Daugiau nei prieš penkiolika metų per BBC išgirdau skaitomą neįtikėtinai žavią Venedikto Jerofejevo apysaką (pats autorius ją vadino poema) „Maskva-Petuškai“. Tai buvo bene ryškiausia ir raiškiausia rusų disidentinė knyga, kurią netrukus Olandijoje ar Danijoje, podraug su keliais kitų „tarybinių“ autorių kūriniais, mikliai išleido būsimasis Nepriklausomybės akto signataras Georgijus Jefremovas, mano senas bičiulis.
Iš Juros rankų gavęs Lietuvoj neregėtą knygą „Vestj“, panūdau pamatyti Jerofejevą lietuviškai; aplankiau Vladą Šimkų, kelis kitus rusų kalbos mokovus, tačiau atsakymą išgirdau vieną: tai neišverčiama knyga! Tada truputėlį supykau ir – prisiminiau, jog pats žurnalistinių kelionių dėka buvau tiek pramokęs rusų kalbos, kad rusai palaikydavo saviškiu... Pagalvojau: jeigu šitą intelektualių girtuoklių žargonu parašytą knygą išvertė italai ir prancūzai, anglai ir vokiečiai, gana tolimi rusiškai gyvensenai, rusų mentalitetui bei stilistikai, kodėl jos negalėčiau išversti aš, lituanistas, šiaip ar taip bendravęs su rusais porą dešimtmečių ir – o tai bene svarbiausia! – kaip ir visa mano karta, turėjęs giluminių sąsajų su „ugniniu vandeniu“?..
Ir štai verčiu. Sodrių žodelyčių, specifinių frazių – vežimu vežk, o lietuviškų atitikmenų – vos vienas kitas. Nemokam taip keiktis, galingai girtauti, niuansuotai girtis, iš savęs išsityčioti! Įstringu ties žodžiu „rupijos“ – taip Jerofejevas paniekinamai, „susmulkintai“ vadino rublius, tačiau lietuviškai „rupijos“ neturi menkinamojo atspalvio. Ir tada prisimenu ką? Paulių Širvį, pravėrusį „Jaunimo gretų“ redakcijos duris (Lenino pr.12, čia patekau dar studentas universiteto docento Juozo Pikčilingio žodinės rekomendacijos dėka), truputį drebantį, truputį sutrikusį, bet ne be ironijos klausiantį:
– Gal turit kokį rubliašūdį?
Toks kreipinys buvo psichologiškai motyvuotas, apeliuojantis į sąžinę: užkluptasis redakcijos darbuotojas susidrovėdavo gaunąs nuolatinę algą ir honorarą, taigi nespjaunąs į materialines vertybes, tuo tarpu Paulius gyveno iš ko? Visi žinojo: kaip paukštelis lasiojo trupinius... Todėl tarnautojas, nutaisęs atlaidžią šypsenėlę, truputį nerangiai, truputį demonstratyviai iššlamendavo iš kišenės kai kada ne tik vieną, bet ir visus tris rublius: rubliašūdis yra rubliašūdis, gėda gailėti! O dėkingas Paulius į kilnumą reaguodavo visada panašiai: pakratęs raukšlėtą galvą, ranka negrabiai perbraukęs neklusnią ševeliūrą bei patampęs randuotą žandikaulį, jau po akimirkos išsprūsdavo lauk...
Likimas mudu supažindino gana artimai, nors puikuotis šia pažintim nenorėčiau jau vien todėl, kad... kas tik nėra su Paulium gėrę! Pasėdėjo kartą kitą už vieno staliuko ar viso iškilmių stalo, susidaužė taurelėmis – ir jau pyškina memuarus, nors kuo poetas gyveno, kaip – dažnai nei žinojo, nei norėjo žinoti. Užteko kavinių gandų ir „oficialios“ nuomonės: geras, talentingas, tačiau girtuoklis... Nuo tų laikų prabėgus keliems dešimtmečiams, neretai pagalvoju: kodėl žmonės (tarp jų ir atsitiktiniai asmenys, ir uolūs valdininkai, netgi buvę CK darbuotojai) taip noriai, geranoriškai pasakoja apie savo pažintį su Širviu? Prieinu prie vienintelės išvados: tyliai, kukliai savo nelengvus kasdienius pavalkus tempęs poetas net eiliniam klerkui, net neapsiplunksnavusiam literatui leisdavo pasijusti jei ne didesniam, tai bent pranašesniam už save. Be to, kam gi nemalonu bičiuliautis ne tik su bohemos, bet ir visuotinai mylimu poetu, gyva legenda?..
...Tą 1973 metų rugpjūčio dieną redakcijoj švenčiau savo sutuoktuves. Jos buvo improvizacinės: du liudininkai ir nelaukta žinia kolegoms. Pokštelėjo šampano buteliai... Kaip sykis tarpdury išdygo Paulius. Sutriko: neturi dovanos! Virpančia ranka paėmė tos dienos „Tiesą“ ir tušinuku per visą pirmąjį puslapį iškeverzojo: „Tegu nenusineša jūsų laimės tolimi vaivoriniai miškai“. Žodis „vaivoriniai“, be abejo, buvo iš jo eilėraščio... Tada įtariai pagalvojau: o kodėl mūsų laimę turėtų kažkas pavilioti, nusinešti?! Dabar stebiuosi tomis eilutėmis kaip Pauliaus toliaregyste: ogi išties paviliojo, nusinešė... Ar tai reiškia, kad Paulius buvo jei ne pranašas, tai bent subtilus psichologas? O gal turėjo pakankamai karčios patirties meilės, šeimyninio gyvenimo srity? Matyt: tai liudijo ir prieš kelerius metus išleisto jo eilių rinkinio pavadinimas „Ir nusinešė saulę miškai“...
Vakarop iš redakcijos visas tuntas „šventikų“ persikėlėme į gretimą „Palangos“ restoraną. Paulius kviečiamas susidrovėjo, atsiminė savo „problemą“: neturi vestuvinės dovanos! Pakeliui kioske nupirko kitą „Tiesą“ ir ant jos užrašė tą patį: „Tegu nenusineša...“ Iki šiol tebeturiu tuodu laikraščiu: tos pačios dienos, su tokiu pačiu užrašu. Prisimenu, kaip žaismingai ir chuliganiškai svaidėmės apelsinais per stalus, per visą salę antrajame aukšte nuo vieno kampo iki kito. Bet Paulius buvo tik paprastas žaidimo dalyvis, atlikėjas: sąžiningai grąžindavo apelsiną metusiajam...
Įstrigo mūsų, tuomet jaunųjų Vilniaus poetų (A.A. Jonynas, A. Verba, J. Kalinauskas, J. Kunčinas, A. Karosaitė, Z. Mažeikaitė), susitikimas su skaitytojais „Žinijos“ draugijos patalpose. Kad priviliotume daugiau žmonių, pasikvietėme „vaivorą“ Paulių Širvį. Neapsirikome: prigužėjo pilna salė! Paulius savo lyriką skaitė kaip visad jaudindamasis, trūkčiojančiu balsu ir jaudindamas klausytojus. Jokio falšo, pozos, noro įsiteikti: kraujuojanti ir mylinti tikro frontininko, dukart pabėgusio iš priešo nelaisvės, širdis! Tai liudijo ir jo laikysena, išvaizda, deklamavimo maniera, ir visiems žinomas gyvenimo būdas bei dėl jo patirti akivaizdūs nuostoliai...
Man kažkodėl panižo pademonstruoti savo „naują“ stilių: depoetizuotus tekstelius, parašytus V. Vitmeno, N. Hikmeto, P. Nerudos įtakoj, tik vienas eilėraštis „Nanajė“ buvo „tradicinis“, t. y. rimuotas ir melodingas. Matyt, mano eksperimentas buvo nevykęs, nes kai vakaro pabaigoj paprašiau Pauliaus „veterano akim“ įvertinti mūsų posmus, jis viešai išdrožė:
– Negerai, kai eilėrašty daugiau prozos negu poezijos! O štai „Nanajė“ blykčioja Sibiro deimančiukais...
Kartą, kai buvau dar studentas, su Paulium sėdėjom rašytojų oazėje – „Literatų“ kavinėje. Vienu du už staliuko, tad šnekėjomės atvirai, o tai sovietmečiu nebuvo labai įprasta – net tarp draugų. Įdėmiai žiūrėdamas į mane, jis staiga tarė:
– Žinau apie tave daugiau, nei tu manai.
– Iš kur?!
Nustebau jau vien todėl, kad Paulius nemėgo girtis.
– Kai kada vakarais pas mane ateina studenčių, tavo kursiokių. Pasėdim prie vynelio, pasišnekam. Girdėjau, kas tave beviltiškai įsimylėjusi, bet tu į ją net nepasižiūri...
Tai buvo man staigmena: kursiokės lankosi pas Širvį?! Tos tylenės, visai nepanašios į mūzas... Ir jos taiko į Pauliaus draugystę? Turi man kažkokių pretenzijų?
Pasijutau nesmagiai, lyg būčiau kažkuo nusikaltęs. Ir nuoširdžiai pasipiktinau:
– Tikrai: neatsakiau nė į vieną laišką. O ką aš turėčiau daryti? Suteikti tuščių vilčių? Būtų dar blogiau...
Paulius įvertino karštą mano reakciją, nuramino:
– Aš tavęs nesmerkiu. Širdžiai neįsakysi, kiekvienas turi teisę rinktis... Nebijok, niekam apie tai nesakysiu.
Paulius žodį tesėjo. Jis pirmutinis išgirdo ir tai, kas nutiko vėliau: šitos istorijos pabaiga buvo liūdna. Bet visą tiesą žinojom, paslapties raktą turėjom tik mudu, kol 1979-ųjų kovą Paulius paliko jį saugoti man vienam...
