„Varpų“ – jau dvidešimt!

Dešimtojo „Varpų“ numerio proga rašytojas V. Martinkus kalbėjo: „Dešimt numerių – ne šimtas, bet vis dėlto tai labai rimta sukaktis“ („Varpai“, 1999 (13), p. 262). Jau turint dvigubai daugiau leidinio numerių, sukaktis, be abejo, dar rimtesnė. Be to, numeryje yra medžiagos, susijusios su pirmojo „Varpų“ redaktoriaus K. Jankausko šimtmečiu: trys rašytojo apsakymai ir trijų jo buvusių Šiaulių gimnazijos mokinių atsiminimai apie mokytoją. Manau, kad sukakties proga „Varpus“ sveikina visi juos skaitantieji, visi į juos rašantieji. Pastarųjų ratas iš tikrųjų platus. Almanache bendradarbiauja apie 90 poetų, beveik 70 prozininkų, daugiau kaip 20 literatūros tyrinėtojų, nemažai kitų kultūros sričių darbuotojų. „Varpų“ dvidešimtojo numerio pasirodymo proga tiktų prisiminti kai kuriuos almanacho raidos momentus.

Per 18 metų almanachas nemažai pasikeitė. Teisus V. Martinkus, sakydamas: „Mūsų akyse jis tvirtėjo savo drabužiu ir turiniu“ (ten pat). Almanachas didėjo savo apimtimi. Pirmoji „Varpų“ atnaujinta knyga buvo 124 puslapių (8,25 sp. l.), o devynioliktoji ir dvidešimtoji – 304 p. (19 sp. l.).

Pamažu almanache atsirado keliolika nuolatinių rubrikų („Mūzos“, „Užmiršti vardai“, „Pažintis“, „Debiutai“, „Varpų“ svetainė“, „Dialogai“, „Mokslas. Kritika“, „Rašytojo užrašai“, „Dienoraščiai“, „Atsiminimai“, „Šviesa iš gilumos“, „Pilnatis“, „Prikeltas laikas“, „Nacionalinės premijos laureatai“ ir kt.).

Tam tikra prasme kito ir almanacho profilis. Iš pradžių jo paantraštė buvo „literatūrinis visuomeninis“, vėliau – „literatūrinis publicistinis“. Nuo 2000 m. almanachas tapo vien „literatūros“ almanachu, t. y. toks, koks jis buvo vokiečių okupacijos metais. Reikia pasakyti, kad almanacho paantraštės ne visada atitiko vyriausiojo redaktoriaus nuostatas. Viename interviu jis teigė, kad atnaujinęs „Varpus“ kurį laiką tam tikra prasme buvo priklausomas nuo leidėjo. Leidėjas – Laikraščių ir žurnalų susivienijimo leidykla „Periodika“. Jo vadovai reikalavo vienos ar kitos anksčiau nurodytos paantraštės. L. Peleckio-Kaktavičiaus teigimu, pirmųjų atnaujintų „Varpų“ pabaigoje, metrikoje „Periodikos“ vyriausiojo redaktoriaus pavardė įrašyta priverstinai.

Kai kuria prasme keitėsi ir almanacho tikslai, paskirtis. Pirmojo „Varpų“ numerio įžangoje pabrėžiama, kad vienas redakcijos tikslų, uždavinių – „atsakyti, kas sudaro Šiaulių kultūros fenomeną, kas ji – Šiaulių kultūra (…)“ („Varpai“, 1989, p. 3). Orientuojamasi vien į vietinius autorius. „Almanache spausdinami šiauliečių ir iš Šiaulių kilusių rašytojų, poetų, publicistų, mokslininkų literatūros kūriniai, esė, publicistika (…)“, – rašoma šio leidinio metrikoje (ten pat, p. 124). Leidinio „šiaulietiškumą“ rodė ir jo redakcinės kolegijos, kurioje buvo dešimt žmonių, sudėtis. Visi jie – šiauliečiai.

„Varpų“ sumanytojas A. J. Greimas, pirmasis jų redaktorius K. Jankauskas nesižavėjo atnaujinto almanacho pernelyg vienpusiška orientacija į vietinę, „šiaulietišką“ problematiką, vien į vietinius autorius. Jie ragino plėsti almanacho ribas. „Varpams“ turi rūpėti visos lietuvių literatūros problemos, „Varpai“ turi atspindėti visos Lietuvos dabartinę literatūrą“, – aiškino K. Jankauskas atnaujintų „Varpų“ redaktoriui („Varpai“, 2000 (14), p. 243). Šios pastabos „Varpų“ leidėjų buvo išgirstos ir suprastos.

Kita vertus, „Varpai“ tam tikra prasme lieka nepakitę, pastovūs. Visų pirma – savo tolerancija. „Almanacho išskirtinis bruožas – atvirumas įvairioms kartoms, įvairių literatūrinių krypčių, estetinių ir politinių pažiūrų autoriams, – kalbėjo Just. Marcinkevičius. – Tai mūsų laikais iš tikrųjų didelis laimėjimas, ir aš už tokį glėbį, į kurį telpa įvairūs mūsų kūrėjai“ („Varpai“, 2001 (15), p. 246). Prozininko J. Mikelinsko teigimu, Lietuvoje kiekvienas laikraštis ir žurnalas, išskyrus „Varpus“, yra įsivedęs cenzūrą („Varpai“, 2005 (19), p. 299). Almanacho leidėjai nuolat pabrėžia, kad jie kūrybos baruose visada laikysis geranoriškos, vaižgantiškos linijos, jog almanachas visada bus atviras. Nuo devyniolikto almanacho numerio tituliniame puslapyje įrašyti monsinjoro K. Vasiliausko žodžiai: „Kad jūs sugebėtumėt visus suburti prie savo „Varpų“!“

Matyt, nesuklysime pasakę: be šio almanacho, joks kitas kultūros leidinys neskiria tiek vietos egzodo literatūrai. Ypač tai pasakytina apie ankstesnius almanacho numerius. Daugeliu atvejų skaitytojams tai buvo pirmoji pažintis po okupacijos metų su išeivijos literatūra.

Rašantieji ir kalbantieji apie almanachą pažymėjo, kad svarbiausias „Varpų“ leidėjų kriterijus – autorių profesionalumas, kūrinių vertingumas. „Galėčiau tik pakartoti, ką jau ne sykį esu sakęs, – teigė V. Sventickas, – almanachas – tikra opozicija galimam provincialumui, į savo puslapius jis surenka puokštę mūsų geriausių kūrėjų (…)“ („Varpai“, 1999 (13), p. 264). Išsispausdinti „Varpuose“ tampa prestižu. Net Just. Marcinkevičius, V. Daujotytė teigė, jog jie didžiuojasi patekę į almanacho puslapius, laikydami tai garbės dalyku.

Ne vienas „Varpų“ vertintojas pasidžiaugė, kad almanache orientuojamasi į rimtą literatūrą, pasitikima gyvenimo patikrintomis vertybėmis, nepataikaujama paradiniam avangardui, pramoginei lektūrai, nesižavima abejotinu madingumu, pretenzingais eksperimentais.

Reikėtų paminėti dar vieną „Varpų“ bruožą – ryšius su literatūros bendruomene, skaitytojais apskritai. Ryšių ieškoma nuolat, jie plečiami, kai kurie tampa pastovūs. Nuo 1995 m. kiekviena „Varpų“ knyga pristatoma Vilniuje, LRS klube, kur kartu įteikiama literatūrinė „Varpų“ premija už naujoje almanacho knygoje paskelbtus geriausius prozos, poezijos ir eseistikos kūrinius. LRS klube nėra organizuojami kitų periodinių kultūros leidinių pristatymai, labai retai jie vyksta ir kitose vietose. „Varpų“ literatūriniai vakarai taip pat vyko Kaune, Šiauliuose. Tokia „Varpų“ redaktorių akcija prisideda prie almanacho populiarinimo.

Pasigirsta vis daugiau balsų, kad almanachas taptų LRS leidiniu ir eitų bent du kartus per metus. Tai liudija jo populiarumą.

Iš spaudoje pateiktų almanacho aptarimų, aprašymų matyti, kad juose apie „Varpų“ ieškojimus ir atradimus kalbėjo apie 40 rašytojų, literatūros tyrinėtojų. Vieni jų dalyvavo vieno, dviejų numerių aptarimuose, kiti – bemaž kiekvieno. „Varpų“ aptarimuose girdimi vien geri žodžiai apie almanachą: „puikus“, „solidus“, „geras“, „tvirtas“, „įvairiapusiškas“, „įvairiabriaunis“, „pats geriausias Lietuvoje“ leidinys. Tokių pasisakymų apie „Varpus“ pobūdį tiksliai nusako kad ir toks V. Martinkaus teiginys: „Varpams“ komplimentų nebuvo ir nėra per daug („Varpai“, 2004 (18), p. 242). Paminėsime porą konkretesnių teiginių. „Mes turime originalų leidinį, išsiskiriantį iš visų kitų ir suradusį savo nišą, savo labai gražią vietą“, – kalbėjo poetas A. Mikuta (ten pat, p. 246). „Tai, kad Šiauliai turi tokį svarbų Lietuvai literatūros almanachą – „Varpus“, patikrintus istorijos, miestui teikia didelę garbę“, – sakė prof. V. Daujotytė (ten pat, p. 245).

Susipažinus su 20-ąja „Varpų“ knyga, galima pasakyti, kad ji savo sandara, turiniu, apimtimi panaši į paskutiniuosius numerius. Joje yra prozos, poezijos, esė, pokalbių, atsiminimų ir kt. Tiesa, redakcinę kolegiją papildė vienas asmuo. Visiškai suprantama, kad generalinis almanacho rėmėjas turėtų priklausyti jo redakcinei kolegijai. Almanacho redaktoriams pavyko surasti dar vieną jo rėmėją.

Kalbėdami apie šį naują „Varpų“ numerį, galėtume pakartoti tai, kas buvo pasakyta aptariant ankstesnes jų knygas.

Naujajame almanacho numeryje supažindinama su dviem romanais. Rubrikoje „Neskelbtas romanas“ publikuojama J. Jankaus romano „Niekam nereikalingi“ pradžia. Šis romanas parašytas autoriui gyvenant JAV, bet jis galėjo būti pradėtas rašyti dar pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Derėtų pažymėti, kad „Varpai“ yra gavę išimtines teises šiam romanui spausdinti. Tokių publikacijų būta ir daugiau. Pavyzdžiui, „Varpams“ buvo suteikta išimtinė teisė spausdinti V. Daujotytės įžanginę kalbą LRS suvažiavime 2002 m. (žr. „Varpai“, 2003 (17). Šiame almanacho numeryje pateikiama E. Ignatavičiaus rašomo romano „Kiparisų tamsa“ ištrauka. Skaitytojai gali susipažinti su trimis K. Jankausko apsakymais, spausdintais periodikoje vokiečių okupacijos metais. Už du čia publikuojamus kūrinius rašytojas buvo nuteistas 25 metams katorgos. Apsakymai perspausdinami pirmą kartą, jų nėra rašytojo raštų rinkiniuose.

Rubrikoje „Publikacija, atitinkanti rašytojo valią“ susipažįstame su 1930 m. išėjusio A. Venclovos apsakymų rinkinio „Beržai vėtroje“, saugomo rašytojo memorialiniame muziejuje Vilniuje, kūriniu „Auto Nr. 264“. A. Venclova gyvenimo pabaigoje yra taisęs šį apsakymą. Po rašytojo mirties jis buvo skelbtas be pataisų. Redakcijos nuomone, tik ši publikacija, kurią padėjo parengti rašytojo sūnus Tomas, atitinka rašytojo valią.

Šiame numeryje spausdinamas iškilaus latvių rašytojo I. Zieduonio kūrinio „Epifanijos“ vertimas. Tai įvairaus ritmo eilėraščiai proza. Vertėjo nuomone, epifanijos – retokai minimas literatūros žanras. „Varpuose“ tokio žanro kūrinys publikuojamas pirmą kartą. Įdomus rašytojos R. Šerelytės esė aktualiais mūsų gyvenimo klausimais.

Almanachas pradedamas rubrika „Mūzos“. Joje spausdinami Just. Marcinkevičiaus „Šių metų eilėraščiai“. Jų yra dvylika. Manau, kad vieną kitą galėtume skirti chrestomatinių eilėraščių grupei. Rubrikoje taip pat publikuojami O. Baliukonis eilėraščiai iš prieš metus sukurto ciklo „Kovo agonijos“. Rasime R. V. Graibaus, D. Tamošauskaitės, V. Daškevičiaus poezijos. D. Tamošauskaitė „Varpuose“ – ne naujokė. Ji jau buvo pasirodžiusi rubrikoje „Debiutai“. Dabar šioje rubrikoje susipažįstame su R. Brokert eilėraščiais. Jaunoji poetė savo kūrybą yra spausdinusi tik interneto literatūrinėje svetainėje.

Ankstesnių almanacho numerių aptarimuose pasidžiaugta, kad jis itin dėmesingas jaunųjų kūrybai, kad jo puslapiuose yra „įdomių debiutantų“ („Varpai“, 2003 (17), p. 246), kad „jis tarsi nutiesia giją tarp tradicijos ir to, kas nauja mūsų kultūroje“ (ten pat, p. 245-246).

Rubrikoje „Dialogai“ vyriausiasis redaktorius kalbina prozininką ir dramaturgą E. Ignatavičių ir „Varpų“ svetainėje viešinčią poetę, Nacionalinės premijos laureatę O. Baliukonę.

Aptariant panašius pokalbius ankstesniuose „Varpų“ numeriuose, nurodyta, kad jie – labai vertinga medžiaga mūsų kultūros istorijai ir dabarčiai. Paskelbta svarbių liudijimų, kuriais naudosis, cituos šių sričių tyrinėtojai, specialistai. Šia prasme tokie prasmingi pokalbiai turi daugiausia galimybių išlikti kultūroje („Varpai“, 2001 (15), p. 246). Kita vertus, juos su malonumu skaito ir eilinis skaitytojas, kurį itin domina kūrėjo pasaulis, jo gyvenimas ir pasaulėjauta. E. Ališanka, vyriausiojo redaktoriaus pokalbius su kūrėjais pavadinęs stipriausia almanacho puse, siūlė tokią rubriką plėsti.

Aišku, kad pokalbių vertė priklauso nuo kalbintojo. E. Ališanka, J. Aputis, V. Daujotytė, A. Mikuta, V. Sventickas nurodė neeilinius vyriausiojo redaktoriaus gebėjimus mokėti „iškvosti“, intriguojančiai prakalbinti autorių. Tai „pasikaustęs“, labai profesionalus kalbintojas. E. Ališankos nuomone, „Varpuose“ paskelbti pasikalbėjimai su autoriais gerokai skiriasi nuo panašių publikacijų kitur: „Jie neformalūs, klausimai labai rimti, užduodami tik giliai išstudijavus rašytojo kūrybą ir puikiai žinant daug su kūrėjo gyvenimu susijusių svarbių dalykų“ („Varpai“, 2002 (16), p. 246-247).

Panašiai galėtume vertinti ir šiame numeryje paskelbtus vyriausiojo redaktoriaus pokalbius su rašytojais. Juose svarstomos ne tik literatūros, bet ir apskritai kultūros, socialinės, moralinės, politinės, žmogaus pasaulėjautos, jo vietos gyvenime problemos. Nevengiama ir kibių, sakytume, nepatogių klausiamajam klausimų. „Atvirai šnekant, ir dabar nelabai suprantu, – kreipiamasi į E. Ignatavičių, – kaip galėjo susiklostyti situacija, kad už „kontrrevoliucinę veiklą“ nuteistam jaunuoliui nebuvo trukdoma ne tik studijuoti, bet ir spausdintis, knygas leisti, o ir prestižinėse tarnybose darbuotis“ („Varpai“, 2006, p. 122).

Abu kalbinami rašytojai stovi tvirtose pilietinėse pozicijose. Jie pabrėžia žmogaus atsakomybę, nepritaria jo abejingumui, susižavėjimui materialiniais dalykais, pamynus dvasinius. „Svarbu iš paskutiniųjų jėgų saugot ir auginti savyje tai, ką vadiname dvasios perlu, – kalbėjo O. Baliukonė. – Ir nesileisti sugundomam hedonistinės, vartotojiškos „filosofijos“ (…) Taigi nesirinkti lengviausio kelio…“ (ten pat, p. 106). „Skaudu dėl iškeliaujančios, nykstančios tautos, dėl įsigalėjusio cinizmo ir pragmatizmo, – sielojasi E. Ignatavičius. – Ore tvyro visais ryšių ir komunikacijų kanalais spinduliuojančios hedonizmo, sekso, kosmopolitizmo idėjos, tautos dvasinį klodą nustūmusios į požemius“ (ten pat, p. 135).

Likimas lėmė, kad vyriausiojo redaktoriaus interviu „Varpuose“ su J. Vaičiūnaite, V. Sirijos Gira buvo apskritai paskutinis. Šiame numeryje išeivijos profesoriaus R. Šilbajorio platokas interviu, deja, taip pat paskutinis. Jame profesorius pateikia samprotavimų apie literatūros situaciją Lietuvoje ir išeivijoje, plačiau ar siauriau apibūdina kai kuriuos rašytojus, ganėtinai skeptiškai vertina lietuvių literatūros, literatūrologijos situaciją išeivijoje dabar ir galimybes ateityje, pasisako prieš literatūros ir kritikos užsiangažavimą, pripažįsta literatūros klasiko sampratos reliatyvumą, kurį lemia ir susiklosčiusios kultūros gyvenimo aplinkybės. „Šiaip mūsų ankstyvosios literatūros klasika kartais nė iš tolo negali lygintis su kai kuriais šiandien rašančiais, – teigia profesorius, – bet jie klasikai todėl, kad nužymėjo tautos kultūrinio augimo gaires“ (ten pat, p. 82). Paklaustas: „Iš kokių autoritetų mokėtės kaip kritikas-kūrėjas?“ – be kitų literatūrologų, detaliau mini rusų formalistus, kartu pastebėdamas: „Tačiau konkrečiame literatūros dėstyme ar rašiniuose apie literatūrą aš daugiau linkęs pasikliauti instinktu, nuostaba, ateinančia įžvalga, o ne kokio nors metodo rėmais“ (ten pat, p. 85).

Prof. P. Bražėnas plačiai ir išsamiai aptaria J. Apučio novelių rinkinį „Vieškelyje džipai“, šių eilučių autorius supažindina su Šiauliuose „Saulės deltos“ išleistu teminių straipsnių rinkiniu „Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje 1864-1904-2004“, skirtu lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmečiui.

Rubrikoje „Istorija ir kultūra“ „Varpų“ redaktorius pristato baigiamą parašyti V. Purono knygą. Jos autorius labai populiarus mieste, daugeliui šiauliečių gerai žinomas. Jis ilgai buvo miesto vyriausiasis dailininkas, pagal profesiją – dizaineris, bet, galima sakyti, yra devynių amatų meistras. V. Puronas dirba Šiaulių universitete, yra istorikas, kraštotyrininkas. Knyga, pasak jos pristatytojo, tai Šiaulių ištakų ir praeities dvasinė enciklopedija. Dailininkas ilgai rinko visokią informaciją, padavimus, legendas, pasakojimus apie miestą, kaupė šios tematikos iškarpas iš spaudos. Sukaupta medžiaga sverianti daugiau kaip centnerį. Knygoje, teigia jos pristatytojas, „skaitytojas ras ne tik Šiaulių padavimus ir jų istorinę gnoseologiją, bet ir daug statistinės, kraštotyrinės, istorinės medžiagos apie miesto gatves, vietovardžius, laikraštiją, vadovus, urbanistinę raidą, vaiduoklius, požemius, kitas paslaptis ir įdomybes. Daug naujų, nepasenusių faktų, kurių neteko užtikti spaudoje“ (ten pat, p. 277). Straipsnyje pateikiami būsimos knygos tekstai su jos autoriaus piešiniais ir koliažais.

Minint pirmojo „Varpų“ redaktoriaus K. Jankausko gimimo šimtmetį, spausdinami trijų buvusių Šiaulių gimnazijos mokinių atsiminimai apie mokytoją. Platesni ir įvairesni yra klasės seniūnės, kuri bendravo su rašytoju ir po tremties, su juo susirašinėjo, atsiminimai, publikuojami keli trumpučiai rašytojo laiškeliai buvusiai mokinei. Buvusios gimnazistės prisimena jį kaip objektyvų, bet griežtą, reiklų, nelepinantį mokinių gerais pažymiais („Penketo išvis nerašydavo, sakė, kad jis pats penketui nežinąs“ (ten pat, p. 44) mokytoją. Mokytojas siekė mokines įtraukti į diskusijas, jas, anot vienos buvusios gimnazistės, išmokė „ne tik rašyti, bet ir mąstyti“, mokė ne perpasakoti kas parašyta, skiepijo savarankiškumą. Aptardamas kūrinių personažus, mokinėms sakydavo: „Supraskite taip, kaip kuri suvokiate. Nebūtinai visi turi mąstyti vienodai“ (ten pat, p. 45).

Mokytojas žavėjo mokines savo žmogiškosiomis savybėmis, daugelis laukdavo jo pamokų. „Niekad nesibardavo, atrodo, niekad ir nepykdavo, bet jo pastaba (ramiai pareikšta) ilgai lindėdavo širdyje“, – prisimena žinoma dailininkė L. Skerstonaitė (ten pat, p. 48).

Rubrikoje „Prikeltas laikas“ literatūros ir kultūros istorikas V. Alekna pateikia atsiminimų apie „Sakalo“ leidyklos direktorių A. Kniūkštą, aprašo susitikimus su juo tarpukario Lietuvoje, tremtyje ir sugrįžus į Lietuvą. JAV gyvenantis prof. dr. A. Klimas rubrikoje „Asmenybės“ aptaria žymaus kalbininko, profesoriaus A. Salio darbus.

Rubrikoje „Galerija“ almanacho vyriausiasis redaktorius įtaigiai ir įdomiai pasakoja apie iš Joniškio r. kilusį, dabar Australijoje gyvenantį dailininką A. Vaičaitį. Atkūrus nepriklausomybę, jis visas vasaras praleidžia Lietuvoje, surengė dvi parodas (vieną jų Šiauliuose). Tai plataus diapazono dailininkas: kuria grafikos, tapybos, litografijos, akvarelės darbus, ekslibrisus. Pernai Šiauliuose išleista jo knyga „Ekslibrisai“, kurių dauguma skirti rašytojams, dailininkams, kitiems menininkams. „Varpuose“ spausdinama dešimt dailininko ekslibrisų. Jų išleistoje knygoje nėra.

„Kronikoje“, regis, pirmą kartą almanache yra skyrelis „Kultūra šiaulietiškai“, jame pateikiamos ištraukos iš miesto žiniasklaidos apie miesto kultūrinį gyvenimą. Rašoma ne tik apie tai, kad kultūra tarsi antraeilė, bet kritikuojamas ir lėšų skirstymas, kada didžiulės lėšos dalijamos komerciniams renginiams.

Šio numerio pristatymą norėčiau baigti vyriausiosios kartos rašytojo Alf. Bieliausko žodžiais, pasakytais prieš metus devynioliktos knygos aptarimo metu. „Varpai“ – leidinys, gerokai besiskiriantis iš kitų. Tai – ne tik labai kultūringas almanachas, gražiai praturtinantis mūsų bendrą kultūros istoriją, kultūrologiją, bet ir labai įdomus reiškinys“. (ten pat, p. 294).