Rašyk
Eilės (72695)
Fantastika (2185)
Esė (1495)
Proza (10267)
Vaikams (2483)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Paulius Širvys ir Jo laivas

2005-08-27
Paulius Širvys ir Jo laivas

Kaip esame pranešę, Maironio lietuvių literatūros muziejus rengia atsiminimų apie Paulių Širvį knygą „Tai aš, Paulius“. „Nemuno“ savaitraštyje jau spausdinta nemažai liudijimų (tarp jų – Mykolo Sluckio, Antano Drilingos) apie garsųjį lyriką, jo kūrybos ir gyvenimo peripetijas. Šiame numeryje pateikiame dar vieną pasakojimą.

Šįsyk apie sykiu išgertą šnapsą nekalbėsiu. Paulius pats veikia kaip šnapsas. Stipriau už šnapsą. Aš dar ir šiandien esu girtas Pauliumi Širviu ir jo posmais. Esu laimingas širviaamžis. Atminties ekrane lyg pajūrio vėjai skrenda šimtų gyvenime sutiktų žmonių (giminių ir negiminių, bičiulių ir nebičiulių, literatų, žurnalistų, dailininkų, pamylėtų panų) portretai, o virš šių blunkančių portretų išnyra Paulius Širvys ir jo sielos rūmas, jo knygos su autografais ir be jų.

„Aš nevalgysiu, tegul greičiau neša „Starką!“ Paulius prieš visus didžiavosi eilėraščių apie miškų nusineštą saulę publikacija „Nemune“. Jo kelias dešimtis egzempliorių Pauliui tada dar į namelius Ukmergės gatvėje iš Kauno parvežė redakcijoje dirbęs dar vienas širviabrolis, pernelyg jaunas mus ir literatūrą palikęs Vitas Žvirdauskas. Beje, ar ne jis pirmas Pauliušos sąmonėje nubraižė jūros ir pirmojo laivo kontūrus? Mat buvo plaukiojęs.

Paulius Širvys nesuklydo, pranašavęs „Nemunui“ netrumpą amžių. „Aš jums, vaikynai, sakau, kad šitas žurnalas tokiu gražiu pavadinimu – labai lietuviškas, ir jis patiks ne tik jaunymui“, – išdainavo pondėlietiškai ilgindamas „i“ („gedyminai, vaikynai, jaunymui...“) Vitui Žvirdauskui, Romui Sadauskui ir man. Beje, tame pirmajame „Nemuno“ numeryje savąją autografo eilutę paliko ir Vitas Žvirdauskas: „Gyvuok, Kakačiau, pergyvenk XX amžių...“ Pergyvenau. Juk tada man tebuvo dvidešimt.

Mano žmona Vladislova Marija – irgi aukštaitė, rokiškietė, rašytojo Rimanto Šavelio bendramokslė Pandėlio vidurinėje mokykloje. O juk Pandėlio laikraštyje savo kelią (ir kūrybinį, ir žurnalistinį) pradėjo Paulius Širvys. Mano uošvė Petronėlė Kiškienė daugsyk pasakojo apie poeto meilę Alpunytą (Alfonsą). 2001 m. susipažinau ir su jos dukromis. Jos... Po pagalve išsaugojusios mylimojo nuotrauką. Tik nuotrauką. Paulių, nors ir ne visam laikui, paviliojo Birutė...

Kiekviena Pandėlio ar Rokiškio troba kalba Pauliaus Širvio balsu, kiekvienas langas žvelgia Jo akimis: „O tu, miela, suraski tą žvaigždelę...“ Paulius Širvys mylimas ir Šaukėnuose, tarp Užvenčio ir Šiaulių, kur 1965 m. baigiau vidurinę mokyklą, ir Kelmėje, kur dirbau 1971-1985 m. Čia paskutinį sykį po literatūrinio vakaro labai jaukiai, nes blaiviai kalbėjom su Pauliumi Širviu. Jis pasakojo, kaip 16-osios lietuviškosios divizijos sudėtyje „su kitais pulko draugais nuogi perbridome Dubysą ir, išvadavę Kelmę, pro Kražius nužygiavome link Šilutės...“

1974 m. spalio 15 d. ant dabartinės J. Graičiūno gimnazijos lango parašytos paskutinės Jo ranka eilutės man atminčiai skirtoje knygoje „Ilgesys – ta giesmė“: „...daug eilių ir šviesių dienų – Paulius Širvys“.

Kalba prikelia kalbą, mintis – mintį.

Pauliaus Širvio giminių širviasielių yra pusė Lietuvos. 1989-1990 m., pasitraukęs iš dinamiško dvikalbio dienraščio „Tarybinė Klaipėda“, „nunėriau“ į ramesnį užutėkį – savaitraštį „Lietuvos žvejys“. Dirbdamas atsakinguoju sekretoriumi susipažinau su poetu marinistu Vytautu Brenciumi, ilgokai manydamas, kad jis identiškas Pauliui Širviui. Toks Klaipėdos Širvys. Bet Vytautas Brencius ne toks kaip Paulius, nors jo sąžinės irgi lengvai neprivatizuosi. Kategoriškas yra Vytautas Brencius. Jeigu jau įsitikinęs, kad „už Bernardą Brazdžionį yra didesnis Antanas Miškinis“, jo ir užmušdamas neperšnekėsi.

Paulius prieš Vytautą Brencių – nepiktas švelnuolis: „Jeigu gali paglostyt – glostyk, o atsilaižyt visada suspėsi“. Nors ne tas svarbu, kas svarbu, o svarbu tas, kas nesvarbu. Gerai, kad „Lietuvos žvejo“ fotolaboratorijoje pavyko nuo Brenciaus negauti buteliu per kuprą. Pasprukau.

Paulius Širvys – humanistas, net girčiausiųjų ginčuose išlaikydavo blaiviausią galvą, nepragėrė sąžinės, padorumo nei vyriškumo. Ada Žičkuvienė, Virginija Ruškienė, Vytas Brencius, Viktoras Orlovas „Lietuvos žvejo“ redakcijoje, Rimas Černiauskas, Juozas Šikšnelis, Juozas Marcinkus, Kostas Kaukas Žemaitijos rašytojų bendrijoje dažnusyk pasakojo apie Pauliaus Širvio ir ką tik mus palikusio rašytojo marinisto Igno Pikturnos „odisėjas“ jūroje, laive ir krante. Buvau pasakojęs bičiuliams, kaip Paulius Širvys žadėjo man parašyti „Gero vėjo“ (kelis sakinius prie eilėraščių „Komjaunimo tiesai“). 1970-ųjų vasarą Paulius sėdėjęs ant dyzelinio kuro statinės ir rūkydamas skaitęs mano kūrybą: „Ūmai, Gedimynai, kilo didžiūlis štormas ir banga išplėšė iš mano rankų tavo eilėraščius. Duok kytą egzempliorių...“ Daviau. Tada Paulius pasakė: „Žinai, Gedimynai, man tavo eilėraščiai patinka, bet „Gero vėjo“ rašyti negaliu. Nes visi sakys, kad Griškevičius pastatė Širviui šnapso ir parašė. Geriau nespekuliuosim. Aš pats nunešiu, o „Gero vėjo“ tavo eilėms parašys Augienijus“. Esą Eugenijus Matuzevičius. Žodį Paulius Širvys ištesėjo.

Didžiavomės pažintimi su Pauliumi Širviu. Jam mirus, prisiminę, kiek daug LTSR žvejybos laivyne („Litrybprome“) beveidžių laivų „išvaduotojus“ įamžinančiomis pavardėmis, su korespondente Ada Žičkuviene ryžomės pradėti judinti vadovybę Klaipėdoje (o jei reikės, ir aukščiausiais lygiais Vilniuje), kad vienas iš laivų vadintųsi „P. Širvys“. „Nieko neišdegs“, – burbtelėjo poetas jūreivis Vytautas Brencius.

„Chrien mnie eto nūžno! Juk visi žino, kad Širvys buvo poetas latras“, – bandė mus gesinti Liova Ševeliovas, per kelis dešimtmečius taip ir neišmokęs dorai lietuviškai, ilgai karksėjęs, jog yra „Lietuvos rytas“, bus ir „Lietuvos vakaras“...

Mudu su Ada Žičkuviene audringai rėmė redaktorė Virginija Ruškienė, patriotiškoji Dalia Bikauskaitė, laikraščio fotoasas Artūras Šeštokas ir inteligentiškasis rusų poetas Viktoras Orlovas.

Mūsų redakcijoje kilusią iniciatyvą pagarsinus laikraštyje, gavome entuziastingą Kauno valstybinio dramos teatro aktorių laišką: „Pritariame! Mes, Kauno valstybinio dramos teatro aktoriai, pritariame ,,Lietuvos žvejo“ redakcijos iniciatyvai suteikti kuriam nors laivui poeto Pauliaus Širvio vardą“. Ir 51 parašas.

Dalia Bikauskaitė atspausdino mašinėle keletą egzempliorių, su Ada Žičkuviene pasidalijome paskutinėmis „Relanium“ tabletėmis, kad būtų drąsiau, ir abu išsiruošėme į kitame Klaipėdos pakraštyje esantį vis dar retai lietuviškai šnekantį „Litrybpromą“ – Lietuvos žuvies pramonės gamybinį susivienijimą, ilgainiui daugelio godžių „piranijų kibirų galvomis“ išvogtą taip, kad šiandien nėra kam Lukiškėse sėdėti.

Patraukėmė pas generalinį „Jūros“ generolą A. Šimkų: „Žygiais, o ne žodžiais mes Lietuvą mylim...“ Einam, drąsinamės. Ir man, mergadūšiui, kojos linksta, o aš Adą raminu: „Vis tiek bus Pauliaus Širvio laivas...“

1994 m. vasario 12 d. „Klaipėdos“ laikraščio marinistikos priede „Mūsų jūra“ Adelė Žičkuvienė išspausdino savuosius prisiminimus apie mūsų derybas su atvirai prorusiška tuomet „Jūros“ vadovybe. 1999 m. kolegė apybraižą apie laivo „P. Širvys“ gimimą išspausdino ir savo knygoje „Jūra ir likimai“. O tada, 1989-aisiais, mus tarsi ir suprato, žodžiais rėmė, tačiau buvo daug „bet“ ir bandymų statyti visas užtvaras, kad pro Klaipėdos uosto vartus, pro Melnragės švyturį į platųjį pasaulį neišplauktų lietuvių poeto vardu pavadintas laivas. Kad tik neišplauktų!

Po mūsų pokalbio su generaliniu direktoriumi A. Šimkumi reikėjo laukti dar penkmetį – iki 1994 m. vasario.

Beje, labai svarūs „dokumentai“ prie kitų mudviejų su Ada įrodymų derybose, jog „reikia įamžinti poeto Pauliaus Širvio atminimą, jo vardą suteikiant žvejybiniam traleriui“, buvo autentiški Kauno valstybinio dramos teatro aktorių parašai: „Pusšimtis žmonių, drauge direktoriau, tai jau – visuomenė. Autoritetingas liaudies balsas, tad mes tikimės... Padėkite, drauge Šimkau...“ – „Taip taip, aš jus suprantu, mes gerbiam ir jus, ir Kauno aktorius, ir ypač Paulių Širvį, Lietuvą, bet nieko greitai nebūna, tikėkimės...“

Gyvenime nieko greitai, nieko dykai, bet ir – nieko amžinai nebūna. Mano kūrybinės komandiruotės dokumentus į jūrą, kur dirba klaipėdiečiai žvejai, irgi buvo metams „užmetę“ stalčiuose. Tyčia. Šnipštas! Nebespėjau. Man tebuvo skirta dvi (2002 ir 2004 m.) vasaras Baltijos jūrą stebėti nuo kranto iš Palangos gelbėjimo stočiai priklausančios Vanagupės ir Mėlynosios vėliavos prie Birutės kalno postų. Smagu. Laisvas kaip žuvėdra.

Vadovybei nuolat priminėme, nuolat su Adele Žičkuviene kaip darnių uodų šeima zyzėme ir visai įkyrėjome „draugponiams“ dėl laivo „P. Širvys“. Keikėmės ir vėl šypsojomės...

...Vėliau laivų eksploatacijos tarnybos skyriuje aiškinausi, kodėl niekas mūsų vajui nepritarė. „Matai, – neva teisindamasis, neva guosdamasis dėstė vienas to reikalo žinovų. – Koks bus naujo perkamo laivo vardas, turime iš anksto pranešti laivų statytojams. Visi žino, kad P. Zibertas – revoliucionierius, V. Montvila, I. Simonaitytė – Tarybų Lietuvos garbingi rašytojai. O Širvys – kas?

Su juo jūron plaukę žmonės įvairiai šneka. Sako, ne kartą matę kavinėje girtą. Kol tokią personą išlukštens atitinkamos instancijos, daug vandens nutekės, o gal jis ir poetas ne toks didelis. Į rusų kalbą nieko nėra išversta. Ne, negalima taip sau, ką sugalvoji, užrašyti ant laivo borto“. Tik dėl vertimų – netiesa. Geriausių P. Širvio eilėraščių rinkinys „Ošia gimtinės beržai“ („Šumiat rodnyje beriozy“) buvo išleistas rusų kalba, ir tai buvo pažymėta netgi poeto nekrologe.

Negalima, vadinasi, negalima. Vėl su Griškumi, t. y. Gediminu Griškevičiumi, kviečiame talkon poetą pažinojusius žmones. Dėkui jiems, nors tai ir... nepadėjo, kol neatėjo lemtingas 1990-ųjų kovas, kai buvo atkurta Lietuvos valstybė.

Atsirito sostinės įvykiai, nors pavėluotai, ir uostamiestin. Nenorom, labai nenorom buvo „perkrikštijami“ „Jūros“ įmonės laivai.

Visokių priežasčių priežastėlių atsirasdavo pasiteisinti, kaip ir šiandien dėl lietuvių kalbos vartojimo laivyne. Trūko tai laiko, tai noro, tai dažų, bet nepaisant visų niuansų pakilo ir į žvejų laivų stiebus Lietuvos valstybės trispalvės.

Ant laivų bortų buvo įrašyti nauji Lietuvai brangių žmonių – S. Dariaus, S. Girėno, S. Daukanto, J. Jablonskio vardai. Tada atsirado vietos prie krantinių ir laivui su P. Širvio vardu. Tiesa, kapitonas Antanas Čepauskas iš Telšių, perėmęs „superį“ iš savo pirmtako, pasakojo, kad salone tebesipuikavo ir Iljičiaus portretas, ir „Komjaunimo prožektorius“. O dėl tautinės heraldikos ir šiandien žvejybos laivuose dar nemažai problemų. Ir ne tik dėl heraldikos...


Atpasakojau ištrauką iš 1994 m. vasario 12 d. „Klaipėdos“ laikraštyje spausdinto korespondentės Adelės Žičkuvienės straipsnio „Kapitone, neprarask vilties, arba Kur išplaukė DATŠ „P. Širvys“.

1994 m. vasario mėnesio pirmąjį dešimtadienį DATŠ „P. Širvys“ išplaukė prie Argentinos krantų gaudyti kalmarų. Jį iš valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ išsinuomojo koncernas APUS (EBSW pirmtakas) su visa komanda ir kapitonu.

Ir... „ištirpo“ žvejybos laivas „P. Širvys“ lietuviškosios „pragaro prichvatizacijos“ bangose. Kapitonas, buvęs telšiškis Antanas Čepauskas, pasak kolegės Ados Žičkuvienės, „kaip nujausdamas sakė, kad nekoks poeto gyvenimas neatneš geros lemties ir jo vardu pavadintam laivui...“

Betgi „titanikai“ išnyra ir po šimto metų. Mes pasiekėme savo tikslą.

Yra poetas Paulius Širvys, mus jis vienija, jis gyvas kaip eilėraštis. Mūsų atminime – ir Jo laivas. Kurį krikštijome su kolegomis žurnalistais ir Kauno aktoriais, vildamiesi, kad Lietuva į pasaulio vandenynus žvelgs savojo Poeto akimis.



Gediminas Griškevičius
 

Rašytojai

Paulius  Širvys
1920 - 1979
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą