išsklaidyti savo abejones, atsikratyti baimės jausmo. Kaip pripažino viena iš romano herojų būrėja Julija apie savo burtus, kurie tikri, veiksmingi, tačiau už kurių slypi ir pernelyg daug miglų - „smagu atsiduoti fantazijoms“. Visas mūsų gyvenimas, o labiausiai ateitis, susijęs su nerimu. Būrimas tą nerimą bent kiek išsklaido“. Šie žodžiai privertė kritiškai įvertinti horoskopų įtaką mano poelgiams, todėl dabar stengiuosi atsikratyti įpročio kasryt skaityti astrologines prognozes.
Taip pat stebina realistiškas ir gana atviras autorės požiūris į moters išvaizdą. Ji nesiekia įteigti skaitytojui, kad išorės grožis nieko nereiškia, kad svarbiausia jausmai, žmogaus charakteris, vertybės ir pan. Kūrinyje smulkiai išdėstoma, ką išgyvena brandaus amžiaus sulaukusi kompleksuota moteris, drąsiai kalbama apie plastinės chirurgijos operacijas, jų reikalingumą. Reikia pripažinti, jog grožio kultas šiandien - ypač aktuali tema. Turbūt kiekviena dailiosios lyties atstovė, žiūrėdama „Grožio fabriką“, slapta svajoja tapti jo dalyve ir joms visai nesvarbu, kad didieji filosofai teigia, jog kiekvienas kūnas yra unikalus, reikia pamilti jį tokį, koks jis yra ir pan. Asmeniškai aš esu už operacijas. Jos suteikia naują gyvenimo džiaugsmą, pasitikėjimą savimi. Todėl sutikčiau gulti po „grožio peiliu“, nes gyvename tik vieną kartą ir reikia džiaugtis gyvenimu, reikia būti visiems gražiems. Žmogus turi jaustis jaukiai, savimi pasitikėti, o ne užsidaryti savyje ir kompleksuoti.
Baigdama noriu pasakyti, kad Jurga Ivanauskaitė - viena įdomiausių pastarojo dešimtmečio lietuvių prozininkių, savo kūryba sukėlusi labai daug diskusijų tarp įvairaus amžiaus žmonių.