Trys jubiliejai

Paskutinį balandžio penktadienį Lietuvos rašytojų sąjungos klube į dvidešimtojo literatūros almanacho „Varpai“ numerio sutiktuves susirinko daugybė klausytojų.

„Šie „Varpai“ paženklinti dvigubo jubiliejaus ženklu: dvidešimt ir šimtas, – kalbėjo literatūros almanacho vyriausiasis redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius. – Džiaugiamės, kad pirmojo redaktoriaus Kazio Jankausko artėjančio 100-mečio proga pavyko rasti vokiečių okupacijos metais publikuotus apsakymus, už kuriuos prozininkas ir redaktorius buvo nuteistas 25 metams katorgos. Su jais, taip pat su dar vienu karo metais rašytu apsakymu, kurių nerasite rašytojo knygose, supažindiname naujajame „Varpų“ numeryje“.

L. Peleckis-Kaktavičius prisiminė 1988 metus, kai Kaune iš pirmojo redaktoriaus ir almanacho pavadinimo autoriaus lūpų išgirdo žodžius: „Atnaujink „Varpus“. Vyriausiasis redaktorius kalbėjo apie septintojo dešimtmečio pabaigoje užsimezgusią pažintį su K. Jankausku, Viktoru Katiliumi, Edvardu Viskanta. Dėkojo autoriams ir tiems, kurie materialiai padeda – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, Kultūros ir sporto rėmimo fondui, generaliniam rėmėjui – UAB „Rūta“ ir šios bendrovės direktoriui Algirdui Gluodui. Informavo, kad yra minčių „Varpus“ leisti du kartus per metus. Jei lėšos leis įgyvendinti šį sumanymą, antrasis, rudeninis, numeris skirtųsi nuo pavasarinio, būtų labiau orientuotas į Šiaulių apskrities kultūrą, meną, istoriją.

Jubiliejinį „Varpų“ numerį aptarė Algimantas Baltakis, Mykolas Sluckis ir Vytautas Martinkus.

„Priklausau prie tų, kurie laukia „Varpų“. Dar nebuvo atvejo, kad nusivilčiau“, – sakė A. Baltakis. Kalbėtojo manymu, „Varpai“ ir kita kultūrinė spauda paneigia mitą, kad rašytojai ir inteligentija nesidomi visuomenės aktualijomis. Almanacho puslapiuose paskelbta aštrios publicistikos. Bėda, kad rašytojo žodis nepasiekia kiekvieno, kuriam jis skirtas, nesulaukia didesnio atgarsio. Tačiau kalbėti būtina. Jei rašytojai nutiltų, būtų blogai. O iš grožinės kūrybos recenzentas išskyrė „Varpų“ atrastą Jurgio Jankaus neskelbtą romaną „Niekam nereikalingi“. Neeiline pavadinta esė apie Šiauliuose gyvenantį dizainerį Vilių Puroną.

M. Sluckis pabrėžė, kad almanachas priima po savo sparnu įvairių krypčių ir požiūrių kūrėjus, moka kalbėti atvirai, nuoširdžiai, sąžiningai. Atkreipęs dėmesį į primirštą socialinę literatūros misiją, pasidžiaugė Renatos Šerelytės esė, taiklia ir skaudžia. Kaip nuoširdus, atviras paminėtas pasikalbėjimas su Eugenijumi Ignatavičiumi. M. Sluckis siūlė redakcijai ateityje pasitelkti į talką ir avangardistus, postmodernistus – ne tik skelbti jų kūrybą, bet ir surengti disputą tarp tų, kurie, paisydami moderno reikalavimų, rūpinasi tradicijos išlikimu, ir tų, kurie teigia, kad viskas prasideda nuo jų.

„Dažniausiai „Varpus“ išjudina tie, kurie ką nors bando pasakyti apie kūrybą“, – kalbėjo V. Martinkus. Jis pažymėjo, kad „Varpai“ ir anksčiau buvo dėmesingi platesniam kūrybos plotui, filosofijai, kūrybos psichologijai. Įspūdingais tekstais, kuriuose gausu įžvalgų, užuominų, kaip gimsta kūryba, pavadinti pasikalbėjimai su Rimvydu Šilbajoriu ir One Baliukone, provokuojanti dar neišleistos V. Purono gyvenimo knygos recenzija, profesionalus Petro Bražėno darbas apie Juozo Apučio kūrybą. Pasakęs, kad pasikalbėjimų autorius L. Peleckis-Kaktavičius kaip visada „grąžtu gręžia ir bando pasikasti po pašnekovu, išklausti viską, kas svarbiausia, ir jam tai pavyksta“, V. Martinkus juokais siūlė uždrausti „Varpų“ vyriausiajam redaktoriui ateityje organizuoti pasikalbėjimus. Pasitaikė atvejų, kai tokius tekstus skelbiant tenka pažymėti: „Paskutinis interviu“. „Kas atsivers dvidešimtąjį „Varpų“ numerį, nesigailės. Šį kartą itin pavyko išjudinti „Varpų“ varpą. Kaip kokiais 1943-iaisiais, kai pasirodė pirmasis numeris“, – teigė rašytojas.

Pirmasis atnaujintų „Varpų“ numeris ir dabartinis prasideda Justino Marcinkevičiaus poezijos eilutėmis. Poetas prisiminė Atgimimo pradžią, kai sulaukė redaktoriaus telefono skambučio, kviečiančio prisidėti prie „Varpų“ atgaivinimo. Jis kalbėjo: „Almanacho reikšmė unikali. „Varpus“ vertinu už tai, kad jie pirmieji ėmėsi telkti visuomenę – susiskaldžiusią, išsiblaškiusią. Ir šiandien „Varpai“ tai galėtų laikyti savo pagrindine pozicija, savo tikslu. Žiūrėkit, kaip nyksta mūsų akivaizdoje Lietuva. Niekas nežino, kiek išvykusių, emigravusių, kas juos sugrąžins, ar jie apskritai grįš. Sugrąžinti visada sunkiau, negu padėti neišvykti. Almanachui tiktų prie tos temos, kuria jis paskelbė apie savo atgijimą, ir kalba apie šių dienų lietuvį – kas jam atsitiko, kodėl tiek daug bjaurasties, prievartos, smurto, keršto, pavydo. Nejaugi visa tai slypėjo mumyse, buvo kažkur giliau įvaryta į mus ir dabar atgyja, tartum prasiveržia?“

Poetas pažymėjo, kad „Varpų“ skaitytojas almanacho puslapiuose tikisi surasti atsakymus į šiuos ir kitus klausimus. „Šiuo atžvilgiu almanacho veiklą, pastangas labai vertinu, dėkoju už jas. Dėkoju už rašytojus, kurių kūryba publikuota šiame ir praėjusiuose „Varpų“ numeriuose. Dėkoju visiems, prisidedantiems prie almanacho išleidimo tiek žodžiu, tiek litu“, – sakė Just. Marcinkevičius.

Paskelbti 2006 metų literatūrinės „Varpų“ premijos laureatai. Jais tapo Petras Bražėnas (literatūros kritika), Renata Šerelytė (esė) ir Onė Baliukonė (poezija). Laureatai apdovanoti diplomais, televizoriais, batais, saldumynų rinkiniais.

A. Baltakis priminė, kad yra ir dar vienas jubiliejus. Pirmasis pasveikinęs sukaktuvininką L. Peleckį-Kaktavičių, jis perskaitė kolegai skirtą eilėraštį. Jubiliatą sveikino LRS pirmininkas Jonas Liniauskas, Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkė Gražina Petrošienė, savaitraščio „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos senatoriai, K. Jankausko mokinė Valerija Mockienė, Saulius Sondeckis. Buvo pasakyta daug gražių linkėjimų. Toji diena buvo ypatinga ir dėl kitos priežasties – pirmą sykį po 2001 metais patirtos autoavarijos (grįžtant iš „Varpų“ vakaro) Leoną į Vilnių atlydėjo jo ištikimoji Silvija.