„Šiaulių Varpai“: ar jau aplankėte Daukantą?

Kad šiemet gali pasirodyti dar vienas „Varpų“ almanacho numeris, viešai išsitarta Lietuvos rašytojų sąjungos klube balandžio mėnesį. Tuomet vyriausiasis redaktorius atsargiai prognozavo, kad kilo sumanymas šalia pavasarinio, literatūrai, Lietuvai ir pasauliui skirtojo leidinio priglausti rudeninį numerį, skirtą Šiaulių apskrities kultūrai, menui, istorijai. Belieka pasidžiaugti, kad rugsėjo pradžioje suskambėjo žadėtieji „Šiaulių Varpai“.

Leidinio paskirtis tarsi pasako, kad naujajame numeryje nebus nacionalinio ar pasaulinio garso autorių ir kad viskas suksis apie vieną regioną. Todėl vertinant „Varpų“ vardą ir galimą riziką tenka paklausti, ar pavyko „Varpų“ leidėjams išlaikyti per daugelį metų sukauptą išskirtinį požiūrį į save? Ar naujajame numeryje tokie pat užmojai ir kokybė?

Pavyko. Šiaulių apskritis dėl „Varpų“ rudeninių numerių neabejotinai taps patrauklesnė, solidesnė, kultūringesnė. Tikėkimės, kad pirmasis nebus paskutinis, o leidinio krikštatėvis – Šiaulių apskrities viršininkas Alvydas Šedžius paramą ir iniciatyvą būtinai tęs.

O pradedami „Šiaulių Varpai“ įžanginiu esė „Ar jau aplankėte Daukantą?“ Jo pagrindinis leitmotyvas – „nepamirškime kuriančio žmogaus“. Jame yra ir tokie žodžiai: „Jei skubi, jei neturi galimybės bent trumpam išsukti iš kelio ar stabtelti, visada nejaukiai jautiesi pravažiuodamas Ušnėnus ar Varnius, Naisius ar Raudėnus, Paragius ar Šarnelę, Židikus... Net ir šiais visuotinio sumaterialėjimo laikais, ačiū Dievui, dar yra, kas paklausia: „Ar jau aplankėte Daukantą?“ Nežinau, kokios profesijos tos dvi mielos moterys, kurių teiravomės kelio į senąjį Papilės parką ir kurios atsisveikindamos tą klausimą uždavė, tačiau buvo akivaizdu, kad joms labai svarbu, jog svečias dėl nežinojimo ar skubėjimo nepadarytų nedovanotinos klaidos, t. y. imtų ir neaplankytų šviesiausios iš šviesiausiųjų jų kalnelyje besiilsinčios asmenybės. Kas gali būti gražesnio už tokius žmones? Nebent – skaitantis žmogus. Pastarajam Šiauliuose net paminklas pastatytas“.

Leidinyje – aštuoni skyriai: „Žvilgsnis“, „Šalia mūzų“, „Tiltai“, „Žmonės ir darbai“, „Šiaulių aura“, „Kūryba“, „Ir juokais, ir rimtai“.

Literatūrai skirtuose puslapiuose Eleonora Eglė Prėskienienė prisimena sudėtingo likimo poetę ir vertėją Auksę Vasaitytę. Teatro rubrikoje – pažintis su prieš 40 metų Šiaulių dramos teatre savo kūrybinę veiklą pradėjusia originalia aktore Faustina Laurinaityte. Fotografijos skiltis užpildo žinomas fotomenininkas Ričardas Dailidė ir tekstas apie jį „Parodoje – ir nuotrauka, daryta prieš nukrintant malūnsparniui“. Tautodailės žinovas Vytenis Rimkus domisi puodžių karalių gyvenimo ir kūrybos peripetijomis, teigdamas, kad „molyje įsiamžina žmonių buvimas, istorija“.

Dvi solidžios medžiagos skirtos prieš porą trejetą šimtmečių plačiai Lietuvą Europoje garsinusiems Kražiams (Kelmės r.). Pirmoji – istorinė, straipsnio „Kražiai ir Europos kultūros kontekstas XVII-XVIII a.“ autorė – Vilniaus universiteto profesorė Eugenija Ulčinaitė. Antroji skirta į Kražių mokyklą sugrįžusiai universiteto dvasiai: 2005 m. gegužės 25 d. VU rektorius B. Juodka ir Kražių vidurinės mokyklos direktorė R. Andrulienė pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Atgaivinant senus ryšius, įsipareigota rengti ir įgyvendinti edukacinius ir kultūrinius projektus, puoselėjančius universiteto ir mokyklos paveldą. Tai išties neeilinis švietimo modelis.

Teatralas Rimantas Vaitiekūnas pasakoja („Didelė nedidelio miestelio istorija su liūdna pabaiga“) apie gimtąjį Skaistgirį (Joniškio r.), kuriame tarpukariu ir sovietmečiu virė nepaprastas kultūrinis gyvenimas. Dar prieš keliolika metų į jį atvykdavo vaidinti net Rygos operos meistrai, garsiausių Lietuvos teatrų menininkai. O dabar „ryškėja liūdnas vaizdas. Daugiau kaip prieš 30 metų statytuose kultūros namuose šiais, nepriklausomos Lietuvos laikais nėra buvę padoresnio remonto. Jie nešildomi, apleisti, griūvantys“.

Tėviškę ir jos žmones prie Ventos prisimena poetas Vacys Reimeris („Gyvenimo vaizdajuostę atsukus“). Savitą menininkę – neseniai mirusią dailininkę Laimą Skerstonaitę pristato dailininkė Vija Tarabildienė ir filologė Valerija Mockienė. Vilniečiai – Šiaulių klubo nariai praėjusių metų rugsėjį atvežė į savo jaunystės miestą dešimt dailininkės, buvusios Mergaičių gimnazijos auklėtinės kūrinių. Šiemet šią pažintį žadama pratęsti. Apie tai, kad provincijos biblioteką (Radviliškio r., Šiaulėnai) remia pasaulinio garso dailininkas Vytautas O. Virkau, kurio protėvių šaknys čia, pasakoja Silvija Peleckienė („Tėviškės dulkės brangiausios“).

Įsimenantį esė „Nuo Rausparnės iki dvaro, kur gimė lietuvių kalbos gramatika“ parašė vyriausiasis varpininkas, rašytojas Leonas Peleckis-Kaktavičius. Čia – ne tik šviesiosios Šilo Pavėžupio legendos atšvaitai (Graužikų dvare (Kelmės r.) Jonas Jablonskis parašė lietuvių kalbos gramatiką, buvo slepiama ir skirstoma iš Tilžės atgabenta nelegali spauda, vyko Povilo Višinskio organizuoti slapti lietuvių inteligentų literatūriniai vakarai, dalyvaujant žymiausiems lietuvių mokslo ir kultūros veikėjams, redaguotas „Varpas“ ir kt.), bet ir šiandiena – pažintis su iš Sibiro sugrįžusiu garsiojo dvaro savininko Vlado Gerardo Pūtvio-Putvinskio anūku, jo įsikūrimo peripetijos, požiūris į dabartį ir ateitį. Vertas dėmesio ir rašytojo palydovas – Vainagių girininkas ir filosofinės knygos „Žemės civilizacijos kūrimas“ autorius Stasys Gliaudys.

Šiaulių 770 metų jubiliejaus išvakarėse visiškai atnaujintas garsusis pėsčiųjų bulvaras. Tai, ką rekonstruojant Vilniaus gatvę užtiko archeologai, pasakoja Audronė Šapaitė.

Sunku patikėti, bet per XX a. Šiauliuose išėjo apie 150 laikraščių ar laikraštinio pobūdžio periodinių leidinukų. Apie juos pasakoja žymus kraštotyrininkas, dizaineris Vilius Puronas.

Apie netikėtą atradimą – po žinomos vertėjos Barboros Mejerytės mirties rastą romaną „Jonė“ pasakoja Bronius Prėskienis. Jis siūlo šį kūrinį išleisti, pažymėdamas, jog „tai būtų mūsų kraštietės įvairiapusiškos veiklos ir darbų įvertinimas, jos atminimo pagerbimas ir įamžinimas“.

Kūrybai skirtuose puslapiuose – dvi didesnės publikacijos (Eleonoros Eglės Buivydaitės eilėraščių ciklas ir Vytauto Kirkučio eilėraščiai) ir aštuonių Šiaurės Lietuvos literatų draugijos narių eilėraščiai bei apsakymas. Skirtinguose rajonuose gyvenančius autorius pristato du trys kūrinėliai.

Smagiausi leidinio puslapiai skirti Pakruojui – HAV (humoro, alaus ir varnų) valstybės sostinei.

Kronika skelbia, kad „Šiauliečiams Justinas Marcinkevičius dovanojo atlaidus“.

Poros šimtų puslapių ,,Šiaulių Varpų“ pirmajame viršelyje – nuo Šiaulių grindinio nukopęs „Skaitantis žmogus“, ketvirtajame – šiauliečio dailininko-legendos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisas. Leidinį puošia dviejų Rimanto Plungės darbų reprodukcijos. Po „Varpų“ almanacho vėliava gimęs žurnalas, skirtas Šiaulių apskričiai, nusipelno gražios ateities.