Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Placebas

Placebas S. Sontag straipsnyje „Prieš interpretaciją“ pateikta mintis, kad forma yra lygiavertė turiniui, manau, labai svarbi šiuolaikiniam lietuvių literatūros procesui ir iš esmės priešinga lietuvių literatūros tradicinei kritikai bei gali padėti ją dekonstruoti. Šiuolaikiniai lietuvių autoriai (J. Ivanauskaitė, H. Kunčius, M. Ivaškevičius) griauna prielaidą, kad meno kūrinį sudaro jo turinys, koduojantis nekintamas tiesas ir vertybes. Tačiau tradicinė kritika neanalizuoja šio itin svarbaus šiuolaikinės literatūros aspekto. Jos sutrikimą, susidūrus su kitokiu naratyvu, nei apibrėžtas kanono, rodo dar R. Gavelio „Vilniaus pokerio“ analizė. Kaip pavyzdį pasirinkus J. Ivanauskaitės romaną „Placebas“, galima bandyti pasamprotauti, kodėl tradicinis kritikos mokslas ignoruoja formą ir menkina ją, iškeldamas turinio prioritetą.

S. Sontag rašo, kad „mūsų laikais interpretacija tapo dar sudėtingesnė. Šiandien stropų interpretuotojo darbą skatina ne pagarba nepatogiam tekstui, o jau atvira agresija, panieka regimybei“. Ši mintis aktuali ir kalbant apie J. Ivanauskaitės „Placebą“. Dauguma kritikų, recenzuodami šį kūrinį, kalba apie jį iš vertybinės perspektyvos arba ieško socialinės kritikos požymių, taigi remiasi tikrovės reprezentavimo turinyje kriterijumi.

Pirmąją poziciją aptardamas „Placebą“ labai tiksliai atspindi N. Brazauskas (Literatūra ir menas, 2004 03 19): „Šis romanas yra kitoks nei tie, kurie buvo parašyti pagal modernistinio romano šablonus, siekiant pademonstruoti, kaip yra laužomi įvairūs tabu, mėgaujantis sekso vaizdijimu. Šį kartą J. Ivanauskaitė yra Kita, ji, beje, ir rašo apie Kitą, Placebo, pasaulį, o jos herojai kalba apie vertybių skalę ir tikrus dalykus!“ G. Beresnevičius (Literatūra ir menas, 2003 10 17,) teigia, kad J. Ivanauskaitės „romanas nėra vien detektyvas, nėra vien mistinis trileris, nėra ir vien populiarių ir iš apyšviežės žiniasklaidos temų sumestas kokteilis, tai visuma, tai kūryba. Ji pakyla iki to lygio, kaip ir dera postsovietinės ir postindustrinės visuomenės klampynes minkančiam romanui. Tai jau socialinė visuomenės kritika. Tegu ir malant Taro kortomis ir burtininkių pomirtiniais“.

N. Brazausko mintis skatina kūrinį interpretuoti kanoniškai – atskleisti „tikrus dalykus“ ir paneigti „netikrus“. Vertybinę skalę neva reprezentuoja dažnai reflektuojamos žmogiškosios būsenos: meilė, ilgesys, vienatvė. Tačiau kritikas čia ir išsiduoda: jam svarbiausia tai, kas kalbama, o ne kaip kalbama. Identifikuoti autoriaus intencijas yra svarbiau, nei pajusti ir patirti patį tekstą. G. Beresnevičius kūrinį apriboja tik socialinės refleksijos kontekste ir iš esmės pasilieka autoriaus intencijų dekodavimo erdvėje.

Abi pateiktos kūrinio traktuotės ignoruoja formą dėl turinyje koduojamų intencijų. Tačiau tai, manyčiau, tėra agresija, nukreipta į sudėtingą tekstą, kuris teikia skaitymo malonumą ir formą daro integralia interpretacijos dalimi. Šios strategijos remiasi neginčijamu autoriaus principu: teksto forma, jo kūnas yra ne jo kalba, bet už jos slypintis autoriaus pasaulėvaizdis, į kurį atsirėmę mes suprantame kūrinį, todėl svarbiausia – išnagrinėti idėjas (autoriaus patirties ekvivalentus), o forma tėra nereikšmingas esmės lukštas.

„Placebas“ – tai formos ir turinio vienovės kūrinys, jo negalima interpretuoti tik ieškant idėjų. Tokią prielaidą formuoja daugialypis naratyvas: nėra vieno personažo, vienos kalbančiojo sąmonės ir vienos pasaulio matymo perspektyvos. „Placebas“ nėra homogeninis autorės pasakojimas apie visuomenę ir jos vertybes.

Autoriaus „mirtį“ rodo tai, kad romanas suskaldytas į 6 naratorius, kurių naratyvai dėliojasi į vieną 43 dalių pasakojimą. Pasakojimai labai aiškiai organizuoti. Romano struktūrą galima skirstyti į 8 tarpsnius. Kiekvieno tarpsnio naratyvų eiliškumo struktūra panaši: Julija–Rita–Jis–Maksas–Tadas–Bastetė–Julija. Šios struktūros laikomasi beveik kiekviename etape. Seka negriaunama, visada išlaikoma pirminė struktūra. Tik septintajame tarpsnyje naratyvai keičiasi daug greičiau ir tekstas primena kino filmo struktūrą: lėtai slenkantį veiksmą keičia kulminacinis kadrų sprogimas. Būtent tai sugriauna realybės vienmatiškumą ir parodo, kaip galima žaisti pasakojimo perspektyvomis ir autoriaus instancija.

Kiekvienas naratyvas sukasi aplink tą patį centrą – būrėją Juliją, tačiau teksto realybę kuria 6 atskiri personažai, gyvenantys individualiose tikrovėse (net katė turi savą pasaulį). Kiekvienas pasakotojas pateikia vis kitokį savęs ir kito vaizdą. Tai, ką galime vadinti objektyviąja tikrove, išskaidyta į atskirus ženklus skirtinguose naratyvuose. Pavyzdžiui, Tadas yra kitoks Julijos naratyve ir savo paties pasakojime, Maksas – ironiškas jo naratyve (banali popžvaigždė), bet visai kitoks Julijos pasakojime (vienišas ieškotojas). Julija kiekvieno personažo pasakojime taip pat yra vis kitokia ir vadinama kitaip. „Placebe“ iš esmės nėra centrinio personažo, o tik centrinis įvykis – būrėjos mirtis. Tokio centro išnykimas ir naratyvų susiskaidymas daro autoriaus rekonstrukciją neįmanomą. Centrinis įvykis nėra pati romano istorija, bet pretekstas istorijoms pasidauginti, nes ir mirtis apsupta tik kiekvieno iš personažų spėlionėmis ir savo gyvenimo refleksijomis. „Išnykęs autorius“ išlaisvina tekstą nuo priklausomybės kūrusiojo sąmonei: suteikia galimybę skaitytojui pajusti patį kūrinį, o ne tik jo idėjas. Kiekvienas personažas pateikia tik realybės projektus, kuriuos jungia tik mirties įvykis. Personažai gyvena savo gyvenimus ir tik pasakoja apie Juliją. Romane nėra nei pradžios, nei pabaigos: centras yra ne vienas pasakotojas, bet visi personažai. „Placebe“ autorius visiškai praradęs savo funkcijas ir jo sąmonė negali būti laikoma tekstą organizuojančia forma.

Protagonistas, kuris turėtų sukurti vientisą siužetinę liniją (Julija), neturi vienos tapatybės. Jos neturi ir visi kiti personažai. Egzistuoja tik atskiros personažų projekcijos kiekviename iš pasakojimų.

Forma įgauna didelę svarbą, nes po autoriaus „mirties“ tekste nebelieka nieko, kas jam suteiktų kūną. Toks kūnas klasikinėje ir modernioje interpretacijoje buvo universali realybė ir autoriaus sąmonė, jos buvo interpretacijos orientyrai. Stabili klasikinė sąmonė tekstą įsivaizduoja kaip realybės reprezentaciją – skaitytojas interpretuoja, remdamasis realybės patyrimu, kuris suvokiamas ir kaip autoriaus patirties analogas. Moderni proza reprezentuoja individualią autoriaus sąmonę, todėl kūrinio forma yra ne realybė apskritai, bet autoriaus realybės projekcijos forma. Tapatybę praradusi postmoderni sąmonė sunaikina autoriaus principą ir formą iš realybės ir autoriaus perleidžia pačiam tekstui. „Placebo“ forma – ne autoriaus sąmonės konstruktas, kuriame koduojamos intencijos, bet paties teksto kuriamas prasmės kontekstas. Autorius romane dingsta dėl naratorių išsiskaidymo, o nuo sąmonės nebepriklausoma forma perima iš jo turinio organizavo funkciją. Ji tekstui suteikia kūną: per formą mes jaučiame turinį, o ne per turinį autorių. „Placebas“ išardo klasikinę ir moderniąją formos koncepciją ir išreiškia postmodernią formos sampratą. Sukuriama teksto imanencija, kai prasmės jau kuriasi ne konkrečioje realybėje ar autoriaus sąmonėje, bet skaitymo metu, skaitytojui per kalbą patiriant patį tekstą. Klasikinis turinio apoteozės kanonas J. Ivanauskaitės romane visiškai išardomas, o autoriaus funkcija sugriuvusi.

„Placebe“ atsiduriame gaveliškame Vilniuje, kurio realumas rekonstruojamas tik iš subjektyvių personažų refleksijų. Galima teigti, kad šis kūrinys žymi „Vilniaus pokerio“ nubrėžtą ribą, kurią, S. Sontag žodžiais tariant, galime apibrėžti kaip formos pergalę prieš turinio dominaciją. Prielaida, kad meno kūrinio vertė – tai jo turinys, „Placebui“ netinka, nes jo forma lygiai tiek pat svarbi, o gal net ir svarbesnė už turinį. Skaitant romaną, tikslas perprasti prasmę realizuojamas tik tradicinės kritikos logocentrine sąmone, aristoteline logika, įsivaizduojant rašiusį žmogų, kuris savo sąmonę tvarkingai suskaldė į fragmetinius pasakojimus, jiems suteikė aiškias veikimo ribas ir tam tikras idėjas, o jas kiekvienas naratyvas neva reprezentuoja. Kalbėti apie naratyvo suskaldymą kaip priemonę atskleisti labai gilią prasmę būtų per drąsu.

„Placebe“ realybė tirpsta subjektų (personažų) sąmonėje ir kuriama kalbėjimo metu simbolizacijos būdu: kiekvienam iš personažų įprasminant save pagal savo norą. Ritos pasaulis – liūdnas miesto moters pasaulis, jame tik karjera ir sugriuvusi šeima lieka pagrindiniai gyvenimo stimulai, Makso – žvaigždės pasaulis, kuriame populiarumas griauna sielą, bet ši negali jo atsisakyti, Tadas – vienišas, nesuprastas, naivus šventuolis, jo realybė – dievai ir angelai, bekūnės abstrakcijos, jo pasaulis – „Placebo“ operacijos ir planai, Bastetės – katiniškas, ramus pasaulis, o Julijos – vienišas ir liūdnas prisiminimas.

Atskiri epizodai yra tik ženklai, bet ne pati realybė: „Metafizinę vienatvę gilino ir tai, jog naujajam Placebo pasauliui nereikėjo nei senojo Dievo, nei senojo tikėjimo“ (Jis, p. 104), „Kai Virginija aukštai iškėlė ir plačiai išskėtė kojas, išvydo jos tarpkojį. Juodą, baisų plyšį. Tadą staiga nudiegė išgąstis, kad jis vėl bus įsiurbtas ir paskui ištėkštas, lygiai kaip tuomet, prieš metus, nusileidus juodam cerkvės kupolui“ (Tadas, p. 190), „Prie Magės Maksas pasijuto saugus ir laimingas, kaip ir vaikystėje, kuomet jų namuose dar buvo krosnis, kurią rytais kūrendavo tėvas, ugnis gausdavo, ritmingai dundėdavo. Su Mage tą tobulos pilnatvės pojūtį patirdavo dažnai“ (Maksas, p. 184). Šiuose epizoduose susiduriame su tuo, ką tradicinė kritika vadina „Placebo“ turinio verte: vienatvės ir liūdesio akimirkos, dvasingumo paieškos. Tačiau romano konstravimo forma neigia tokių epizodų idėjos suabsoliutinimą: kituose epizoduose vienatvė ir liūdesys išsisklaido ironiškame tone: Maksas atsiduria REKLAMOJE, Jis – juokinguose Placebo planuose, Tadas – naiviuose samprotavimuose, kurie iš tragedijos virsta komedija: „Dvasinis ritualas (virtimas angelu) nepavyko. Viską pasiglemžė kūnai, keldami Tadui siaubą savo judesių mechanika, skverbimusi, siurbimu, pumpavimu, čepsėjimu. Negana to, jiems besigrumdant ant girgždančios sofos Aurelija užvertė kojas sau virš galvos, pėda kliudė ikoną ir nušveitė ją ant žemės“ (p. 195).

Pirmasis „Placebo“ interpretuotojo žingsnis yra atsisakyti klasikinių ketinimų tekstą paversti pasyviu objektu savo prasmei išrasti. Pirmiausia reikia įsigilinti į naratyvų išdėstymo formą, kuri pakeitė autoriaus sąmonę, priimti ją kaip interpretacijos ribas, supratimo žaidimo taisykles. To nepadarius, tekstas represuojamas, ieškant bekūnių idėjų turinyje, o jis be formos neturi kito pagrindo, nes kiekvienas pasakojimas jau yra ne objektyvios realybės reprezentacija, o personažo tikrovės projekcija, kurią mes identifikuojame ne iš „tikrų“ ir „bendrų“ dalykų, bet tik iš to personažo naratyvo kalbos. Klasikinė kritika vengia tai reflektuoti, nes ji kalbą suvokia tik racionaliai, absoliutindama jos prasmę, neatsižvelgiant į gilesnius klodus, kliudančius neverbalinius elementus (patyrimą, jausmą). Kalbą ir jos sraute sukuriamą prasmės egzistavimo formą mes galime tik pajausti, negalime fiksuoti verbalinėmis priemonėmis. Netapatumo ir simbolizacijos dėmenys, kurie ir atskiria formą nuo autoriaus, negali būti išreikšti turiniu (sakiniai ir žodžiai jos nepajėgia išreikšti). Netapatumą gali išreikšti tik forma ir jos jausmas. Klasikinė kritika, nepripažindama formos, nesuvokia ir personažo-autoriaus ir apskritai subjekto netapatumo, nes turinyje jis nekoduojamas. Turinys pripildomas kalbos, kuri negali išreikšti netapatumo būsenos (juk nėra žodžių tylai išreikšti). Forma padeda patirti patį tekstą, o ne jį suprasti. „Placebas“ įrodo, kad tekste realybė jaučiama, o ne reprezentuojama, todėl forma ir toje formoje besiskleidžianti kalba yra pagrindiniai interpretacijos raktai. Nebėra objekto, kuris patvirtintų tiesą. Forma ne triumfuoja prieš turinį, atvirkščiai, padaro tekstą neišsemiamą. Suvokdami formą kaip atskirą teksto dimensiją, kiekvieną kartą skaitydami „Placebą“ žinosime kaip sakoma ir nerepresuosime teksto, jausdami, kad forma neleidžia išgauti vienos ar kitos prasmės. Tokia forma neleidžia kūrinio paversti „idėjų ir tezių“ rinkiniu. Nors „Placebe“ daug samprotaujama apie vienatvę ir meilę, tai nėra abstrakčios būsenos: jos apibrėžtos naratoriaus kalbos. Julijos, Tado, Makso vienatvė nėra abstrakti vienatvė, bet to naratoriaus vienatvė. Teksto patyrimas daug svarbesnis, nei tiesos išmąstymas iš atskirų tezių: „Placebe“ forma teigia, kad nėra visiems suprantamos tiesos, nes skirtingi tiesos pateikimo pavidalai.

Daug svarbiau tai, kaip teksto forma susilieja su turiniu, kaip žaidžia jos elementais ir mus ne tiek verčia suprasti prasmę, kiek pajusti patį kūrinį. Formos pirmenybė reiškia j a u s t i teksto prasmes, tai daug svarbiau, nei ją identifikuoti ir verbalizuoti.

Taigi „Placebo“ naratyvinis principas nėra autorės kaukių dėliojimas, slepiant save už kiekvieno iš personažų, kad pridengtų tragišką savo būties išsiskaidymą ar asmenybės decentraciją. Jei autorė suabsoliutintų save, skaitymas nebūtų toks malonus, koks yra: mes vėl turėtume įjungti savo silogizmų schemas ir bandyti jais samprotauti, ką susiskaldžiusių pasakojimų potekstėje paslėpė J. Ivanauskaitė, ką ji norėjo pasakyti apie žmogų. „Placebas“ patvirtina R. Gavelio išsakytą ir tik dabar lietuvių literatūroje savo esmę įgaunančią tiesą, jog „senoviškas demiurgas, visažinis romano pasakotojas mirė. Skaitytojas irgi turi savą pasaulio modelį ir ne itin linkęs pasikliauti neprašytais pamokslininkais“.

Jei visi kritikai randa paralelę su Vilniaus pokeriu ir JUOS sieja su Placebo pasauliu, tai patvirtina ne literatūros tiesų amžinumą, bet įrodo, kad kūrinys nebegali sakyti nieko naujo – tik žinomam turiniui (būsenai, jausmui, nuotaikai) suteikti naują formą ir atskleisti naują jos spalvą. Kūrinio idėja ir lietuvių literatūrologijoje turėtų tapti praeitimi, šiandien ji – tik kliūtis, pančiai, paslėptas arba atviras filisterizmas. „Placebas“ patvirtina, kad dabartiniame lietuvių literatūros procese klasikiniai bandymai interpretuoti kūrinį yra tik teksto represija, jo pasaulio ribojimas ir kūrinio patyrimo menkinimas dėl racionalios, abstrakčios tiesos. „Išnykus“ autoriui ir jo vietą pakeitus specifinei naratyvų išsidėstymo formai, mes galime išlaisvinti save iš kanono ir įsijausti į patį kūrinį: „meno hermeneutiką“ pakeisti „meno erotika“. Logosas nebėra pagrindinis interpretacijos instrumentas: kūrinio patyrimas per jo formą skaitymą daro daug malonesniu procesu, o patį tekstą neišsemiamu prasmės šaltiniu.

„Placebas“ – tai romanas, kuris mums leidžia patirti „skaitymo malonumą“, kai kūrinio forma priešinasi norimai matyti prasmei ir žaidžia su skaitytoju, kurdama interpretacijos ribas. Ne idėja ar tezė, bet jos pateikimo forma – kalba – yra santykio su kūrinio pasauliu mediumas.
Mindaugas Grigaitis
2006-05-14
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2003
Puslapių: 386
Kodas: ISBN 9986-16-311-0
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-07 23:44
ozus
sis tas rimtesnio. geri pastebejimai apie forma, posmodernistines gaires. issamu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-03 15:26
kristolo_zibuciu_sodas
adminai tinginiauja
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-08-15 12:28
Jolanta Skinder
Reta kuri J.Ivanauskaitės knyga taip patiko kaip "Placebas". Skaičiau jau senokai. Prieš kokius trejus metus. Bręsta "reikalas" perskaityt ją dar kartą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-14 21:48
Niekrasys
brrrrrrrrrrr
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą