Lapkričio 24 (11) d. sukanka 100 metų, kai gimė prozininkas, vertėjas, pirmasis literatūros almanacho „Varpai“ redaktorius, politinis kalinys Kazys Jankauskas. Debiutavo plačiai pagarsėjusiais romanais „Jaunystė prie traukinio“ (1936) ir „Vieškelyje plytų vežimai“ (1938).
Taip rašytoją daug kas vadino. O kai mirė, į Klaipėdą pusbroliui Kęstučiui Brunonui Vaišvilai paskambinęs Kazio Jankausko sūnus Zigmas taip pranešė liūdną naujieną:
– Tai žinai, Kęstuti, dėdės Kazio nebėr.
Artimieji pasakojo, kad toks kreipinys prigijo nuo seno. Taip patogiau būdavę įvairiais atvejais, ypač jaunesniems, be kita ko, išreiškiant pagarbą ne tik vyresniam amžiui.
K.B. Vaišvilai rašytojas buvo tikras dėdė. Jo mama Janina – dvejais metais vyresnė sesuo. Ta pati, apie kurios ištrėmimą parašytas apsakymas tapo paties prozininko kelialapiu pas baltas meškas.
– Už „Varpus“ nebūtume baudę. Baudžiame už antitarybinius apsakymus, – pasakė K. Jankauskui teisme.
Kęstutis Brunonas – gyvas šitos skausmingos praeities liudininkas. Jam buvo vos penkeri su puse, kai 1941 m. birželio 14 d. Vaišvilų šeima neteko nei namų, nei tėvynės. Laukė labai ilgas kelias į šiaurę ir dar ilgesnis atgal.
Vyresniajai sesei Reginai buvo likę išlaikyti gimnazijoje paskutinį egzaminą. Kol ešelonas su nelaimėliais stovėjo Šiaulių geležinkelio stotyje, K. Jankauskas, tuomet mokytojavęs gimnazijoje, pasistengė, kad Reginai Vaišvilaitei būtų išrašytas brandos atestatas, ir jį per sargybinį bandė perduoti sesers dukrai. Deja, nors sargybinis lašinius paėmė, savo žodžio netesėjo: į Rusijos platybes aštuoniolikmetė išvažiavo be gimnazijos baigimo dokumento.
Vaišvilų šeimą išvežė iš jų namų Rūdės g. 11a. Tai buvo niekuo neišsiskirianti šiauliečių šeima, nebent tuo, kad turėjo namą, kurį patys savo rankomis ir pasistatė. Anot K.B. Vaišvilos, pradėta statyti apie 1930 metus mamos iniciatyva. Prisidėjo visi nemažos Jankauskų šeimos nariai, taip pat ir dėdė Kazys. Mama buvo baigusi medicinos seserų kursus, tėvas buhalteriavo. Tiesa, tėvas mėgdavo bendrauti su žmonėmis ir neretai tai darydavo kokioje kavinėje ar aludėje. „Galbūt kokį politinį anekdotą kur nors papasakojo, ir kas nors pasistengė apie tai informuoti“, – Vaišvila jaunesnysis dar sykį bando įspėti neįspėjamą mįslę. Kai sugrįžo į Lietuvą, kai jau buvo baigęs mokslus, dėdė Kazys siūlė jam muziejuje ar bibliotekoje paieškoti vokiečių okupacijos pradžioje spausdintų Šiaulių laikraščių, manydamas, kad juose gali būti straipsnių apie tremtinius, – kas organizavo, kas vykdė. Tačiau rašytojas nepagalvojo, kad tokia spauda – ne kiekvienam, ir be specialaus leidimo jos nepasklaidysi.
Kai išvežė, kitą dieną į Vaišvilų namus atėjęs K. Jankauskas rado atlapas duris ir didžiulę netvarką. Tarp išmėtytų, sudaužytų, sulaužytų įvairių daiktų užtiko vieną kitą šeimos relikviją – laiškų, nuotraukų. Tiek teliko iš gražaus, jaukaus šeimos židinio.
Kol gyveno Lietuvoje, K. Jankauskas rašė į Sibirą laiškus, atsiųsdavo nuotraukų. Nebijodamas, kad tai gali jam, kaip rašytojui, pakenkti. Ko gero, ir pakenkė. Visais laikais, anot K.B. Vaišvilos, Jankauskai buvo įpratę vienas kitam padėti, gerbė vienas kitą, draugiški tarpusavio santykiai – tai, kas išsiugdyta nuo vaikystės.
– Santykiai buvo ypatingi, – jau ne pirmą kartą pakartoja K.B. Vaišvila.
O kol jie vėl atsinaujino, reikėjo gerokai luktelti. Išvežė Janiną Jankauskaitę-Vaišvilienę su vyru ir keturiais vaikais nepaprastai toli – prie Laptevų jūros. Apie baisias tenykštes gyvenimo sąlygas jau nemažai esame girdėję ir skaitę, ypač vaizdžiai tai aprašė kaunietė Dalia Grinkevičiūtė; prasidėjus Atgimimui, Rašytojų sąjungos mėnraščio skaitytojai pirmieji galėjo su tais atsiminimais susipažinti. Tiesa, Vaišvilos pateko dar toliau: į rytus nuo Lenos upės žiočių yra Port Tiksio miestas, už kurio, maždaug už 400 kilometrų, – Janos upės žiočių rajonas. Šitą adresą nuo 1942 metų žinojo ir K. Jankauskas.
Kai K. Jankausko apsakymo „Pirmas ešelonas“ herojams – Vaišvilų šeimai atsirado galimybė sugrįžti, dėdė Kazys buvo lageryje. Iš pradžių nuteistąjį nuvežė netoli Volgos, prie Vetlugos. Kilnojo iš vieno lagerio į kitą. Kol, parašius laišką tuometiniam SSSR rašytojų sąjungos pirmininkui Aleksandrui Fadejevui, „numetė“ 15 metų.
Pirmoji į Lietuvą sugrįžo Joana Elena Vaišvilaitė. 1948 metais Sibire baigusi vidurinę mokyklą, mergina nutarė bėgti. Bėgo į Lietuvą neturėdama asmens dokumentų, todėl negalėjo nei dirbti, nei mokytis. Tik po Stalino mirties pavyko gauti pasą ir net įstoti į Kauno politechnikos institutą. Visą gyvenimą geru žodžiu minėjo tuometinį rektorių profesorių Kazį Baršauską, nulėmusį tolesnį jos likimą.
Jaunėliui Kęstučiui Brunonui, Sibire baigusiam mokyklą, gyvenimas klostėsi kiek kitaip. Nors medalio penketukininkas ir negavo (klasės draugai tai prognozavo iš anksto, įspėdami, kad nesitikėtų, nes yra tremtinys), į Irkutsko medicinos institutą įstojo lengvai – visus egzaminus išlaikė penketais. Baigdamas pirmą kursą, parašė į Kauno medicinos institutą, teiraudamasis, ar galėtų būti perkeltas. Atsakymas atėjo teigiamas: „Jei atvešite atestatą ir akademinį pažymėjimą už pirmąjį kursą, priimsim“. Kaune, instituto kadrų skyriuje, išgirdo jau kitką: „O iš Maskvos leidimą atvažiuoti į Kauną turite?“ Aiškinimas, kad apie jokį leidimą nebuvo užsiminta, nepadėjo, liepė eiti pas rektorių. Rektorius tada buvo Zigmas Januškevičius. Profesorius susipažino su dokumentais ir pasakė: „Gerus studentus mes mylim. Grįžkit į kadrų skyrių, tegu įtraukia į sąrašus“. O sugrįžus šalia dviejų moterų jau buvo atsiradęs vyriškis, kuris, pasirodo, čia buvo svarbiausias. „Pildyk dokumentus, ateisi rytoj į mandatinę komisiją“, – jis visai nesiklausė, ką buvo pasakęs rektorius. Iki pietų taip niekas ir nepakvietė, o užkandęs valgykloje nieko neberado. „Kodėl nebuvai komisijoj?“ – išgirdo kadrų skyriuje. Dabar įsakė laukti. Po dviejų valandų, baigiantis darbo dienai, vis dėlto išgirdo: „Nors ir nebuvai mandatinėje, įrašiau tave į sąrašus. Į rusų grupę“.
Buvo 1954 metai.
Netrukus pirmą sykį apsilankė dėdės Kazio bute. Tuomet Jankauskai dar gyveno už Autobusų stoties. Namuose rado pusbrolį Zigmą, su kuriuo susipažino. Besikalbant į kambarį įėjo dėdės Kazio uošvienė, kurią visi vadindavo mažybiniu Dumdės vardu. Paskui iš darbo vaistinėje sugrįžo Aleksandra Jankauskienė. Svečias, nors ir jaunas, bet didelį gyvenimo patyrimą turintis žmogus, iškart atkreipė dėmesį į jos dalykiškumą, net griežtumą; pagalvojo: gyvenimas privertė.
Po metų iš lagerio sugrįžo dėdė Kazys. Kęstutis Brunonas labai apgailestavo, kad tądien negalėjo su pusbroliais, teta Aleksandra ir dėde Edvardu jo sutikti. Tačiau netrukus pasimatė ir kartkarčiais užsukdavo į Jankauskų namus. Su Sibiru susijusi praeitis tarsi sustiprino giminystę, kitiems kartais sunkoka būdavo suvokti jų pokalbių giją. O kai baigė trečią kursą ir per pažįstamą mokytoją įsidarbino vasarai Kačerginės pionierių stovykloje, savaitgaliais ten atvažiuodavo ir artimieji – mama, dėdė Kazys ir dėdė Edvardas. Meškeriojo, grožėjosi gamta, šnekučiavosi. Kęstutis Brunonas jau buvo įsigijęs fotoaparatą, daug fotografuodavo. Jis negalėjo atsidžiaugti labai draugiška gimine. O iš dėdės Kazio pasakojimų labiausiai įstrigo studijų metų prisiminimai, ypač tie, kurie buvo susiję su kurso draugu Bernardu Brazdžioniu, profesorium Baliu Sruoga; su pastaruoju susitikdavo dar ir lankydamas teatro studiją.
– Dėdė Kazys visada labai imponavo, – sako K.B. Vaišvila. – Tai buvo rimtas, nuoširdus, labai plačios erudicijos, didelio intelekto žmogus.
Kai seserėnas jau buvo baigęs studijas, o K. Jankauskas kažkokiu būdu per Amerikoje gyvenančią profesorę Vandą Sruogienę gaudavo knygų, jų yra pasiūlęs ir jam. Tai buvo jau brežneviniais laikais.
Sugrįžusiam iš lagerių dėdei Kaziui leido dirbti tik mokyklos bibliotekoje. Nors rašytojas visada buvo labai santūrus, K.B. Vaišvila sako vis dėlto aiškiai jautęs jį persekiojančią nuoskaudą. O dažniausia jų pokalbių tema buvusi knygos. Įdomesnio pokalbininko apie grožinę kūrybą Kęstučiui Brunonui nėra tekę sutikti.
Su pubroliu Zigmu įdomiausia būdavo pakalbėti apie lazerių spindulių panaudojimą medicinoje. Prieš 30–35 metus tai buvo didelė naujovė, Z. Jankauskas apie tai rašė mokslinį darbą, studijuodamas aspirantūroje Leningrade. Tiems, kurie paklausia, kaip galėjo atsitikti, kad politinio kalinio sūnus tapo tokios srities mokslininku, K.B. Vaišvila atsako: „Padėjo šeimos paslaptis“. O paslaptis iš pirmo žvilgsnio labai paprasta – rašytoją nuteisus, Jankauskai, kad nepakenktų sūnums siekti mokslo, oficialiai išsiskyrė. Tačiau apie tai žinojo tik jiedu. O kai grįžo iš lagerio, po kurio laiko vėl nuėjo į metrikacijos biurą, tuo labai nustebindami jo darbuotojus: „Kas čia dabar? Tie patys antrą kartą metrikuojasi“. Žinoma, niekas neaiškino priežasties.
Pačiam K.B. Vaišvilai, beje, medicinos mokslų daktarui, dėl mokslinio laipsnio buvo iškilusių didesnių problemų. Jas žinojo ir dėdė Kazys, ne sykį liūdnai pasakydavęs: „Kalta tavo biografija“. O situacija buvo tokia: kandidatinio minimumo egzaminus išlaikius Lvovo universitete, o Vilniaus universitete apgynus disertaciją, trejus metus Maskva jos netvirtino. Kai K.B. Vaišvila atsisakė trečią kartą vykti į Aukštąją atestacijos komisiją, 1976 metais sulaukė galutinio sprendimo: „Netvirtinti“. Labiausiai užkliuvo, kad disertacija ne tik ginta lietuvių kalba, bet ir išspausdinta lietuviškai, vien autoreferatas – rusiškai. Tik paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jau Vilniuje chirurgų mokslinė taryba ištaisė nelemtą klaidą. Posėdyje dalyvavo beveik visi tie patys profesoriai, kurie buvo ir ginant disertaciją. „Matot, kokie mes buvom priklausomi nuo Maskvos“, – apgailestavo. O dėdė Kazys, pasveikinęs pripažinus mokslų daktaro vardą, dar sykį liūdnai pakartojo: „Netiko tavo biografija, Kęstuti“.
Iš dėdės Kazio ir iš savo mamos sužinotos informacijos K.B. Vaišvila yra bandęs sudaryti giminės genealoginę lentelę. Rašytojo tėvų šeimoje buvo gimę 13, o užaugo 8 vaikai – 5 broliai ir 3 seserys. Kai gimė dėdė Kazys, tuomet Jankauskai gyveno Dvaro gatvėje, ten, kur dabar įsikūręs Šiaulių apygardos teismas (tai liudija ir prieš porą metų „Varpų“ redakcijos iniciatyva atidengta memorialinė lenta; čia vokietmečiu buvo įsikūrusi ir „Varpų“ redakcija). Ten buvusi grafo Zubovo spirito pilstykla, kurioje dirbęs Zigmas Jankauskas buvo aprūpintas ir būstu. Jis mirė 1923 metais po skrandžio operacijos Kauno karo ligoninėje, 57 metų. Buvo palaidotas Kauno centrinėse kapinėse, kurias likvidavus ir pavertus parku, Kazys ir Edvardas Jankauskai perkėlė tėvo palaikus į Kleboniškio (Eigulių) kapines. Čia amžino poilsio atgulė ir rašytojas (mirė 1996 m. gegužės 1 d. Kaune) su žmona bei žmonos motina. Rašytojo tėvo kapas – už poros šimtų metrų.
Rašytojo vyriausio brolio Eustachijaus ir vyriausios sesers Stefanijos likimas buvo itin sudėtingas. Bėgdami nuo Pirmojo pasaulinio karo, Jankauskai atsidūrė Rusijoje, Rostove prie Dono, tačiau į Lietuvą grįžo ne visi. Eustachijus pasuko į Varšuvą ir iš ten niekada nesugrįžo, mirė sulaukęs 82 metų. O Stefanija atsidūrė Šiaurės Kaukaze. Kaip K.B. Vaišvilai pasakojo dėdė Kazys, ją Rusijoje persekiojo už ryšius su užsieniečiais, nes giminėms į Lietuvą rašė iš Kaukazo laiškus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo represuota ir išvežta į Sverdlovsko sritį. Grįžo į tėvynę jau po karo.
Vienas paskutinių seserėno ir dėdės Kazio susitikimų įvyko, likus nepilniems metams iki rašytojo mirties. Po 60-mečio jubiliejaus iškilmių kitą dieną aplankė dėdę Kazį, tuomet jau sunkiai vaikščiojantį dėl kelių ir klubų sąnarių ligos. „Tai gal dar ir šokai?“ – pasiteiravo K. Jankauskas, palinkėjęs geros sveikatos ir atsiprašęs, kad pats negalėjo būti toje šventėje. Rašytojas tuo metu jau ir iki bažnyčios ne visada nueidavo, melsdavosi namuose. O kai galėjo, reguliariai eidavo į pamaldas bažnytėlėn Aukštaičių gatvėje. Ne sykį garsiai apgailestavo dėl fabriku paverstos Prisikėlimo bažnyčios ir labai džiaugėsi, sužinojęs, kad priimtas Lietuvos vyriausybės sprendimas atkurti buvusią šventovę. Jam, praktikuojančiam katalikui, tai buvo labai svarbu.
