Placebas

Paanalizuokime. „Ar esate vyras? O gal — moteris?” Į vieną iš tų klausimų tikrai būtina atsakyti „Taip”. Neapsisprendusių dėl savo lyties tautiečių ne tiek jau ir daug. Tai ką gi pamano eilinis žmogelis, paėmęs naujausią Jurgos Ivanauskaitės romaną į rankas? Ogi būtent tai — kad tai knyga jam. O perskaitęs pasijus žiauriai nuviltas. Nes knyga, iš tikrųjų, skirta niekam.Arba, optimistiškiausiu atveju — mažai kam.

Kriminalinė istorija — pačioje knygos pradžioje nužudoma būrėja Julija. Hm. Tai yra — lyg ir nužudoma, lyg ir nenužudoma — vienareikšmiškai negalima to nuspręsti. O dilema sprendžiama visoje romano eigoje.

Iš priešmirtinio jos laiško sužinome apie „Placebą”. Mistiška organizacija, valdanti pasaulį (tame tarpe ir Marijos žemę). Buitiškai tariant — kažkas panašaus į mafiją. Na, tik — norėtųsi tikėti, kad mūsų mafija dar nėra taip toli pažengusi. Ptfu ptfu. 

Romanas paranojiškas. Visas persmelktas populistiniais motyvais. Smarkiai persūdytas. Veikėjai, spėju, turėjo atrodyti tipiški, o išėjo visai priešingai. Ilgakojės sekretorės, pedofilai, pusdurnės paauglės, besivaikanti sensacijų spauda. Na, taip, visa tai egzistuoja, bet... Aprašyta Lietuva man pasirodė visai nelietuviška. Arba —  aš gyvenu visai kitame pasaulyje.

Fantastikos, detektyvinio romano ir bulvarinio skaitalo samplaika atrodo gana nykiai. Dėmesio vertas yra turbūt tik Bastetės/Bubastės personažas. Maža Julijos katė atrodo dešimtkart įtikinamesnė nei visi dvikojai šio romano veikėjai kartu sudėjus. Autentiška visame, ką galvoja ir ką daro.

Visa kita — atleiskit — popsas.