Placebas

Naujasis J.Ivanauskaitės romanas "Placebas" (2003) mane maloniai nustebino, nes jis skiriasi nuo ankstesnių autorės kūrinių, pvz., "Raganos ir lietaus" (1993), "Agnijos magijos" (1995), kurie buvo parašyti pagal modernistinio romano šablonus, siekiant pademonstruoti, kaip yra laužomi įvairūs tabu, mėgaujantis sekso vaizdijimu. Šį kartą J.Ivanauskaitė yra Kita, ji, beje, ir rašo apie Kitą, Placebo, pasaulį, o jos herojai kalba apie vertybių skalę ir tikrus dalykus! Rašytoja parašė kūrinį, kurį galima pavadinti modernizmo ir postmodernizmo estetikos bei poetikos hibridu. Romanas yra šiuolaikiškas savo tematika, nes autorė reflektuoja šiandieninio pasaulio vaizdinį, kai "visur vien pakaitalai" (p. 139). Galima pasakyti, kad J.Ivanauskaitė meniškai apmąsto J.Baudrillard’o simuliakro ir simuliacijos idėją, kurią savitai padeda išryškinti ne mažiau simuliakrinis sovietmečio gyvenimo, jausenos potėpis. Tai yra naujovė lietuvių romanistikos kontekste. Tačiau būdas, kaip tai yra padaroma, mus vėl grąžina prie ankstesnės J.Ivanauskaitės, kuriai būdinga pinti kelias naratyvines linijas, plėtoti ir nuolat išlaikyti intrigą, vaizduojamą pasaulį konstruoti iš fantastikos, psichologijos, religijos, psichoanalizės, sapnų, socialinio gyvenimo elementų. Kaip žinoma, šiandieniniame pasaulyje knyga yra eilinė rinkos prekė, o būtent todėl, mano manymu, J.Ivanauskaitė "Placebą" įvelka į mistinio trilerio rūbą. Detektyvine intriga paremtas siužetas, kasdienybės buities ir būties vaizdavimas, po lygiai dėmesio skiriant tiek darbui, tiek seksui, tiek miestui, lengvai atpažįstamos realijos – tai, kas domina ir patraukia vidutinį skaitytoją. Tačiau, romaną apibūdindami vien tik kaip mistinį trilerį, būtume neteisūs. Tai polisemantinis kūrinys, kurį galima būtų pavadinti ir bendriausiu šiuolaikinio, ne postmodernistinio, romano modeliu. Pagrindinės jo savybės būtų tokios: tikrovės apmąstymas, variacijos modernistinės bei postmodernistinės poetikos elementais, orientacija į aiškiai numatomą skaitytoją, rašytojo, kaip niekuo neišsiskiriančio iš kitų visuomenės narių, t.y. jau ne romantizuoto kūrėjo, koncepcija, dėmesys seksualiniams potyriams, realybės ir fikcijos samplaika, fragmentiška kūrinio kūrimo refleksija.

Svarbiausias J.Ivanauskaitės romano herojus yra ne būrėja Julija, o simuliakrinis "Placebo" pasaulis, kurio gyventojai net ir po mirties tenka būti būrėjai. Julijos sielos žvilgsnis iš anapus į šį pasaulį yra Kito regėjimas. Jį simbolizuoja ir katės diskursas, nuosekliai plėtojamas romane. Būrėjos Julijos personažas rodo, kad būdami gyvi neretai galime nematyti ir nesuvokti pasaulio, kuriame gyvename. Globalizacija, naujosios informacijos technologijos, reklama, nauji įvaizdžiai ir vaizdiniai įstumia žmogų į tokią situaciją, kurioje jis yra valdomas. Todėl natūralu, kad romaną struktūruojančiu matmeniu tampa visagalė reklama, naujoji postmodernaus žmogaus malda. Romano pasakojimą kartkarčiais pertraukia sakinys: "Dabar – REKLAMA".

Literatūrinės technikos požiūriu kūrinyje matome ir modernistinio, ir postmodernistinio romano bruožų. Pagrindiniai literatūriniai sprendimai: vienu metu plėtojamos kelios naratyvinės linijos (būrėja Julija, žurnalistė Rita, Maksas Vakaris, Tadas, Leonardas, Jis); šriftų kaita; metaforos; koncentruotas laikas – romane vaizduojama ir reflektuojama tai, kas įvyko sausio 15 d., bet apimtas ilgas tarpas iki šios datos (naratyvo laikas), sausio–balandžio mėnesiai (siužeto laikas); ezopine kalba parašyti intarpiniai fikciniai tekstai, kuriuose veikia pasaulinės literatūros klasikai; kaitaliojami vardai; kuriamas ne susidvejinusios, bet "susidauginusios" asmenybės vaizdinys; fragmentiškas pasakojimas; pateikiami socialinių tyrimų duomenys; rodoma fantazijos galia, labiausiai išryškėjanti vaizduojant Kontorą ir Vakario kuriamus holivudinio filmo scenarijus.

Tačiau romano meninį lygį mažina didelis dėmesys intrigai, siekiant įtikti skaitytojui, specifinėms Lietuvos problemoms, kai kada beprasmiškai ištęstos socialinės tikrovės refleksijos, siekis pateikti kuo daugiau realių faktų (grožio konkursas "Mis kalinė"). Per plačiai varijuojama pačiu Placebo įvardijimu: Placebas – tai planeta, tai – pasaulinės organizacijos pavadinimas, tai – "totalinė operacija, kodiniu pavadinimu Placebas" (p. 287). Tačiau tas totalumas išryškinamas tik lokalinės Lietuvos vaizdavimu, jis neaprėpia kito likusio pasaulio (veiksmas vyksta Lietuvoje), todėl universalusis matmuo nėra labiau pagrindžiamas.

J.Ivanauskaitė, vaizduodama šiandieninį pasaulį, kurį simbolizuoja placebas, vaisto pakaitalas, pasitelkia mistinį Centro aparatą ir jo planą. Šį kartą nesitenkinama realiu didžiųjų kompanijų ir korporacijų įvaizdžiu, bet detektyviškai kuriamas slaptos ir visagalės tarnybos vaizdinys. Šis sprendimas suartina J.Ivanauskaitę su R.Gavelio "Vilniaus pokeriu" (1989), bet gaveliškąjį totalitarizmą čia pakeičia placebiškoji realybė. Romane nuolat grįžtama prie egzistencinių dalykų, apmąstymų, kuriuos inspiruoja prievartinės rinkos mechanizmas. Pro skaitytojo akis ir sąmonę prabėga visas šiandieninės Lietuvos gyvenimo vaizdas: čia ir viltimi spindintis aukso puodas, ir hakeriai, ir žurnalistai, kuriais besąlygiškai tiki tauta, ir savižudžiai, ir naujieji verslininkai, ir prasta demografinė padėtis bei kita. Taip užfiksuojama įvykusi metamorfozė, kurios priežastis – rinkos ekonomikos atsiradimas, naujos visuomenės ir valstybės kūrimasis. Vartotojų ir verslininkų visuomenės skerspjūvis yra stiprusis šios knygos bruožas. Romane tiksliai yra apibūdinama kultūrinė Lietuvos situacija, inteligentų padėtis (p. 101), reklamos galia moterims ir vyrams (p. 112), teisėsaugos pareigūnų elgesys ir išmintis (p. 117), laidotuvių ritualas (p. 148), o lietuvių dvasinė savijauta yra išsakoma itin įžvalgiai ir meniškai: "Nepastovumo pojūtis buvo apėmęs beveik visus Lietuvos gyventojus, nors čia niekada nedrebėjo žemė, negrasino išsiveržti ugnikalniai, nesiautėjo taifūnai ar tornadai, o romių Baltijos pakrančių per ištisus amžius nenusiaubė nė vienas cunamis. Tačiau žmonės gyveno taip, tarsi jų namai stovėtų ant slenkančio smėlio, it po kojomis liūliuotų beatsiveriantys akivarai, sakytum kiekvienas būtų Sizifas, šimtus kartų ritinantis savo likimo akmenį į viršūnę vien tik dėl to, kad šis r vėl nuriedėtų nesėkmių pragarmėn" (p. 336).

Analogiška Lietuvos gyventojų dvasinė savijauta buvo ir sovietmečiu. "Bet gyvenimo kaip tik ir nebuvo, tik apgailėtinas būties pakaitalas" (p. 123), – sakoma romane. Taigi tikro ir autentiško gyvenimo nėra ne tik vartotojų visuomenėje, bet jo nebuvo ir socialistinės gerovės visuomenėje. Šios vaizdavimas nėra kokia nors naujiena, bet J.Ivanauskaitės laimėjimas – psichologiškai įtaigus, nors ir pagardintas tam tikrais meniniai prieskoniais, sovietmečiu subrendusios moters (Rita, Julija) ar vyro (Tadas) vidinio pasaulio atskleidimas (baimės, kompleksai, nepasitikėjimas savimi, seksualinio gyvenimo problemos, prisitaikymas naujojoje konkurencinėje visuomenėje). Beje, seksualinio gyvenimo problemų refleksija (kaip ir pirmoji seksualinė patirtis) tampa tarsi būtinu šiandienio lietuvių romano vaizdavimo dalyku (L.Gutauskas, R.Granauskas, T.Staniulis).

Kiekvienas reiškinys reikalauja ir jo dvasią atitinkančios kalbos, todėl natūralu, kad J.Ivanauskaitė renkasi ir žemąją leksiką, slengą, barbarizmus, vertinius. Rašytoja sugeba psichologiškai autentiškai perteikti paauglės egzistencinį būvį, kuris išsakomas paauglių kalba. Kad būtų sustiprintas vieno ar kito teiginio semantinis ir emocinis krūvis, autorė renkasi pakartojimo (p. 334) ar išvardijimo stilistines sintaksines figūras: Julija "troško atsiverti mylimajam ir patirti, kaip drauge su juo į ją ima srūti išorinio pasaulio įspūdžiai, nemylint atriboti užkardomis, užtvaromis ir užtvankomis" (p. 82). Retkarčiais tekste sužiba autentiškos metaforos (homeopatiniai tiražai), bet joms švytėti trukdo tikrovės vaizdavimas, nulemiantis ir ją perteikiančią kalbą.

Vis dėlto realybės konstatavimas ir reflektavimas lemia ne tik kalbą ir stilių, bet ir tai, kad romane vyrauja ne postmodernistinis žaidimas, o modernistinė būtis. Būtent todėl skaitydami kūrinį omenyje turime turėti ir O.Huxley’o ir G.Orwello, ir F.Kafkos, ir R.Gavelio kūrinius, kurie sudaro šio romano intertekstualųjį kontekstą. Politika, socialinės problemos, visuomenė – šios knygos refleksijos objektas. J.Ivanauskaitė romane apmąsto ne parulskišką tarpą, ne papievišką tarpsnį, o plyšį tarp žmogaus ir vartotojo, tarp tikro ir simuliakrinio gyvenimo. Plyšį, atsiradusį todėl, kad "Kaip viršuje, taip ir apačioje. Pasaulis – vienas, vieningas ir vientisas" (p. 105). Ne tokia vientisa ir darni meniniu požiūriu J.Ivanauskaitės knyga yra išskirtinė dėl savalaikio gebėjimo reaguoti į šiandieninės simuliakrinės visuomenės problemas, dėl tikslios orientacijos į potencialų skaitytoją (pirkėją!), dėl naujų simuliakrų kūrimo. Dabar – REKLAMA.