„Aušros“ bibliotekoje – liudijimai apie Paulių Širvį

Paulius – artimas ir tolstantis. Taip savo atsiminimus apie Paulių Širvį pavadino jo kūrybos bendražygis ir bičiulis Juozas Macevičius.

Pirmasis rudens literatūrinis ketvirtadienis „Aušros“ bibliotekoje Žaliakalnyje buvo skirtas Pauliaus Širvio 85-ajam gimtadieniui. Poetas gimė 1920 m. rugsėjo 6 d. Padustėlio kaime (Zarasų r.). „Padustėlio kaime aš gimiau, o išėjau į didįjį vieškelį iš Degučių kaimo, kitame gale Sartų ežero, netoli Bradesių, Keležerių, Skaistinės… Kur dunkso Pasarčių, Ratuoklių, Aukštarų, Ratylos miškai, kur skamba ulba Mergavonių, Lingavos, Suokimbalos, Karvelbalos brūzgynai. Ne su visais suminėtais miškais ir kaimais Degučių ribos susiriekia. Aš tik norėjau atkreipti dėmesį, kokie gražūs šių apylinkių pavadinimai…“ – apie savo tėviškę 1968 m. „Jaunimo gretose“ rašė P. Širvys.

...Rugsėjo 6-oji – dar visai nerudeniška, saulėta, netgi karšta diena. Šiltas pavakarys ir praviras langas į buvusį profesoriaus Vl. Dubo sodelį, į obelis žalioje pievoje. O bibliotekos skaitykloje – gausybė žmonių. Nereikėjo net skelbimų laikraščiuose – sužinojo vienas iš kito, iš telefono skambučių. Juk tai P. Širvio atminties vakaras. Daugelį viliojo poeto žmonos Birutės Širvienės, šiaip jau vengiančios didesnės auditorijos ar susibūrimo, vardas. Juk tai moteris, kuri daugelį metų buvo artimiausias garsaus poeto žmogus. O geras P. Širvio bičiulis poetas Algimantas Baltakis įsitikinęs, kad „vaisingiausi Pauliaus Širvio kūrybos metai sutapo su jo šeimyninio gyvenimo metais“.

B. Širvienė klausytojų neapvylė – apie poetą papasakojo įdomių dalykų, paskaitė dar nepublikuotų eilėraščių variantų, iš kurių vėliau buvo nušlifuoti tikri lyrikos deimantai. Perskaitė septintajame dešimtmetyje rašytą, dar neskelbtą P. Širvio autobiografiją – jos rankose ilgokai auksavo pageltęs, aplamdytas poeto rankraštis, kuriame gėlos ir atlapaširdiškumo ne mažiau negu jo eilėraščiuose.

Su „Aušros“ bibliotekon susirinkusiaisiais bendravo ir daugiau svečių. Dainininkas ir verslininkas iš Jonavos Kazimieras Jakutis P. Širvio portretą saugo pakabinęs savo vienkiemio Pagulbyje svetainėje – šalia Vaižganto ir J. Biliūno. Jis padainavo keletą dainų pagal aukštaičių lyrikų Pauliaus Širvio, Jono Strielkūno ir Antano Miškinio eilėraščius. Daugelis dainavo kartu su juo – dainininku, kilusiu iš to paties krašto, kaip ir P. Širvys. Poetas Vladas Vaitkevičius, taipogi aukštaitis, jaunystėje gerai pažinojo P. Širvį, dažnai susitikdavo su juo, o neseniai parašė atsiminimus „Iš artimo tolio“.

„Poetas nuoširdžiai patardavo kiekvienam besikreipiančiam į jį pradedančiam literatui. Ir kalbėdavosi kaip lygus su lygiu. Būnant su juo mūsų neslėgė didelio poeto autoritetas. Lengva būdavo“, – pasakojo V. Vaitkevičius.

P. Širvio eilėraščius skaitė aktorė Kristina Kazakevičiūtė, pripažinusi, kad niekas taip įtaigiai neskaitė šio poeto eilėraščių kaip pats autorius.

Skaitovė Daina Kazlauskienė, daugelio žmonių pasiilgta nuo jau nebesančio gyvojo žodžio almanacho „Ąžuolynas“ laikų, skaitė ištraukas iš poetų Onės Baliukonės, Albino Bernoto ir Jono Laurinavičiaus atsiminimų apie P. Širvį.

Jauna poetė Vaiva Kuodytė išsakė savo jaunatvišką požiūrį į P. Širvio kūrybą, perskaitė jam skirtą eilėraštį. Turėjo ką pasakyti ir noveles apie P. Širvį rašantis Juozas Kundrotas.

Visus domino „Širvio mįslė“: anot Marcelijaus Martinaičio, „kaip ši kūryba atsirado, iš kur jis pats, kur jo pirmieji eilėraščiai, kaip jis susikaupdavo rašyti…“ Pasak M. Martinaičio, dabar rašančio atsiminimus apie P. Širvį, „eilėraščiais jis tarsi slopindavo kančią, kuri paskutiniaisiais metais jau gal ir buvo nuslopinta. Tokia kūryba, neturėdama „akademinio atsargumo“, kartais tiesiog sudegina gyvenimą…“

B. Širvienė prisimena, kad Paulius, labai mėgęs rusų lyriką Sergejų Jeseniną, dažnai kartodavo jo vieno eilėraščio žodžius: kas dega, tasai ir užgęsta.

Pasilieka tikri širdies dalykai – eilėraščiai.