Placebas

1. Prisipažinsiu, kad imdama knygą "Placebas" į rankas išgyvenau daugybę prieštaravimų. Dalis šių prieštaravimų kilo iš ankstesnės Ivanauskaitės kūrybos patirties, – mano santykis su šia kūryba buvo grįstas, viena vertus, žaidžiančiojo žmogaus susidomėjimu ir intriga, kurią ši kūryba iš principo provokuoja, kita vertus, kritiškojo žmogaus skepsiu ir nepasitikėjimu. Menas nėra gyvenimas, jam būdingos tam tikros susitarimo taisyklės. Ankstesniuose Ivanauskaitės romanuose į viena buvo šliejami gyvenimo ir fikcijos sandai ir taip naikinama kritiškojo žmogaus galimybė kritiškai bendrauti su šiais tekstais. "Placebe" radau tą sveiko skepsio dozę, kuri padėjo su romano tekstu susikalbėti. Vis dėlto naujojo romano istorija, prasidėjusi mistiniais pomirtiniais raganos Julijos, šiuolaikinės burtininkės, išgyvenimais, išsyk sukūrė aukštą nepasitikėjimo slenkstį: ką iš tiesų kritiškai mąstantis žmogus galėtų veikti su čia pasakojama burtininkės patirtimi? Tačiau versdama šimtąjį romano puslapį turėjau pripažinti, kad kritiškojo žmogaus skepsis, atkakliai glūdėjęs manyje ir vertęs taip paprastai nepasiduoti, su džiaugsmu užleido vietą žaidžiančiajam žmogui. Ironiška autorės pozicija visų be išimties savo knygos herojų atžvilgiu ir pagrindinės herojės (burtininkės Julijos) autoironija tiesiog perėmė to slenksčio funkciją. Romanas "Placebas" parašytas paisant meno taisyklių, neieškant nuolaidų už šių taisyklių galiojimo ribų.


2. Romanas "Placebas" nėra kokia nors naujiena Ivanauskaitės temų repertuare, – keistuolis hipis Gedas, skraidantis Kristus ar kosminiais orgazmais mylimas moteris apdovanojantis kūras Tenvaras Ošaras dabar galėtų atrodyti lyg koks lieptas į raganos ir būrėjos pomirtinį gyvenimą, kuris puslapis po puslapio atsiskleidžia "Placebe". Tačiau estetinis lygmuo, o šiuo atveju ironija, romane tampa vaizduojamojo, fiktyvaus pasaulio logika, veikiančia pagal meno dėsnius. Savo ruožtu šie dėsniai romanui "Placebas" tampa lemtingi. Romane "Sapnų nublokšti" tokie dėsniai taip pat veikia, tačiau ne taip aiškiai, veikiau lyg pagal tam tikrą idėjinę sapno schemą. Naujausiame romane akivaizdžiai pasikeičia teksto kokybė. Svarbiausieji argumentai – kūno fizika ir metafizika, rūpėjusi Ivanauskaitei visuose be išimties jos tekstuose, ypač knygose apie Tibetą (nusipelnančiose ypatingo dėmesio ir pagarbos), nesušlietos į viena, o autorės dėmesys sutelkiamas į empirinę, dokumentinę šiuolaikinio žmogaus, tegu tai ir burtininkė, kasdienybę. Romane "Placebas" metafizinė patirtis yra, tačiau ji skleidžiasi ne tiesmukai, ne tiesiog iš kurio nors personažo kūno, bet ironiškai.


3. Iš visų ironiškų romano teiginių pats netikėčiausias susijęs su žodžiu "placebas". Romano pradžioje paaiškinta, ką reiškia šis žodis: neveiksmingas vaistų pakaitalas, kurį vartodamas ligonis pasveiksta kaip nuo tikrų vaistų. Kitaip tariant, "Placebas" yra realybės simuliacija. Būtų kiek aiškiau, jeigu romane būtų nurodyta tikra realybė, kaip ir populiariame filme "Matrica", kur iš kompiuterinio simuliakro nuotykių ir kančių kupinas kelias veda į tikrų patirčių pasaulį. Ivanauskaitės "Placebo" pasaulis yra šiurpesnis: vienoje romano vietoje net nuskamba mintis, kad yra Placebas arba nėra nieko. Štai tas "nieko" kritiškąjį žmogų verčia susigūžti, nes "Placebo" pasaulis tampa panašus į garsą, pliaukštelėjus vienu delnu. Realybės sando netekusi empirika rizikuoja tapti metafizikos pasaulio dalimi, vienu iš žmogaus vaizduotės demonų. O kur tada koks nors daiktas? Vis dėlto lygybės ženklo tarp "Placebo" ir demonų pasaulio dėti negalėčiau – palyginti logiškoje teksto struktūroje man pristigtų duomenų argumentams. Galbūt toks romano pavadinimas ir idėja turi derėti tarpusavyje tolimu sugretinimu, lyg parabolė. Ir nors man priimtinesnis būtų Donaldo Kajoko arba Nijolės Miliauskaitės poezijos pasaulis, pilnas tylos ir daiktų prasmės, būdama sąžininga skeptikė negalėčiau atmesti Ivanauskaitės skepsio jos pateikto beprasmio pasaulio atžvilgiu. Ironija yra šio romano prasmė ir filosofija, ne burtininkės Julijos užrašai.


4. Kitaip nei daugumos šiuolaikinių lietuvių rašytojų knygos, Ivanauskaitės proza yra gerai suręsto siužeto pavyzdys. "Placebas" šiuo požiūriu ne išimtis. Lyginant su ankstesnėmis autorės knygomis – netgi kokybinis žingsnis į priekį. Dominavusios idėjinės schemos, tegu ir labai savitos, kaip romanuose "Ragana ir lietus" (1993) ar "Sapnų nublokšti" (2000), "Placebe" suyra, virsdamos sunkiau nuspėjamais autorės žaidžiamų siužetų vingiais. Siužetas šiame romane tampa savotiška poetikos priemone: siužetas, o ne išankstinė idėjinė schema leidžia atsiskleisti herojų charakteriams, poelgiams ir pasirinkimams. Siužetas yra būtina geros prozos sąlyga, kurią lietuvių rašytojai kažkodėl iš principo ignoruoja. Ir kitaip net nei romane "Sapnų nublokšti", kur herojų charakterius iliustravo jų likimų matrica, "Placebe" pasirodo charakterių įvairovė. Svarbiausias šios įvairovės sukurtas efektas – personažų likimų, balsų ir veidų polifonija, kurianti ne vieną, kaip ankstesniuose romanuose, bet kelis meninio vaizdo lygmenis. Kaip ir kiekvienam kritiškam skaitytojui ar skaitytojai, man maloniausia tai, kad norint priimti ir išbandyti romano idėją nebeprivalu tapatintis su pagrindine heroje ar pagrindiniu herojumi, paprastai iš esmės teigiamu, ir atmesti visus kitus, iš esmės neigiamus, nes skeptiško nusiteikimo skatinama, visada noriu atsidurti tų atmetamų, neigiamų pozicijose. Gera literatūra būtinai pateikia galimybę rinktis. Romane "Placebas" tokia galimybė yra.


5. Romanas keistu pavadinimu yra ir meilės istorija, ir detektyvas. Neabejoju geru šio romano likimu ir tuo, kad atsiras daugybė jo skaitytojų. Mėgindama prisiminti ką nors panašaus šiandieninėje lietuvių literatūroje, galiu pasidžiaugti Marko Zingerio romanu "Grojimas dviese" (2002). Ir Ivanauskaitės, ir Zingerio romanai turi puikų pretekstą, gerai suregztą intrigą ir stiprų ironijos jausmą. Neprilygstama žodžio meistrė Ana Achmatova detektyvo žanru žavėjosi ne mažiau nei architektūra, matyt, vertindama įdėtą į jį empirinės tikrovės interpretavimo krūvį. Detektyvas Achmatovai buvo vienas iš įkvėpimo šaltinių. Jurgos Ivanauskaitės detektyvas man atrodo daugiau nei detektyvas būtent dėl tos aprėptos ir originaliai interpretuotos gyvenimo medžiagos – faktų, faktelių, pateikiančių nemenką nūdienos gyvenimo Lietuvoje išklotinę. Gyvenimo medžiagos interpretavimo mechanizmu šis detektyvas netgi kiek priartėja prie Juozo Erlicko "Knygos". Kaip meilės ir herojų nesusikalbėjimo istorija, šis romanas irgi atrodo įtaigus ir įspūdingas. Kitaip nei drastiški "Raganos ir lietaus" ir netgi romano "Sapnų nublokšti" vaizdai, "Placebo" meilės istorijos aprašinėjamos atvirai, tačiau ne primygtinai, ne tiesmukai. Ironiškai erotiška nuotaika šis romanas gali būti skelbiamas parašytas damos.


Pabaigoje norėtųsi pasakyti, kad bet koks kritiškas skaitymas iš principo neturi prasmės, jeigu neformuluoja ko nors pozityvaus. Todėl apibendrinimas būtų toks: Jurga Ivanauskaitė – viena įdomiausių pastarojo dešimtmečio lietuvių prozininkių, verčianti diskutuoti. Itin produktyvi, gyvybinga, besikeičianti. Geriau diskutuoti verčianti nei paruoštų atsakymų literatūra, kurios nesinori skaityti. Romanas "Placebas" yra šiuo metu brandžiausias grožinis Jurgos Ivanauskaitės kūrinys.