Pablo Neruda (Neftali Ricardo Reyes Basoalto), vienas iškiliausių XX a. poetų, įžymus Lotynų Amerikos politinis veikėjas, Nobelio premijos laureatas (1971 m.).
P. Neruda gimė 1904 m. liepos 12 d., Paralio miestelyje centrinėje Čilėje. Po motinos mirties, su tėvu persikėlė į Temuką (Pietų Čilė). Ten būsimasis poetas lankė licėjų. Kai P. Nerudai buvo dešimt metų, jis sukūrė pirmuosius eilėraščius, kurių gimimą sąlygojo knygos, nesibaigiančios liūtys, laukinė gamta, žemės drebėjimai, ugnikalnio išsiveržimas. Dvylikamečio Pablo eilėraščiai pateko į Čilės poetės Gabriela Mistral rankas, kuri pagyrė ir padrąsino jaunąjį poetą.
1920 m. P. Nerudos eilėraščiai buvo išspausdinti žurnale Selva Austral, kur poetas pasirašė Pablo Nerudos vardu, kad išvengtų nesutarimų su šeima, kuri jo literatūrinių gabumų nerėmė.
Nuo 1921 m. Pablo Neruda studijavo prancūzų kalbą Santjage, kur prisijungė prie maištaujančių studentų.
1923 m. pasirodė pirmasis poeto eilėraščių rinkinys Sutemų metas (Crepusculario), kuriame neįmanoma nepastebėti rašytojo polinkio į eilėraščių ciklus. Taip pat išryškėjo P. Nerudos sugebėjimas fiksuoti akimirkos pajautimus, detaliai aprašyti trumpučius gyvenimo blyksnius ir tuo pačiu daryti plačius apibendrinimus.
1924 m. išėjo antroji P. Nerudos poezijos knyga, kuri jam atnešė tarptautinę šlovę, tai - Dvidešimt eilėraščių apie meilę ir viena nevilties daina (Veinte poemas de amor i una cancion). Ši knyga susilaukė didelio populiarumo ir ne vieno pakartotinio leidimo.
1927 m. poetas, vedamas noro pamatyti pasaulį, įstojo į diplomatinę tarnybą. Dirbo konsulu Rangune, Ceilone, Batavijoje, keliavo po Indiją, Indokiniją, Japoniją. Tuo metu P. Nerudos kūryboje pasirodė liūdesio, skausmo, pasaulio nežmoniškumo motyvai, kurie buvo sudėti į ciklą, apėmusį net du rinkinius: Gyvenamoji vieta – žemė (1933 m. ir 1935 m.).
1936 m., fašizmui pradėjus puolimą prieš Ispanijos respubliką, P. Neruda palaikė kovojančiuosius Ispanijos žmones ir suprato, kad poetas turi eiti kartu su visa tauta. Taip atsirado eilėraščių ciklas Ispanija širdyje.
1938 m. poetas sumanė parašyti Visuotinę giesmę, kuri dar vadinama „šiuolaikine biblija“ arba „poetine enciklopedija“. Šiai knygai rašytojas pašventė apie dešimt metų.
1940 - 1943 m. P. Nerudos eilėraščiuose atsiskleidė jo smerktinas požiūris į fašizmą.
1945 m. rašytojas įstojo į komunistų partiją, viešai pasisakinėjo prieš antiliaudinę politiką ir tapo persekiojamu, todėl turėjo slapstytis pogrindyje. Tačiau kūrybos neapleido ir toliau kūrė Visuotinę giesmę.
1952 m., kai P. Neruda jau gyveno Ispanijoje, pasirodė anoniminis eilėraščių rinkinys, kuris tik po dvylikos metų buvo paskelbtas poeto rinktiniuose raštuose antrašte Kapitono eilės. Šis rinkinys, Šimtas meilės sonetų (1959 m.) ir dauguma eilėraščių iš Barkarolės (1967 m.), skirti jo mylimąjai Matildai Urutijai. Meilė šiai moteriai poetą įkvepė gyventi ir kurti, neatskyrė jo nuo pasaulio, o atvirkščiai, privertė atsimerkti, naujomis akimis pažiūrėti į meilę ir grožį.
1954 m. pasirodė P. Nerudos eilėraščių rinkinys Vynuogės ir vėjas, o kiek vėliau, tais pačiais metais, dienos šviesą išvydo ir Paprastos odės, kuriose poetas kreipiasi į, iš pirmo žvilgsnio, paprastus daiktus ir gamtos reiškinius, stengiasi įsijausti ir suprasti jų esmę.
1956 m. išleidžiamos Naujos paprastos odės, 1957 m.- Trečioji odžių knyga, 1958 m.- Ekstravagancijos (Extravagario), 1959 m.- Plaukiojimai ir sugrįžimai, 1960 m.- Sakmė apie žygdarbį, kurią skyrė Kubos išvaduotojams ir kovotojams už laisvę, 1961 m.- Čilės akmenys, Ritualinės giesmės, 1962 m.- Visos teisės.
1964 m. buvo paskelbta knyga, kurioje poezija glaudžiai susijusi su poeto gyvenimo kronika. Po to sekė dar keli poezijos rinkiniai, iš kurių reikšmingiausias buvo Čilės revoliucijos himnai (1973 m.). Šioje knygoje vėl girdimas kovotojo už laisvę balsas, protestas prieš agresiją ir terorą. Tais pačiais metais rugsėjo mėnesį Čilėje įvyko politinis perversmas, valdžią užgrobė fašistai. Tai P. Nerudą labai sukrėtė, palaužė jo viltį, įsitikinimus ir turėjo įtakos poeto sveikatai.
1973 m. rugsėjo 23 d. poetas mirė.
Per visą savo literatūrinę karjerą Pablo Neruda pristatė ir skaitytojui paliko didžiulį kiekį savo eilių, vertimų, dramų, kurios pripažįstamos ir skaitomos iki šių dienų. Reikia tikėtis, kad ir ateityje vienas garsiausių XXa. poetų nebus užmirštas.
/parengta pagal: Pastabos. Valdas Petrauskas // Pablas Neruda Poezija / versta iš ispanų kalbos, Vilnius: Vaga, 1979. – 250 p.; http://www.kirjasto.sci.fi/neruda.htm;
Bibliografija:
Poezija / Pablas Neruda.- Vilnius : Vaga, 1972.- 175 p., [9] iliustr. lap.
Poezija / Pablas Neruda ; versta iš ispanų k..- Vilnius : Vaga, 1980.- 251 p. : iliustr.
Odė spaudai / Pablas Neruda ; iš ispanų kalbos vertė Valdas Petrauskas ; iliustr. Jokūbas Zovė.- Vilnius : Vyturys, 1986.- 31 p. : iliustr. + aplankas (8 p.)
Miškų kirtėjas tepabunda! : poema / Pablo Neruda ; vertė Eugenijus Matuzevičius.- Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1953.- 35 p.
20 eilėraščių apie meilę ir viena nevilties daina / Pablas Neruda ; iš ispanų kalbos vertė L. Valbasys ; dail. K. Juodikaitis.- Vilnius : [s.n.], 1977.- 7 p. : iliustr.
Visuotinė giesmė ; Miškų kirtėjas tepabunda.- Vilnius, 1977.- [7] p
Nuorodos:
Daugiau apie rašytoją (ispaniškai):
http://www.uchile.cl/neruda/
