Rašyk
Eilės (72695)
Fantastika (2185)
Esė (1495)
Proza (10267)
Vaikams (2483)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Nelaimei ar laimei...

2006-01-16
Apie Paulių Širvį, pažintis su juo nemažai rašyta, daugiau nei apie jo kūrybą. Akademiniame teatre pastatytas spektaklis, įvairiomis progomis skelbiami prisiminimai. Turbūt yra daugiau prisimenančiųjų Paulių nei kurį kitą mirusį jo amžininką, palikusį tomus savo kūrybos. Jį laikė poetu ir tie, kurie tikriausiai nebuvo perskaitę nė vienos jo knygos. Kartais pagalvoju, kodėl taip yra? Gal dėl to, kad jis buvo neatsiejamas nuo jo paties eilėraščių, o eilėraščiai – nuo jo. Tai buvo ne koks prie rašomojo stalo sėdintis stalius, o tarp žmonių vaikščiojantis poetas. Beje, nesu jo matęs rašančio, gal tik literatūrinių renginių metu pasirašinėjantį savo rinkiniuose. Esu skaitęs ne vieną jo rankraštinį tekstą labai lygia dailia rašysena, kuri, kaip man atrodo, nepasikeitė ir vėlesniais metais.

Jis nebuvo intelektualas, modernių naujovių pramanas, o ir tikros kūrybos ne kiek susidarytų, ją atrinkus – tik nedidelė labai gražios lyrikos knygelė. Nežinau, kur, kaip ir kada jis skaitydavo knygas, bet apie savų ar kitų šalių poetų kūrybą ką nors labai taikliai pasakydavo.

Prisiminimuose Paulius dažniausiai siejamas su to meto literatūrine bohema. Tačiau ne vien dėl to žmonių atmintyje jis yra palikęs labai gilią ir plačią šliūžę, pradedant pačiais literatais, meno ir kultūros žmonėmis ir baigiant kokiu nors nusigyvenusiu valkatėle. Jam negaliojo rangai, nuopelnai, oficialūs priėmimai ir įvertinimai. Tame prisiminimų apie poetą lauke yra pačių įvairiausių žmonių. Jie kažkaip tilpo jo gyvenime, tam tikra dalimi yra įėję į jį, jo vaizdinį. Prisimindamas Paulių, neišvengiamai matau tuos jį sekiojusius, kartais ne visada padorius prisiplakėlius. Su juo ir jie kažkaip dingo iš akiračio, kaip, beje, ir to meto įvairios pigios Vilniaus užeigėlės.

Kodėl? Kaip? Kokia viso to vertė, jeigu neretai prisimenami tiktai pasėdėjimai kaustančių literatų draugijoje, palydos naktį į namus, eilėraščių skaitymai jo savitu, kiek virpančiu balsu? Tie Pauliaus eiliuoti tekstai daugeliui būdavo žinomi beveik atmintinai, ne iš knygų.

1977 m. išleidęs rinktinę „Ilgesys – ta giesmė“, rodos, nieko jau nerašė. Tik kelerius metus nešiojosi suglamžytą tekstelį, kurį rodydavo, sakydamas, kad rašo. Jį, paskutinį, pavyko atspausdinti, atrodo, „Poezijos pavasaryje“. Daugiau nežinau, ar kas nors iš paskutiniųjų gyvenimo metų išliko. Vadinamajame literatūriniame gyvenime pastaraisiais metais jau nedalyvavo, išskyrus dar tik jo kūrybos vakarus, kuriuos savo prisiminimuose įdomiai ir gyvai aprašė Laimonas Noreika.

Pagaliau, kas jis buvo? Kažin ar kam apsiverstų liežuvis sakyti, kad jis buvo tik bohemos personažas, už skatikus švaistęs savo talentą, triukšmadarys, kaimo bernas, patekęs į kviestinį intelektualų vakarėlį? Kiek man žinoma, Paulius iš niekur ir niekada nebuvo išprašytas dėl savo elgesio ar išvaizdos, nebent tik per klaidą. Bent aš niekada nesu jo matęs negražiai girto, besiseilėjančio, ieškančio priekabių, įkyriai lendančio į akis, kimbančio prie moterų. Priešingai, kaip esu patyręs, su juo buvo galima daug kur įeiti, net į uždarytą restoraną, niekada nesu girdėjęs ką nors bjauriai sakantį apie moteris, kaip būna gerai įkaušusių vyrų draugijoje.

Kaip dabar įprasta, jeigu Paulius šiandien dar būtų gyvas, kažin ar kas sumanytų iš tų praeities šėtono archyvų, pokarinės spaudos, pirmųjų eilėraščių Rokiškio ir Pandėlio laikraščiuose, iš rinkinio „Žygio draugai“ lašinti velnių degutą ir juo teplioti poeto veidą? Jeigu ten galima ką nors surasti, viskas paneigta vėlyvesnės poeto kūrybos ir jo gyvenimo. Jis pats savo kūrybą išvalė leisdamas minėtą rinktinę. Veide nešiojosi randą, kaip aiškindavo, palikusį karo metu „brūkštelėjus skeveldrai“. Jį „brūkštelėjo“ ir gyvenimas, kurio ne vieną padarytą ir užsitraukusį randą nešiojo iki pat mirties.

Vis dėlto ne vienas savo prisiminimuose lyg ir nori atsakyti į klausimą: kas buvo Paulius Širvys? Koks nors įprastas literatūrinis jo asmens apibūdinimas aiškiai netinka, jis netelpa į jokius akademinius monografijų rėmus, neįsivaizduoju apie jį parašytos daktarinės disertacijos. Beje, jis netilpo ir to meto oficialaus poeto vaizdinyje, kurį po rinkinio „Žygio draugai“ buvo norima įpiršti, neišsiteko tvarkingai dėvimuose drabužiuose, vis keičiamuose butuose, pagaliau – savo gyvenime. Sakyčiau, kad jis buvo unikalus, visiems prieinamas to meto literatūrinis herojus, koks šiandien jau būtų neįmanomas. Gal dėl to taip mėgstama šiandien apie jį rašyti.

Dar vienas dalykas – jame buvo daug kaimo, atsivežto iš jaunystės kraštų. Prie jo linko tie, kurie patys neseniai paliko savo sodybas. O juk ir pats pokarinis Vilnius atrodė labai kaimiškas, nes didžiuma jo gyventojų buvo neseniai „nuo žagrės“, gatvėje galėjai išgirsti dzūkuojant ar žemaičiuojant. Nieko keisto, jei Gedimino prospekte būdavo garsiai užtraukiama „Žveng žirgelis lankoj...“ Taigi Vilnius buvo lyg koks didelis kaimas, kuriam taip tiko poetas ir mes, neseniai klumpes ir vyžas pakeitę į batus.

Apie Paulių Širvį rašau jau ne pirmą kartą, prisiminimų nuotrupų esu pribarstęs įvairiuose rašiniuose, ypač 1984 m. sudarydamas rinktinę „Ir nusinešė saulę miškai“ ir rašydamas jai įžangą. Rodos, kas belieka rašyti po R. Šavelio knygos apie poetą, kurią vadinčiau prisiminimų romanu. Ten daug kas ,,pavogta“ ir iš mano atminties, nes mūsų keliai pynėsi, su R. Šaveliu gyvenome tame pačiame name Vokiečių gatvėje, penktame aukšte, ir mūsų butus skyrė tiktai garsams laidi siena, juo labiau kad tekdavo būti ir anapus jos. Daug ką, kas aprašyta toje knygoje, galiu patvirtinti savo parašu. Be to, ir Paulius kelerius metus gyveno gretimame name, kol butas sudegė tikrąja to žodžio prasme. Tada naktį prikėlė iš miegų kažin kieno klyksmas: „Širvys dega!“ Žinoma, degė ne jis pats.

Taigi kas man lieka „apiplėštam“ daugybės prisiminimų autorių? Pradeda kartotis siužetai, jie vis labiau nusišlifuoja, įgyja savotiško folklorinio tvarumo. Ar ne keista – štai apie jį leidžiamos prisiminimų knygos, o kūryba rinkiniais ar rinktinėmis nekartojama! Jam esant gyvam visų išleistų rinkinių tiražas yra maždaug penkiasdešimt tūkstančių egzempliorių, o žinomas, lyg būtų išleidęs dešimtis knygų.

Kartais atrodo, jog štai kuriamas kolektyvinis poetinis veikėjas, šiek tiek tolstantis nuo savo tikrojo gyvenimiškojo pavidalo ar net nuo kūrybinio palikimo. Poeto gyvenimas vis labiau tampa pasakojimais, kurie pradėti kurti dar jam esant gyvam. Lietuvių literatūra lyg ir neturėjo tokio folklorizuoto poeto, gal tik išskyrus A. Strazdelį ar A. Vienažindį.

O vis dėlto. Ką beprisimenu, yra ne vien Pauliaus, bet štai ir mano paties gyvenimo dalis, gal ne pati blogiausia. Eidamas Gedimino prospektu kartais pats sau pagalvoju: kas būtų, jeigu dabar netikėtai sutikčiau Paulių, vilkintį savo nudėvėtus dryžuotus jūreivio marškinius, nepamainomą paskutiniųjų gyvenimo metų palaidinę, parsivežtą iš jūros, sutrikusį, atsispindintį dideliuose brangių parduotuvių languose, nesuvokiantį, kur staiga atsidūrė – keistas praeivis tarp jam niekada nematytų pro šalį zujančių klerkų, oriai prospektu šliaužiančių prašmatnių ponių ir ponų.

Nėra to sovietizuoto imperijos pakraščio Vilniaus, nėra „Palangos“, į kurią dažnai būdavo užsukama „sušilti“. Gal patrauktų į „Literatų“ kavinę pas Šabaniauskienę? Bet neryžtingai sustotų prie išblizgintų durų, nedrįsdamas jų praverti. Tikriausiai toks įtartinas personažas ten nebūtų įleistas. Nė vieno pažįstamo veido, nė vieno, kas jį vėl čia pašauktų vardu – Pauliuk, Pauluša arba krikšto vardu – Povilai! Be abejo, metęs savo garsiąją „...granatum“ (savicenzūros sumetimais čia praleidžiu vieną žodelį) ir nueitų į savo tolių tolius.

Kelių dešimtmečių Vilnius man liko susijęs ir su Širviu, minėtomis kavinėmis, literatūrinio kelio pradžia, keistomis pažintimis, S. Jesenino poezija, kuri taip tiko to meto bohemiškai atmosferai, kartais ir Paulių pavadinant lietuviškuoju Jeseninu ir prisimenant jo meistriškai išverstą eilėraštį „Šagane, tu mana Šagane...“, kuris iki šiol skamba ausyse, deklamuotas kažkokiose padūmavusiose, prirūkytose patalpose.

Beveik su juo baigėsi unikalus Vilniaus centras. Juk jame pasikeitė ne vien šaligatviai, langai, kavinės, pastatai, medžiai, bet ir žmonių veidai, drabužiai, eisena, kalba. Čia buvo neskubama, einama lėtai, tiksliau – vaikščiojama, sveikinamasi, kalbamasi, stoviniuojama, ko nors laukiama, susitariama ką nors nuveikti, skiriami pasimatymai. Tokį atmintyje matau Paulių – lūkuriuojantį arba einantį kiek svyruojančia eisena ir saujoje gniaužiantį smilkstančią cigaretę. Nežinia, iš kur tas jo įprotis, gal iš fronto, kai reikėdavo tokiu būdu maskuotis, kad neužmatytų priešas?

Toks buvo jo pasakymas: „Einu į centrą“, – ir čia neretai tęsdavosi jo „darbo diena“: Rašytojų sąjunga, redakcijos, kavinės. Prisimenu, ir mes ne vienas dažnai sakydavome: einu, važiuoju į centrą. Dabar taip nepasakysi. Dabartiniame Gedimino prospekte galėjai sutikti dažną kultūros bei kūrybos žmogų, pradedant impozantiška, išdidžiai ir pagarbiai save ,,nešančia“ asmenybe ir baigiant atsipagirioti rublio prašančiu kokiu nors amžinu „pradedančiuoju“. Čia galėjai užsakyti straipsnį, klausytis kūrybinių išpažinčių, susipažinti, užsukti kartu į „Literatus“. Dar nebuvo iš jo „ištremtos“ įvairios redakcijos, kuriose maitinosi alkanos ir ištroškusios literatų minios.

Jį supusius ar prie jo bandančius prisiplakti personažus Paulius sugebėdavo įdomiai rūšiuoti: pasipūtėlius apmėtydavo savo „granatomis“, širdingas būdavo su šiaip padoriais žmonėmis, nors jie būtų visų atstumti ir niekam nežinomi. Jis turėjo labai išlavintą ,,uoslę“ – atskirdavo turinčiuosius talentą nuo visokių prisiplakėlių. Buvo toks jo pasakymas, kažkaip gražiai išgiedamas: „Geeeras žmogus“. Tai nepriklausydavo nuo to, kas jis: žinomas literatas ar prasigėręs valkatėlė, pagyvenęs ar jam į vaikaičius tinkantis studenčiokas.

Beje, dar man studijuojant pirmame kurse ir su kurso draugais gyvenant prie senųjų universiteto rūmų vadinamajame „stuokynės“ (tada buvo Stuokos gatvė, dabar – Universiteto) bendrabutyje ir artėjant paskutinėms senųjų metų valandoms, staiga pasklido balsai: „Širvys ateina!.. Širvys ateina!..“ Tada labai nustebome, kad toks žinomas poetas ateina švęsti Naujųjų metų pas tokius vos apsiplunksnavusius studenčiokus. Bet viskas buvo taip paprasta ir jo buvimas studentiškų linksmybių nė kiek nevaržė. Jis mokėjo kažkaip susilieti, daug kur tapti savu.

Grįžtu prie to meto Vilniaus vaizdinio. Taigi jo „centras“ dar buvo mūsų, todėl ir Paulius tame „centre“ daug kam buvo taip pat mūsų. Jį pažinojo dauguma kavinių padavėjų, praeiviai, kaip teko įsitikinti, net milicininkai. Ne viena padavėja buvo nusirašiusi arba net mokėjo atmintinai jo „Padavėją“, manau, gražiausią bohemišką lietuvių poezijos eilėraštį. „Centre“ susėdę kur nors prie staliuko kviesdavome aptarnaujančią merginą šio eilėraščio žodžiais: „Tu atnešk man, padavėja...“ Po tokių žodžių iš karto būdavai savas.

Dabar tokio Vilniaus, kaip ir Pauliaus Širvio, jau nėra ir nebus. „Centrą“ jau paliko kultūros ir meno įžymybės, ir kavinių plevėsos, dingo ne viena kultūrinė įstaiga. Tas Vilnius jau neprisimena nei Pauliaus, nei tų, kurie jį kelis dešimtmečius „valdė“, teikė jam savotiško meninio ir boheminio kolorito.

Mano atminties diskelis gerokai išsitrynęs, todėl negaliu pasakyti, kada ir kur pirmą kartą susipažinau su Pauliumi, beje, dar anksčiau, nei tada, kai užėjo pas mus į bendrabutį. Kaip per miglas prisimenu jį kažkur pirmą kartą pamatytą su tuo nepamainomu kareivišku kiteliu. Daug ką iš jo rinkinio „Žygio draugai“, o ypač ciklą „Ilgesys – ta giesmė“ mokėjau atmintinai. Kaip paprastai būna, to vaizdo, kurį buvau susidaręs iš jo eilėraščių, jis neatitiko, pasirodė lyg ir kažkoks per daug prasčiokiškas. Tikriausiai tai buvo vadinamojoje „Totorynėje“. Ten, Totorių gatvėje, buvo tokia „skyle“ vadinama kavinukė, kur rinkdavosi „juodoji“ meninė bohema. Joje ne vienas pradedantysis atliko „praktiką“, buvo įšventintas į literatus.

Panašios „skylės“ kažkaip Pauliaus asmenybės neprarijo, nes, kaip man atrodo, turėjo stiprų garbės jausmą, neįžeidinėdavo, kaip būna įprasta pagėrusių literatų draugijoje, o prieš įžeidinėjančiuosius kartais panaudodavo savo stiprią kaimo berno ranką.

Globodavo ar priglausdavo dar už save didesnį neturtėlį, užleisdavo savo vietą, guolį ar net butą.

Tilto gatvėje jo butelyje ilgokai glaudėsi į Vilnių atvykęs ir neturintis kur apsistoti poetas Jonas Strielkūnas. Būdavo ir blogiau su tais įnamiais. Štai viena istorija, kurią galėtų patikslinti geriau tai prisimenantieji. Turėjo tokį butelį sename, rodos, Ukmergės gatvės mediniame name. Kartą į jį įsileido neturinčią kur gyventi moterį su vaiku. Viskas baigėsi tuo, kad ji pradėjo Pauliaus neįsileisti, ypač grįžtančio naktį vieno ar su draugais, norinčiais dar „pasišildyti“. Tada dirbau „Jaunimo gretose“ viename kabinete su Romu Sadausku. Paulius pas mus svečiuodavosi gana dažnai, nes šalia dar buvo ir „Genio“ redakcija, kuri šiek tiek „maitindavo“ poetą. Durų bei langų tada nesaugodavome, niekas pro juos, kaip dabar, nelandžiodavo. Todėl net nakčiai kartais tie langai likdavo sandariai neuždaryti, kad išsivėdintų baisiai per dieną prirūkytas ir kai kuo stipresniu trenkiantis kabinetas.

Ir štai vieną rytą pastebėjome, kad kažin kieno naktį jame būta, miegota. Netrukus su R. Sadausku sužinojome, kad Paulių iš jo butelio ta moteris išvarė, jau neįsileidžia net pernakvoti. Nežinau, kuo baigėsi buto istorija, bet mes jau tyčia palikdavome neužvertą redakcijos langą, pro kurį Paulius įlįsdavo, o rytą anksti, kol dar nepasirodydavo valytoja, tyliai pasišalindavo. Toks buvo lyg ir bežodis susitarimas.

Tos istorijos tikriausiai nepasakočiau, jeigu ji nebūtų susijusi su poezija. Mudviejų su Romu poetas buvo raginamas „ką nors duoti“ žurnalui. Čia tikriausiai buvo rašomas jo garsusis eilėraštis „Aš – beržas“, nes vieną rytą radome subraukytą to eilėraščio juodraštį. Beje, jis buvo gražiai atspausdintas „Jaunimo gretose“, iš kur ir pradėjo savo įdomią ir įsimintiną kelionę po Lietuvą, tapęs Pauliaus Širvio stipriausiu asmenybės ženklu.

Kiek man teko buvoti Pauliaus „apartamentuose“, durys neturėdavo raktų, ypač naktiniai „pavargėliai“ galėdavo užeiti, kada norėdavo. Taip dingdavo daiktai, knygos, o galų gale turėdavo iš ten dingti ir jis pats. Kas nors galėtų geriau papasakoti apie tuos Pauliaus kraustymusis iš vietos į vietą, kartais nemalonius įskundimus, kuriuos neretai turėdavo „gesinti“ Rašytojų sąjunga, parūpinti poetui kitą butą, kurio durys paprastai vėl būdavo nerakinamos, dieną ir naktį atviros „žygio draugams“. Viename bute esu matęs tokį vaizdą: įvairiomis pozomis išsidėstę naktiniai žygio draugai tuština butelius, o Paulius virtuvėje ant grindų bando užmigti, skųsdamasis, kad jie jam vis trukdo.

Šiaip ar taip poetas turėjo labai stiprų garbės supratimą, nepamiršdavo padarytos paslaugos, paskolinto rublio, dėl kurio stengdavosi kaip nors atsiteisti. Štai vienas toks pusiau anekdotiškas atsitikimas. Po kažkokio renginio suvirtome minėtame Šavelio bute dar „pasišildyti“. Pauliui kažkuo buvau įsiteikęs, rodos, paskolinęs „rublį“ (nesu girdėjęs, kad jis vartotų daugiskaitą kalbėdamas apie pinigus, beje, prie rublio pridėdamas dar vieną nepadorų žodį). Artėjant vidurnakčiui pakilau eiti namo, o jis manęs neleisti: „Ne! Poetai pėsti nevaikšto“. Ir šokosi man iškviesti taksi. Aš jam aiškinu, kad gyvenu čia pat, už sienos, o jis – ne! Ir nieko nepadarysi – atvažiavo taksi ir maždaug kokį dešimtį metrų patogiai nuvažiavau iki savo buto durų.

Apie kokį nors nepadorų žmogų sakydavo: „Su juo į žvalgybą neičiau“. Štai dar vienas charakteringas atsitikimas. Vieną vėlyvą vakarą šiek tiek sušilę grįžome dabartine Vilniaus gatve pro Kotrynos bažnyčią iš kažin kokio subuvimo. Buvom gana smagiai nusiteikę. Man kilo noras garsiai atlikti tokią anų dienų draugams žinomą „ariją“. Nepastebėjome, kaip staiga prieš mus iš tamsos išdygo milicininkas. Prišoko prie manęs, pagalvojęs, kad ta „arija“ tikriausiai buvo skirta jam. Neklausydamas jokių paaiškinimų, jis tuoj ėmė mane tempti į čia pat esantį milicijos poskyrį. Paulius kažką įrodinėjo, o pareigūnas jį vis vijo šalin. Taip ir atlydėjo iki pačių durų, bet į vidų neįleido. Pro įstiklintas duris mačiau, kaip jis ten vis dar stoviniuoja, kažką aiškina milicininkams.

Žinoma, man grėsė nemenki nemalonumai: kaip supratau iš rašomo protokolo, kad aš esą „aplojau visą tarybinę miliciją“. Tačiau koridoriuje kažkas vyko toliau: pamatydavau tai pasirodantį, tai vėl dingstantį kiek pablyškusį Pauliaus veidą. Po ilgesnio laiko tarpo jis vėl pasirodė. Įsižiūrėjau, ką jis ten daro, kažką kaišioja milicininkams. O tai buvo rinkinys „Beržų lopšinė“, kurią atsinešė sulakstęs į savo butą. Taip buvo atpažintas Paulius, o mes abu pačios milicijos pripažinti poetais.

Tą istoriją prisiminiau dėl žvalgo (o juo jam teko būti karo metu) nuostatos, kurią jis kartodavo: niekada nepalik draugo, gyvo ar mirusio, priešo žemėje. Tikriausiai tada išvengiau didelių nemalonumų dėl tokio paprasto nuotykio gatvėje.

Beje, dėl tos rinktinės „Beržų lopšinė“. Gerai nežinau, kokius asmens dokumentus Paulius turėjo. Kaip aš įsitikinau ir kaip kiti yra man pasakoję, toks asmens dokumentas buvęs šis rinkinys, su kuriuo, kaip savo prisiminimuose yra rašęs L. Noreika, buvo įsileistas net į oficialų jubiliejinį vakarą restorane, savo išvaizda visai netinkantis prie išsipusčiusios to meto publikos.

Dar noriu šį tą parašyti apie pažintį su poetu jau po jo mirties. Tai buvo devintojo dešimtmečio pradžioje ruošiant poeto rinktinę. Vasaromis vadovaudavau VU studentų folklorinėms ekspedicijoms. Renkant tautosaką Rokiškio rajone buvo sumanyta parinkti atsiminimų ir apie Paulių. Netrukus įsitikinome, kad poetas iki šiol tuose kraštuose labai gerai prisimenamas, ypač jo amžiaus žmonių kaip „siaustas bernas“, gražus vyras ir geras dainininkas, o kokia moteriškė dar pasakydavo, kad pašokdino. Vienas Pauliaus jaunystės draugas, kai jie grįždavo iš vakaruškų, vis klausdavęs, ar visas pašokdinęs. Pirmiausia išvesdavęs tas, į kurias niekas akių nesmailindavęs.

Beje – apie dainas. Viena kita dainininkė užrašant tekstą kartais pasakydavo, kad tą dainą sudėjęs Širvys. Tačiau tai būdavo gerai žinoma liaudies daina, nugirsta iš paties poeto to meto jaunimo vakaruškose. Jis tikriausiai į Rokiškio bei Pandėlio kraštus ne vieną jų ,,užnešė“ iš ten, kur piemenavo ir bernavo toliau nuo savo gimtinės.

Literatūrinėse kelionėse, kol Paulius dar buvo visame savo stiprume, esu ne kartą girdėjęs jį dainuojantį. Būdavo tarmiškai sukomanduoja: „Posmu!“ – kažkaip atmeta ranką, įsiręžia, kaip įsiręždavo kaimo bernai, išvarę pievoje pradalgę, ir užveda dainą. Kartais uždainuodavo žinomą rusų dainą apie Volgą, tik ją dainuodavo vokiškai: „Wolga, Wolga, rusisch Fluss...“ Tuo metu nepamainoma palydovė kelionėje dar buvo lūpinė armonikėlė, kurios paskutiniaisiais gyvenimo metais jau neturėjo. Literatūrinių vakarienių metu, kada susėdusiesiems už stalų kokio gerai nutukusio veikėjo reikėdavo išklausyti apie jo nepaprastą meilę poezijai, Paulius dingdavo, – jį pamatydavai virtuvėje tarp virėjų, gražiai jas apglėbusį ir dainuojantį.

Tačiau vėl grįžkime į Rokiškio folklorinę ekspediciją. Viena studenčių užrašyta daina tikrai buvo Pauliaus. Tai tuose kraštuose gerai žinomas ir iki šiol dainuojamas romansas „Nelaimei ar laimei tave pažinau...“ Tiesa, to teksto pats poetas savo rinkiniuose neskelbė, bet jo variantai išliko žmonių atmintyje. Sudarant minėtą rinktinę, šio eilėraščio tekstą, pažymėtą 1957 m. data, iš savo archyvo man davė R. Sadauskas.

Kaip paaiškėjo, tai buvęs eiliuotas laiškas jo mylimai Alpunei, kuriai buvo dedikuotas kažkoks eilėraštis viename iš ankstyvųjų rinkinių. Tą į „tolimą sodžių“ siunčiamą laišką Panemunio gimnazistės slapta atplėšė, perskaitė ir, žodžiams pritaikiusios melodiją, pradėjo dainuoti. Taip romansas ir paplito po tuos kraštus. Be abejonės, šį romansą ne kartą girdėjo ir Paulius, nes kai būdavo kas nors negerai pasakoma, jis išdidžiai, kaip jam nebūdavo būdinga, atkirsdavo: „O mergos mane dainuoja!“

Tada Rokiškyje susiradau ir tą paslaptingąją Alpunę. Gana daug kalbėjome apie Paulių, šalia sėdint jos vyrui. Supratau, kad ji neturi ko slėpti, net ir viso pluošto Pauliaus laiškų, kuriuos mielai parodė. Gana atvirai pasipasakojo, kad tas „šviesaplaukis bernelis“ jai patikęs, atvažiuodavęs dviračiu jos lankyti. Tačiau moteriška intuicija jai, galvojančiai apie tradicinę šeimą, kuždėjo, kad būdama paprasta kaimo mergaitė nepakels tokio laisvūno gyvenimo. Tikriausiai to bendro gyvenimo po kiek laiko nebūtų buvę, kaip ir daug ko Pauliaus gyvenime nebuvo, kas būna svarbu šiaip paprastai gyvenantiems žmonėms.

Tačiau be tos istorijos tikriausiai nebūtų buvę ir Pauliaus – poeto, jo gražiausio erotinės meilės ciklo „Ilgesys – ta giesmė“, tokių lietuvių poezijoje nesutinkamų eilučių, kaip „O mergystė netilpo užančiuos“ arba „Tave visą per lūpas išvogčiau“, tada dažnai ne vieno mūsų deklamuojamų tokių vyriškų žodžių: „Apeik mane kaip akmenį / kaip mirusį apeik“. Šis ciklas, pavadintas „Lyrika“ ir 1957 m. paskelbtas „Pergalėje“, tapo įsidėmėtinu literatūriniu įvykiu. Po tada grafomaniškos traktoristų, valdančių „plieninius žirgelius“, ir geltonkasių melžėjų adoracijos pasigirdo tikras balsas apie vyro kančią. O tai atliepė karo ir pokario romansų ir dainų temas apie moters paliktą ar išduotą vyrą, amžinus atsisveikinimus. Vienam savo jaunystės draugui apie prarastą meilę yra pasakęs: „Gal dėl to, kad nieko neturiu“.

O ir pati Pauliaus meilė buvusi graži, tokia romansinė. Apskritai romanso žanras, matyt, buvo artimiausias poetui, ir ne vien jam. Galima sakyti, jog tada dar veikė kažkokia literatūrinė merginimo kultūra, pasireiškusi įvairiais tekstais: dainomis, romansais, ilgais laiškais, albuminėmis dedikacijomis. Iki tol dar yra buvusi ir kita mylimoji – „priešo dukra“ Erna, kaip jis rašė viename savo straipsnelyje. Tą vardą jis kartais ir šiaip paminėdavo, nes ji padėjo jam pabėgti iš vokiečių nelaisvės. Rašydamas apie tuo metu garsaus eilėraščio „Žvaigždelė“ atsiradimą, jis prisipažino, kad galvojęs apie ją, kai buvo sunkiai sužeistas Kuršo fronte.

Tokie tekstai, o ypač „Ilgesys – ta giesmė“ reiškė, kaip man atrodo, didelį posūkį ne vien poeto gyvenime, bet ir kūryboje. Po ciklo pasirodymo, kuris tuo metu sukėlė idėjinę isteriją, T. Tilvytis rūsčiai išbarė poetą už tai, kad Širvys paskendo formos ieškojimuose, nusivylė ir suklupo, nepajėgia sukurti vertingo poezijos kūrinio. Tai buvo, kaip šiandien matyti, nuostabus poeto „suklupimas“, prasidėjęs ir to meto lietuvių lyrikoje. Tai buvo ženklas, signalas. Tada ir mes, jaunesnieji, ne vienas „suklupome“ pradėję kurti eilėraščius.


Marcelijus Martinaitis
 

Rašytojai

Paulius  Širvys
1920 - 1979
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą