Rašyk
Eilės (73319)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10357)
Vaikams (2517)
Slam (49)
English (1110)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (7)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Tragiškasis lietuvių dainius

2005-09-19
Rugsėjo 6 dieną sukako 85 metai, kai gimė talentingas, bet tragiško likimo lietuvių poetas Paulius Širvys. Man likimas nelėmė dažnai susitikti ir bendrauti su šiuo poetu, gerai pažinti jį, suprasti jį ir suvokti jo gyvenimo kelius bei klystkelius. Teko ne kartą matyti ir klausytis jo posmų Poezijos pavasario dienomis dabartinės Prezidentūros sodelyje ir kitur, grožėtis jo eilėmis ir kartu stebėtis jo apdriskusiomis švarkelio alkūnėmis...

Bet trys susitikimai tarsi akimirksniai išliko visam mano gyvenimui.


Pirmoji akimirka

Tai buvo 1954 metų birželio 22 dieną. Mudu su bendrabučio draugu Jonu Kiselevičiumi išėjome pasivaikščioti po Vilnių. Išsukome iš Liudo Giros gatvės (dabar Vilniaus gatvė) iškart už rusų septintosios vidurinės mokyklos (dabar toje vietoje Vyriausybės rūmai) ir čia, aikštėje, vos ne kaktomuša susidūrėme su ryškių veido bruožų, neaukšto ūgio, pečiuitu dar gana jaunu vyruku.

– O, Paulius! Sveikas gyvas! Kaip laikaisi? Girdėjau, jau Vilniuje gyveni? – klausimų lavina užtvindė sutiktąjį šiaip nelabai šnekus mano draugas Kiselevičius.

Žodis po žodžio ir susipažinome: pasirodo, tas mūsų sutiktasis – Paulius Širvys – geras mano draugo Jono ne tik pažįstamas, bet ir draugas. Jie abu kartu dirbo Rokiškio apskrities laikraščio „Tarybinis Rokiškis“ redakcijoje, o kai Lietuvoje susikūrė sritys ir rajonai, abu buvo paskirti kurti ir leisti naujų rajonų – Pandėlio ir Obelių – laikraščių.

Man Paulius Širvys taip pat nebuvo nepažįstamas: „Pergalės“ žurnale, įvairiuose respublikos laikraščiuose ir žurnaluose ne kartą skaičiau gal dar neįgudusia, bet gana talentinga ranka parašytą ne vieną eilėraštį.

Toks susitikimas, tokia pažintis! Tad nenuostabu, kad mūsų trijulė pasuko ieškoti kokios nors užuovėjos. Kitapus Gedimino prospekto (neminėsiu to kruvino vardo, kuriuo tada vadinosi ši gražiausia Vilniaus gatvė) esantis „Bristolio“ restoranas – per daug triukšmingas ir atviras, tad mes pasukome į „Literatų svetainę“ gatvės gale.

– Brangieji, – kai susėdome prie nuošalaus staliuko, prašneko Paulius Širvys, – šiandien mums labai liūdna diena...

– Taip, – pertraukėme Paulių kažkuris iš mudviejų, – lygiai prieš trylika metų vokiečiai užpuolė...

– Ne, ne! Ne tai aš noriu pasakyti. Šiąnakt pasikorė vienas nuostabiausių šiuolaikinių lietuvių poetų Vladas Grybas...

Mes nuščiuvome išgirdę šią žiaurią ir tragišką žinią. Ilgai negalėjome atsikvošėti, ir tik po to, kai mūsų balso stygas praplovė aštresnis ir gaivesnis skystis, mums šiaip taip atsirišo liežuviai ir pašviesėjo akyse.

Ir Paulius papasakojo tragišką Vlado Grybo gyvenimą Vilniuje. Maža to, kad jo tėvą – talentingą lietuvių skulptorių Vincą Grybą sušaudė hitlerininkai 1941 metais, bet ir jam pačiam, Vladui Grybui, nelinksma buvo gyventi Lietuvoje, dėl kokios kovojo jo tėvas.

Pasirodo, kad Vlado Grybo žūties pagrindinis kaltininkas buvo ne kas kitas, o „Tiesos“ laikraščio vyriausiasis redaktorius Genrikas Zimanas.

Zimanas pasikvietė Vladą Grybą dirbti jo redakcijoje, atsiviliojo iš kitos redakcijos, žadėdamas Vladui butą, nes jis gyveno su žmona ir mažu vaikučiu mažame seno namo kambarėlyje, kur nebuvo jokių buitinių patogumų ir teko kęsti šaltį. Zimanas siekė suburti "Tiesos" redakcijoje geriausius žurnalistus ir literatus, nors, antra vertus, stengėsi po savo sparneliu priglausti ne lietuvius, o būtent žydų tautybės darbuotojus. Taip atsitiko ir Vlado Grybo atžvilgiu: priimt į darbą priėmė, o buto taip ir nedavė, nes tuo metu įdarbino iš kitur atvykusį žydą ir jam atidavė redakcijai skirtą butą. Ir dieną savižudybei Grybas pasirinko – atsitiktinai ar ne – birželio 22-ąją, kai Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą, kad jo savižudybė įgautų politinę potekstę.

Norėdamas nukreipti mūsų minčių tėkmę kita kryptimi, aš užvedžiau pašnekesį apie gyvus žmones, o mane labiausiai domino pats Paulius Širvys. Tad ir panūdau sužinoti apie Pauliaus tiek ankstesnį, tiek dabartinį darbą bei asmeninį gyvenimą.

– Dabar dirbu „Literatūroj ir mene“, o iš ankstesnio darbo, kai dirbau Pandėlyje rajono laikraščio redaktoriumi, buvau išmestas „už redakcijos darbo sužlugdymą“.

Ir viskas. Daugiau nė žodžio. Suprask, kaip nori. Iš tolesnio pokalbio supratau, kad šis žmogus – savamokslis poetas – toli gražu ne toks, koks dedasi viešumoje jis pats ir kokiu jį laiko kiti. Įsitikinau, kad jis „amžinai neramus“ tik per prievartą, tik per vidinį konfliktą yra priverstas paklusti iš šalies primestai ideologijai. O jo lietuviška prigimtis, jo širdies šauksmas visada yra ir bus lietuviški.

„Literatų svetainėje“ užsisėdėjome iki vėlumos. Kaip išsiskyrėme, kaip grįžome kiekvienas į savo „tuščius ir nelaukiančius šaltus namus“, – mažai ką menu. Tik tiek prisimenu, kad apie „tą prakeiktą žydą“ daugiau nebebuvo šnekos, bet neretai išsprūsdavo kiti žodžiai: „No pasaran!“


Antroji akimirka

Prabėgo aibė metų. Mano keliai po keleto vingių nusidriekė į jūrą. Bet ir ten: kaip danguje, taip ir žemėje. Visur kyšojo sovietinės santvarkos atributai: korupcija, kyšininkavimas, begėdiškas rusinimas, lietuvių neapykanta, jų visapusiškas niekinimas ir varžymas, trukdymas siekiantiems pakilti aukščiau. Nesvarbu, kas tu, kad tavo išsilavinimas aukštasis, bet jeigu tu esi lietuvis, tai nieko gero ir nesitikėk.

Nusivylęs jūra, ne, ne pačia jūra, jūra – nuostabi ir didinga, tokia graži ir galinga, – bet ta bjauria tvarka, kuri egzistavo sovietinėje jūroje, aš, atidavęs jūrai krūvą metų, buvau priverstas atsisveikinti su žydraisiais toliais. Ir, kaip įprasta tokiais atvejais, užėjau į jūreivių restoraną. Štai čia ir apstulbau. Žiūriu ir savomis akimis netikiu: jis ar ne jis? Veidas kažkoks sukritęs, lyg ir sunykęs, jo visada žvitrių, skvarbių mėlynų akių žvilgsnis apsiblausęs, prigesęs, raukšlės dar labiau pagilėjusios, ir tik fronto žymė – ryškus randas kaktoje – bylojo: taip, tai jis! Sėdėjo jis vienišas už atokaus staliuko, pasistatęs bokalą alaus, ir apie kažką mąstė. Manęs jis nepastebėjo, o gal ir nepažino: juk praėjo gal velnio tuzinas metų. Pagalvojau... ir išdrįsau:

– Sveikas, Pauliau!

Įdėbė jis į mane bespalves tapusias savo akis, minutėlę pamąstė, gal irgi nesitikėdamas manęs čia pamatyti, o gal ir norėdamas prisiminti, kas aš esąs, ir vis dėlto išlemeno:

– A, Bronius, sveikas! Sėskis.

Pokalbio pradžia buvo trumpa:

– Iš kur tu čia atsiradai?

– O iš kur tu?

– Aš iš jūros, – sakau.

– O aš į jūrą, – prisipažįsta jis. – Bet, pala, iš kokios tu jūros? – tarsi manim netikėdamas paklausė Paulius.

– Šįkart iš Farerų.

– O kaip tavo žurnalistika? Jonas sakė, kad tu čia kažkur Žemaitijoje redaktoriauji.

– Redaktoriavau. Čia pat, netoliese, Kretingoje. Bet tai buvo seniai. Baigėsi taip pat, kaip ir tavo redaktoriavimas.

– Pala, tu čia nepainiok. Mano buvo kruvinaisiais Stalino laikais. O dabar...

– Jokio skirtumo. Ideologija ta pati, nepasikeitė. Bent kol kas. Tik gal Sibiru mažiau kvepia.

– Papasakok, kaip tai įvyko, man labai įdomu, – ragino mane Paulius.

Ką gi, turėjau sutikti, juolab kad ir man pačiam norėjosi kuo ilgiau pabūti su Pauliumi.

– Taigi klausyk, – pradėjau savo pasakojimą. – Tu žinai, Chruščiovo laikais buvo šioks toks politinio gyvenimo atšilimas, lyg ir baigėsi Stalino asmenybės kulto laikai. Bet koks tai atšilimas! Labiau imitacija. Bent jau čia, vietose, užkampyje, apie jokį atšilimą nebuvo galima net svajoti. O aš, kvailys, tuo patikėjau. Ir užkibau. Tai buvo penkiasdešimt aštuntaisiais.

Žemaičiai puikūs žmonės, čia dirbdamas aš juos pamilau, bet ir supratau, kokie jie yra konservatoriai, kaip jie laikosi senų tradicijų, savo žemaitiškos šnektos. Tad ir sugalvojau jų gyvenimo monotoniškumą paįvairinti – likus gal porai savaičių iki Užgavėnių, paprašiau Kretingos kraštotyros muziejaus darbuotojo J. Mickevičiaus, kad jis parašytų straipsnį laikraščiui apie senųjų lietuvių liaudies tradicijų atgaivinimą – būtent apie Užgavėnių karnavalą.

Aš nė nenumaniau, kokį džiną išleidau iš butelio. Tiesiog padariau revoliuciją visame rajone. Tie kolchozų užguitieji žmoneliai, galbūt uždegti mano laisvės troškimo, pradėjo ne tik organizuotis patys, bet ir reikalauti iš pirmininkų ir direktorių, kad jiems duotų vežimus ir net sunkvežimius vykti į Kretingą, į viso rajono Užgavėnių karnavalą. Tikri gandai netruko pasiekti partijos komitetą, bet rajono caras Jonušas nebegalėjo suvaldyti išsiliejusios lavinos. Ir štai Užgavėnių dieną į Kretingą sugužėjo suvažiavo ne dvi dešimtys, ne šimtas, bet gal pora tūkstančių karnavalininkų. Didžiulė miestelio centre esanti aikštė buvo pilnutėlė ir iki vėlumos šurmuliavo, ūžė, dainavo. Tokios pakilios šventės dar nė vienam sovietiniam veikėjui nebuvo pavykę suorganizuoti.

Po kelių dienų iš Vilniaus atvyko Centro komiteto atsakinga darbuotoja Regina Balsienė, ir Jonušas sušaukė neeilinį partijos komiteto biuro posėdį. O jo sprendimas buvo aiškus. Dar vienas kitas biuro narys, pavyzdžiui, rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Liudas Gužė, bandė mane užstoti, bet kai caras Jonušas užriaumojo, visi nuščiuvo. Ir kovo 12 dieną aš pasirašiau paskutinį laikraščio numerį...

– Taip, tavo likimas panašus į manąjį, – po pauzės pasakė Širvys. Bet kuo panašus, jis taip ir nepaaiškino.

– Bet nenusimink, Broniau, mes dar laimėsime! No pasaran! Nei aš Kuršių krašte, nei tu prie Berlyno kojų nepatiesėme, išgyvensime ir toliau. Dar ateis geresni laikai, mūsų laikai, tuo aš tvirtai tikiu.

– Aš daug kalbėjau apie save, bet norėčiau ir iš tavęs, Pauliau, išgirsti bent žodelį kitą.

– O ką čia apie mane kalbėti?

– Kaip tai ką? O jūra!

– A, jūra! Aš visą gyvenimą svajojau apie jūrą!

– Bet Sartai – tai ne Atlanto vandenynas!

– Na ir kas? Reikia ir po Atlantą pabraidyti.

Jau norėjau leptelėti, kad jūra tik girtam iki kelių, bet Dievas davė man proto nuo tokio palyginimo susilaikyti, ir tik paklausiau:

– Bet kodėl?

– Matai, Broniau, gyvenimas sausumoje kartais tampa nebemielas, atgrasus, toks monotoniškas ir netgi šlykštus, kad nieko nauja nebegali parašyti, viskas vien apie tą patį, o jei panorėtum ką nors visiškai nauja sukurti, tada tavęs ne tik kad niekas nespausdintų, bet ir sutrintų į dulkes.

Paulius nutilo, giliai atsiduso, nugėrė porą gurkšnių alaus ir svajingai tęsė toliau:

– O štai jūra! Visai kas kita. Ir aplinka pasikeis, ir gal naujų minčių įkvėps jūreiviškas gyvenimas.

– Bet ar kartais ir tu nenusivilsi jūra, kaip ir aš. Irgi svajojau, mažas būdamas, ir Vilnių pamatyti, ir automobiliu pavažinėti, ir jūra paplaukioti...Bet, deja, mane svajonės gerokai nuvylė.

– Tačiau aš bent jūra tikiu.

– Jūra tikėk, bet gyvenimu jūroje – ne. Bet koks tikėjimas jūra be tikėjimo gyvenimu?

Paulius daugiau nebepratarė nė žodžio. Užsidarė savyje lyg sraigė kiaute ir tik gurkšnojo alų.

Mudu ir tąsyk išsiskyrėme, kiekvienas turėdamas savo tikėjimą ar netikėjimą. Bet ar Paulius Širvys suprato, kad jūra ir sovietinis gyvenimas jūroje – ne tas pat? Manau, laikui bėgant, suprato, nes ir jis atsisakė jūros, kaip kokios didingos šventos misterijos...


Trečioji akimirka

Tie mūsų laikai, kuriuos kadaise pranašavo Paulius Širvys, atėjo. Tiktai ne visi mes juos sutikome ar sulaukėme. Stoviu Antakalnio memorialo pavėsingoje aikštelėje, o prieš mano akis „parimęs antkapis prie kelio“. Tai Pauliaus Širvio amžinojo poilsio vieta. Ir kas labiausiai simboliška. Paulius rašė:

Aš – beržas.
Lietuviškas beržas
Su plieno
Dalgiu
Ant peties.


O greta to kauburėlio, galvūgalyje, auga beržas. Jau tikras beržas, ošiantis Lietuvos laukų giesmes tam, kuris jį apdainavo. Ir gaila darosi, kad mes kartais esame draugui ar geram pažįstamam abejingi. Ir tiktai tada, kai jo netenkame, giliai atsidūstame: tai buvo Žmogus...


Bronius Lazdynas
 

Rašytojai

Paulius  Širvys
1920 - 1979
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą