Placebas

Nauja Jurgos Ivanauskaitės knyga "Placebas" - vos ne dokumentinė istorinė knyga, kurioje atpažįstami visi moderniosios Lietuvos skandalai, nesusipratimai, nuvorišų pomėgiai, kvailystės ir realijos. Viskas arti it iš laikraščių. Bet pati knyga velia mistinio trilerio mazgą; jame ir burtininkės profesionalės, ir popso žvaigždės, ir kriminalas, persmelkęs visus visuomenės sluoksnius, ir įtampa, kaip ir dera romanui su detektyvo elementais. Tai skaitytojui, kuris nudžiugs dėl daugmaž atpažįstamo personažo, kaip, tarkime, Maksas Vakaris, visų merginų svajonių jaunikis, ar pati autorė, kuri save ramiai įterpia į pasakojimą, nuo pat pradžios, tiesa, nudaigodama (nelabai aišku kuo, nes kartais tai mažas estetiškas šautuvėlis, įremtas į burtininkės smilkinį, kartais iš bičiulio pasiskolintas "pistikas"). Pagrindinė herojė nužudoma ar nusižudo pirmajame puslapyje, tačiau jai tai netrukdo pasakoti ir komentuoti jau iš anapus, iš savotiškos tarpinės mirties būklės, skrajojant ir dairantis aplink iki pat didžiojo visų dievų ir Taro kortų teismo. Tiesa, kaip ir detektyve, paaiškėja paskutiniame puslapyje, nors apytiksliai jau nujaučiama anksčiau.

Šia knyga Ivanauskaitė smarkiai dirba skaitytojui, užbėgdama už akių tenkina visus lietuvių skaitytojo pageidavimus - mistika, mafija, angelų specai, slaptosios tarnybos, sąmokslo teorija, visuotinis sekimas, psichologinis minių apdorojimas, popso žvaigždžių gyvenimo užkulisiai, didžioji spauda, nuvorišų gyvenimas ir taip toliau. Tiesiog varomas pageidavimų koncertas, tai yra knyga daroma pagal socialinio skaitytojo užsakymo nuojautą, ir nieko čia blogo neįžiūrėsi. Tokios knygos ir turi eiti, būkime realistai. Juolab siužetas ir mistinis ar greičiau maginis trileris leidžiasi skaitomas keliais lygiais ir keliais būdais.

Placebo - vaistas, duodamas ligoniui kaip normali piliulė, tačiau neturintis jokio gydomojo poveikio: kartais jis veikia įtaigos ar saviįtaigos dėka; tačiau tai ir slaptos organizacijos pavadinimas. Organizacijos, kuri užsimojusi pakeisti tiek Lietuvos, tiek pasaulio gyvenimą ir vertybes. Ji skleidžia visuotinio nerimo, suicido fluidus, tvarko minių nuotaikas cheminiais preparatais ir, kas be ko, su rimtesniais žmonėmis, vyrais ir moterimis, ilgai dirba asmeniškai. Kol arba sunaikina, arba neįtraukia į savo gretas. Placebo gimdo ir nepasitikėjimą savo jėgomis, ir cinizmą, ji valdo ir informaciją, slapta įsiskverbdama į redakcijų kompiuterius ir keisdama žodžius taip, kad jie smogtų pasąmonėn ir paprasčiausiai užkoduotų žmones vienam ar kitam elgesio modeliui. Sakyčiau, Placebo tai simboliškas globalizacijos ir pasaulinio kapitalo įtakų įasmeninimas; kad ir kaip "sąmokslo teorija" būtų pateikiama, ji neatrodo fantastiška, pažiūrėjus į tos veikos pasekmes. Sąmokslo gali ir nebūti, tačiau rezultatai kaip ant delno. Tačiau yra procesas, kurio metu absoliučiai visos vertybės keičiamos naujomis, erzacinėmis, minios vertybėmis. Vertybėmis miniai. Valdomos minios vertybėmis ir mintimis. Lyginant praėjusią sovietinio absurdo epochą su nūdiena, romane pasirodo, kad homo sovieticus ir homo nuovus iš principo nėra viens už kitą geresni projektai. Sovietizmas traiškė vienaip, globalizacija antraip, bet tikslas vienas - nužmoginimas. Ir čia dirba visi - nuo žiniasklaidos ir politikos iki iš sovietinių slaptų psichotroninio karo laboratorijų išleistų ekstrasensų. Kas gi lieka? Gana akivaizdu, ir Jurgos paaiškinimas yra labai tvarkingai išdėliotas: "Kiekviena nauja ryškesnė asmenybė tučtuojau buvo sunaikinama naudojant svarbiausią tautinį lietuvių bruožą - pavydą. Sakykite, meldžiamieji, kas liko? Ogi - nieko. Paaugliams - popso žvaigždutės. Dvasingiesiems - apsišaukėliai aiškiaregiai ir netikri pranašai. Eiliniai vartotojai garbino muilo operų personažus. Placebo sumanymu, didžiausiais autoritetais privalėjo tapti politikai, kaip tos "Gyvulių ūkio" kiaulės, įsitvėrusios nenuginčijamo šūkio: "Visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie - lygesni už kitus" (p. 289). Ir kas gi išmestas, ir kaip, kokiu būdu? Žinoma, tie, kurie sudarė stuburą, kurie darė Sąjūdį, kurie turėjo gyvybės ir kaitos galią dar pabaisiškam sovietmetyje. Realybės kaitai įpareigota publika buvo išmesta iš visuomenės mentaliteto apyvartos, idant kaitos iniciatyvą perimtų erzaco-placebo kunigai ir magai. Viskas vyko, kaip ir vyko. Tame pačiame puslapyje rašytoja primena: "Būtent darbas su autoritetais ir buvo antroji Jo veiklos Kontoroje pakopa. Taigi autoritetų senąja prasme - visokių sumautų filosofų, giliamintytojų - naujajame Placebo pasaulyje nebeturėjo būti. Kova su senąja gvardija buvo paprasta: kompromatas, gandonešių darbas ir atviras baksnojimas pirštu, kas gi čia mūsų bendruomenėje yra beviltiškas pralaimėtojas. Tai sekėsi nesunkiai. Vieniems buvo prisegta paranoikų etiketė, antriems - suvaikėjusių, tretieji nebegalėjo nusiplauti bendradarbiavimo su KGB dėmės, ketvirtieji neva ilgėjosi sovietmečio, penktieji naujomis aplinkybėmis elgėsi kaip paskutiniai kvailiai, visur kaišiodami savo priplėkusį idealizmą, šeštieji pasirodė be galo godūs pinigams ar šlovei, septintieji užsikasė tik jiems vieniems žinomame pogrindyje, aštuntieji tylomis sudėjo ginklus ir pasidavė, devintieji tapo viskam abejingi, o dešimtieji tiesiog išmirė" (p. 289). Šis visuomenės autoritetų eliminavimas leido duoti naujas gaires. Avių kaimenės, besivalančios dantis, vertybes. Šis virtimas yra tarsi nesustabdoma griūtis, ir bemaž nesimato jėgų, galinčių jį bent pristabdyti, pavieniai žmonės gali kurį laiką kovoti su Placebo, tačiau jie visada pralaimi, o masės jau valdomos, ir ateina nauja beveidės masės era, vartotojo su išplautomis smegenimis epocha.

Jurga Ivanauskaitė šiuo romanu, žinoma, lieka savimi ir tam tikru atžvilgiu metafiziškai nekintanti, tik save kartkarčiais kitan kampan pastatanti ir iš kito rakurso atpažįstama rašytoja, kampas kitas ir vaizdelis kitas, tik Ivanauskaitė ta pati. Tačiau šis romanas jau nebėra literatūriškai vienišos Ivanauskaitės kūrinys. Anksčiau ji rašė sau ir skaitytojui (ar skaitytojai), nesvarbu, ar apie raganas, ar apie Tibetą, tačiau šia knyga ji įeina į Ričardo Gavelio ir Jurgio Kunčino romanų trajektorijas; tai postmodernas su metafizine potekste, tačiau tai ir paskutiniojo gal penkiolikos metų lietuviško romano tąsa, nes čia aš matyčiau ir "Glisono kilpą", it "Tūlą", ir, žinoma "Vilniaus pokerį" su R.Gavelio "Jais". Placebas ir yra "jie", keičiantys aplinką, vertybes ir, svarbiausia, turintys galių keisti ir keičiantys realiai. Jų metodai nėra gryna prievarta, nėra žudymas ir pjovimas - ne, jiems labai svarbu, kad žūtų ir periferija, o "elitas" taptų visai kitoks, nei teigia ir tvirtina tradicija. Ne aristokratai, ne dvasios vyrai ir moterys, o pagal globalizacijos taisykles valdantys ir anonimiškumą miniai siunčiantys jos tikrieji valdovai, besislapstantys už vienos ar kitos kaukės. Ir minia, ir elitas gyvena nerimastaudami. Tas nerimas kriminalinio pasaulio užmestas, perimtas žiniasklaidos, - nerimo apimtieji ne keičia situaciją, bet jos bijo ir stingsta nuo smauglio žvilgsnio. Kaip sako būrėja Julija apie savo burtus, kurie tikri, veiksmingi, tačiau už kurių slypi ir pernelyg miglų - "smagu atsiduoti fantazijoms. Visas mūsų gyvenimas, o labiausiai ateitis susijusi su nerimu. Būrimas tą nerimą bent kiek išsklaido" (p. 281).

Romanas nėra vien detektyvas, nėra vien mistinis trileris, nėra ir vien populiarių ir iš apyšviežės žiniasklaidos temų sumestas kokteilis, tai visuma, tai kūryba. Ji pakyla iki to lygio, kaip ir dera postsovietinės ir postindustrinės visuomenės klampynes minkančiam romanui. Tai jau socialinė visuomenės kritika. Tegu ir malant Taro kortomis ir burtininkių pomirtiniais įspūdžiais.

Tegu ir pasakanti, kas yra, kas vyksta, bet neparodanti galimybių išsigelbėti nuo Placebo virsmo, kuris romane bene ne tik neišvengiamas, bet jau ir įvykęs. Žinia, norėtųsi paklausti - ką daryti? Bet tai jau išslenka už romano ribų. Nes, kaip ir visi perversmai bei perversijos, tai turi savitą estetiką; civilizacijos žlugimo estetiką. Jurgos Ivanauskaitės romanas šią estetiką "apžaidžia" iki pabaigos.