Rašyk
Eilės (74653)
Fantastika (2214)
Esė (1505)
Proza (10561)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





„Varpų “ vakarai su Algimantu Baltakiu

2005-10-28
Praėjusią savaitę šiauliečiai galėtų vadinti Algimanto Baltakio savaite: literatūros almanacho „Varpai“ redakcijos iniciatyva su poetu surengtas susitikimas UAB „Rūta“ bei du autoriniai vakarai – Juliaus Janonio gimnazijoje ir Šiaulių apygardos teismo rūmuose.

Seniausiame Lietuvoje saldainių fabrike apie „Rūtos“ dabartį svečiams – poetui A. Baltakiui ir literatūros kritikui Valentinui Sventickui pasakojo direktoriaus pavaduotojas Rimantas Gluodas bei vyriausieji specialistai, prie arbatos puodelio prisiminta ir sena poeto pažintis su „Rūtos“ direktoriumi Algirdu Gluodu, daug metų vadovavusiu Jurbarko r. Smalininkų tarybiniam ūkiui-technikumui, kuriame pastoviai buvo laukiami literatūros ir meno meistrai. A. Baltakis pagyrė rūtiečius už tai, kad remia tokį solidų leidinį kaip „Varpai”.

Autoriniame vakare, vykusiame J. Janonio gimnazijoje, galėjo dalyvauti ir miesto visuomenė. Salė buvo pilnutėlė. „Visada malonu peržengti gimnazijos, kurioje mokėsi daugybė būsimų rašytojų, kultūros ir meno žmonių, slenkstį. Dar maloniau žinoti, kad ir šiais laikais čia puoselėjamos tradicijos, kurių dėka lemta visam gyvenimui pamėgti knygą, tapti asmenybėmis. Džiaugiuosi galėdamas tokiai auditorijai pristatyti kūrėjus, kurių iš tikrųjų nereikia pristatinėti“, – pradėdamas vakarą kalbėjo „Varpų“ almanacho vyriausiasis redaktorius rašytojas Leonas Peleckis-Kaktavičius.

Šis duetas – neatsitiktinis: V. Sventickas – monografinės studijos „Paskui pėsčią paukštį“, skirtos A. Baltakio kūrybai, autorius. Be to, abu svečiai – literatūrinės „Varpų“ premijos laureatai.

V. Sventickas atkreipė dėmesį į unikalų poeto, šiemet pažyminčio dvi reikšmingas sukaktis (pusė amžiaus nuo pirmosios knygos pasirodymo ir gimimo jubiliejus), bruožą – paprastumą, kurį derėtų vadinti paprastumo stebuklu, atsakė į klausimą, kas buvo lemta A. Baltakiui lietuvių poezijos istorijoje, pasidžiaugė įdomiu reiškiniu – poeto eilėraščiai, virtę dainomis, tinka ir dabartinėms jaunimo grupėms. Analizuodamas neseniai pasirodžiusias poeto knygas, literatūros kritikas pažymėjo: „Pusryčiai dviese“ įrodė, kad A. Baltakis yra vienas skaidriausių meilės lyrikų lietuvių poezijoje. O „Žvirblių žiemavietė“, kaip ir daugelis poeto knygų, turi savo aiškius centrus”. Kritikui atrodo svarbi poeto reakcija į dabartinės masių sąmonės įvairią taršą, cinizmą, peršamą mintį, kad lyg ir nėra tikrų vertybių, pastovių dalykų.

A. Baltakis pasidžiaugė, kad vakaras vyksta J. Janonio gimnazijoje – nuo mažens mėgęs šį poetą, kurio eilėraščių teko mokytis dar smetoninėje pradinėje mokykloje, padėkojo, kad „šiais laikais, kai labai dažnai neteisingai pasielgiam“, mokyklos bendruomenė išsaugojo Janonio vardą. Sugrįždamas į pradžių pradžią, poetas prisiminė savo senelį, buvusį daraktorių, labai gerbusį knygą.

„Aš esu lyrikas. Ir – samojiedas. Yra poetų, kurie remiasi nebūtinai savo išgyvenimais. Tokiems pavydžiu. Pavyzdžiui, mano bičiulis Justinas Marcinkevičius rašo apie tautą, kalba apie jos likimą. O aš rašau apie privatų žmogaus gyvenimą. Visada ieškojau būties apraiškų buityje“, – kalbėjo poetas, pripažindamas, kad lyriko dalia ir dėkinga, ir nelabai. Kaip pavyzdį pateikė knygos „Žvirblių žiemavietė“ prieštaringą vertinimą – „Metuose“ Rimantas Kmita rinkinį supeikė, o Eugenija Vaitkevičiūtė „Literatūroje ir mene“ už tuos pačius dalykus išgyrė. Anot A. Baltakio, lyrika – kaip religija, privalai būti to paties tikėjimo. E. Vaitkevičiūtė bandė jį suprasti, o R. Kmita – ne. Maža to, pavadindamas poetą senamadišku, iš dviejų eilėraščių pacitavo vieną ne jo, o A. Puškino. Į jaunojo kritiko klausimą: „Bet vargu ar Baltakiui užtektų dainų ir meilės poeto titulo“, – poetas atsakė išraiškingai, brūkšteldamas per kaklą: „Va užtektų!“

Savo ilgame kūrybiniame kelyje išbandęs ir literatūros kritiko duoną, A. Baltakis pastebėjo, kad jei paimta į rankas poezijos knyga nelabai sudomindavo, neskubėdavo teigti, jog tai galbūt bloga knyga. Ją ramiai atidėdavo į šoną, tardamas, kad gal tai ir gera knyga, bet – ne jam.

A. Baltakis prisiminė kai kurių eilėraščių parašymo istorijas, skaitydamas, cituodamas vis įterpdavo linksmų, nuotaikingų istorijų, literatūrinių anekdotų, kurių ne vieno herojus kažkada buvo jis pats. Papasakojo ir apie botago-pyrago politiką sovietmečiu. Vienos savo gerbėjos rankose pamatęs maždaug prieš 20 metų išleistą rinkinį, sakė: už ją iš leidyklos gavęs tiek pinigų, kad pakako ir automobiliui nupirkti, ir draugus pavaišinti. O štai už šiemet „Vagoje“ išleistą meilės eilėraščių rinkinį gausiąs tik 600 litų. „Labai gerai, kad neliko botago, bet labai liūdna, kad neliko ir pyrago“, – baltakiškai pralinksmino salę poetas.

Literatūros vakarą Šiaulių apygardos teismo rūmuose pradėjo jų šeimininkas – teismo pirmininkas Boleslovas Kalainis. Jis prisiminė ant pastato prieš metus atidengtą memorialinę lentą, skirtą „Varpų“ almanacho redakcijai ir jos pirmajam redaktoriui rašytojui Kaziui Jankauskui, iškilmėse dalyvavusius literatūros grandus, susitarimą, kad sąsajos su Varpais leis dažniau nei kitiems iš arti pabendrauti su rašytojais. „Savo ir kolegų vardu iš visos širdies sakau: šiandieninio susitikimo labai laukėme. Mums tai savotiškas poezijos pavasaris“, – pažymėjo.

Žodį suteikus V. Sventickui, A. Baltakis pajuokavo: „Dabar kalbės mano advokatas“. O literatūros kritikas neslėpė, kad niekada iki šiol neteko dalyvauti teismo rūmuose vykstančiame literatūros vakare. Kalba buvo neilga, tačiau kondensuota, pabrėžiant A. Baltakio renesansišką universalumą ir nepaprastą komunikabilumą – jo paties ir kūrybos, gyvą reakciją į kiekvieną politikos ir meno naujieną, būtinybę užkalbinti pažįstamą ir nepažįstamą žmogų, nenumaldomą poreikį čiupti telefono ragelį, perskaičius pradžiuginusį ar papiktinusį straipsnį, susigraužimą, kad yra jaunų poetų (ypač poečių), su kuriais dar nėra spėjęs susipažinti ir t. t.

„Kaltinamasis“ A.Baltakis susitikimą pradėjo prisimindamas ilgus redaktoriavimo metus, tai, kad jų karta niekada nekonfliktavo su vyresniąja: „Dėl to, kad mes atėjom į nuniokotą lietuvių literatūrą. Daug rašytojų pasitraukė, kiti atsidūrė sibiruose, kaip ir mano mokytojas Antanas Miškinis. Mes bandėm susigrąžinti tai, kas buvo ikikarinėje literatūroje“.

Buvo daug eilėraščių, komentarų apie jų atsiradimą, literatūrinių anekdotų. A. Baltakį labai pradžiugino teisėjų erudicija, domėjimasis literatūra. Poetui teko atsakinėti į daugybę klausimų, atsakymai buvo šmaikštūs, baltakiški. Pasidžiaugė poetas ir savo Mūza – Sigita Marija, su kuria gyvena drauge daugiau kaip pusšimtį metų ir kuriai skirta daug eilėraščių, net visa knyga.

Baltakis nebūtų Baltakis, jei užbaigtų savo šneką neįsimintinai. Pabaigai buvo perskaitytos kelios eilutės iš naujausios knygos: Žinoma, jau nebe taip, / jau nebe tiek. Bet – vis tiek. / Rūpi. Nors tu ką…

„Varpų“ vakarų su A. Baltakiu iniciatorius L. Peleckis-Kaktavičius dar perskaitė porą niekur nespausdintų tekstų, gimusių atostogaujant drauge su poetu Nidoje, „Urbo kalne“. O prie kavos puodelio visiems labiausiai įsiminė drauge su autoriumi sudainuota „Ilgesio daina“. Anot teisėjų, nepaprasta daina, tokia, kurios klausantis ar drauge dainuojant virpuliukai per kūną eina.


Modestas Matijošaitis
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą