Tęstinis projektas "Kartų balso beieškant", remiamas Kultūros, meno ir sporto departamento, su kaupu pateisino organizatorių lūkesčius. Tuo įtikino ir lapkričio 25 dieną pilna RS klubo salė, į kurios avansceną Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas išvedė tris poezijos "liūtus" - Algimantą Baltakį, Alfonsą Maldonį ir Justiną Marcinkevičių. Bet ne kūrybos didumo, savitumo, vertės, rezonanso ir kitų dalykų aptarimas yra šių renginių pagrindinis tikslas. Vedėjams (ir kartu žiūrovams) labiau rūpi kūrybos psichologijos, sociologijos ir politikos dalykai, jungiantys rašytojus į grupes, kartas, bangas, frontus. Todėl ir susitikimo moderatorius V.Sventickas, gerai pažindamas minėtų poetų kūrybą bei jų gyvenimo ("žemiškąjį") kelią, taikliai nubrėžė ne tik šios trijulės, bet ir kiekvienos savo balsą turinčios ar jo ieškančios kartos vertinimo kriterijų: "Už ką ir prieš ką tu?" Žodžiai lyg ir kategoriški, bet klausimas platesnis, su potekste, orientuojantis į visuomenines ir estetines kiekvienos kartos pažiūras.
Įvairiais istoriniais laikotarpiais nauja literatūrinė pajėga (karta) nevienodai išryškina minėtą kriterijų savo estetinėse nuostatose. Vertas dėmesio A.Baltakio prisipažinimas, kad jo, kaip jis apibūdino, "atlydžio karta" (6-ojo dešimtmečio vidurys) "tolerantiškai, nekonfliktiškai žiūrėjo į vyresniuosius". Tokį lojalumą nulėmęs laikas, kai vieni kūrėjai neseniai buvo pasitraukę į Vakarus, o kiti pakliuvę į…lagerius. Atsirado savaiminė pagarba išlikusiems "buržuaziniams" talentams. Vienas iš Baltakio seniau parašytų ir tą vakarą perskaitytų eilėraščių buvo skirtas V.Mykolaičiui-Putinui… A.Maldonis sakė, kad 1949 metais Vilniaus universitete jam ir jo kolegoms pasisekė bibliotekoje dar surasti ir J.Kossu-Aleksandravičiaus, ir A.Miškinio, ir kitų Nepriklausomos Lietuvos rašytojų knygų. O kai sovietinė valdžia pradėjo "buržuazinį" paveldą versti į sąvartynus, jaunieji lituanistai čia rasdavę nemažai vertingų leidinių.
Šios kartos atstovų nekonfliktiškumas paveldo atžvilgiu aiškintinas ir jų biografiniais faktais: gimę 1929 ir 1930 metais, jie beveik visą pradinį mokslą baigė tarpukario Lietuvoje, o vokietmečiu buvo nepriklausomybės dvasia tebegyvenusios valstybės, nors ir okupuotos, gimnazistai…Iškalbingas ir kitas faktas: dabartiniai poezijos "liūtai" susitiko ir palinko vienas į kitą Vilniaus universitete, į kurį atvyko iš įvairių Lietuvos vietų. O jų tėvai buvo "susitikę" kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės (garsiajame Giedraičių mūšyje). Savo etninių šaknų žinojimas, patriotinių aspiracijų turėjimas suartino, palaikė išmėginimų dienomis. Nėra ko slėpti - palaikė ir literatūrinės bei organizacinės veiklos metais, kai "sėdėta" aukštuose Rašytojų sąjungos, leidyklų, žurnalų postuose. "Sėdėta" ir aukštose partinėse kėdėse, tariamai vadovautasi "partine linija", už ką kai kurių egzodo veikėjų buvo apibūdinti kaip "bestuburių karta". Šitą "epitetą" vakare prisiminė Just. Marcinkevičius, samprotavęs apie kartą plačiame istoriniame ir kultūriniame kontekste, neapsiribojęs nei gimimo metais, nei kūrybos žanrų panašumais. Į kartos kategoriją, anot jo, reikia jungti ne tik pačius kūrėjus, bet ir visus tuos amžininkus, kurie skaito, domisi kūryba, ir tuos, kurie kūrėjams stato namus, augina duoną, padeda formuoti bendrą visuomeninę, dvasinę bei politinę atmosferą. Veikti aplinką, modeliuoti ją pagal savitus dvasinius ir estetinius dėsnius ir sulaukti anuomet pastebimo grįžtamojo ryšio "bestuburių karta" nebūtų pajėgusi. "Bepigu buvo samprotauti apie stuburą gyvenant toli nuo Lietuvos, savo kailiu nejaučiant jos 5-ojo ar 6-ojo dešimtmečio tikrovės slėgio, - sakė poetas. - Žinoma, galima mus kai kuo kaltinti, tačiau nėra geresnių teisėjų mums kaip mūsų pačių sąžinė".
Taip, ši aštuntą dešimtį pradėjusi karta - ypatinga. Šaknyse turinti laisvos, orios, tautiškai tvirtos laikysenos syvų, plevėsuojanti vienu kitu apvytusiu socialistiškai suprasto humanizmo lapu. Tačiau jokių…griuvėsių aplinkui šią kūrėjų kartą nematyti - nei moralės, nei kultūros, nei jokių kitokių. "Kultūroje iš principo negali būti griuvėsių", - teigė Just. Marcinkevičius. Jis, beje, prisiminė dar vieną savo kartos dvasinės sveikatos šaltinį - liaudies dainą. Iš kaimų, miestelių sugužėję į pokarinį, gerokai nutautėjusį Vilnių, jie, pasirodo, daug ir azartiškai dainuodavo - ir akademiniame chore, ir bendrabučiuose, ir jaunimo vakarėliuose. "Daina, bent man, davė daugiau nei kitos saviraiškos formos", - sakė Just.Marcinkevičius.
Susitikimui pirmininkavęs V.Sventickas pasiūlė ir šį renginį užbaigti taip, kaip poetų jaunystėje. Nedaug trūko, ir Rašytojų klubo salės tylą būtų išsklaidžiusi graži lietuviška daina. Kad ir šitoji: "Tai gražiai, gražiai skambėjo žodžiai - /Laukas, pieva, kelias, upė..."
