Rašyk
Eilės (72666)
Fantastika (2185)
Esė (1494)
Proza (10266)
Vaikams (2482)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Apie Paulių

2005-09-20
Maironio lietuvių literatūros muziejus rengia atsiminimų apie Paulių Širvį knygą „Tai aš, Paulius“. „Nemuno“ savaitraštyje jau spausdinta nemažai liudijimų (tarp jų – Mykolo Sluckio, Antano Drilingos) apie garsųjį lyriką, jo kūrybos ir gyvenimo peripetijas.

Šiame numeryje pateikiame poeto žmonos Birutės prisiminimus.



Paulius – tai žmogus, kuriame kertasi daug prieštaravimų. Paulius – tai didelės meilės ir karo sužeista žmogaus siela. Paulius visada buvo tiesos riteris ir užjausdavo vargstančius, paprastus žmones. Ir pats jis buvo paprastumo, bet ne prastumo įsikūnijimas. O vargo labai daug patyrė nuo mažų dienų.

Sunki, vargana buvo jo vaikystė. Anksti neteko tėvo ir motinos. Našlaitis. Svetimi žmonės, alkis ir šaltis – tai jį užgrūdino, padarė stiprų ir ryžtingą. Tačiau visą gyvenimą liko toks – labai jautrus ir atlapaširdis daugumai žmonių. Aukštaitiško būdo. Artimų, tikrų draugų, kuriais jis pasitikėjo ir kurie jį tikrai suprato, buvo labai mažai. Labai dažnai jį buvo apspitę prisitaikėliai, padlaižūnai, bet jis jausdavo tai ir palikdavo juos. Nueidavo. Jis mokėjo nueiti ir neatsigręžti. Likdavo tik skaudūs eilėraščiai.

Paulius buvo vienišas žmogus – tebekariaujantis ir taikos metu. Prieš neteisybę. Prieš melą ir apgaulę. Valdininkija jo nemėgdavo – niekas nenori viešos teisybės. Taip nekart buvo atsitikę Pandėlyje. Ir Vilniuje.

Bet jis turėjo ir didelį savo džiaugsmą – eilėraščius. Kai jam pavykdavo parašyti gerą eilėraštį ar posmą, būdavo džiugus, laimingas. Paskaitydavo man, ir mes abu džiaugdavomės.

Labai džiaugėsi, kai gimė dukra Dangė. Pats išrinko jai vardą – gabalėlis neaprėpiamo dangaus, kurį Paulius mėgo. Jo numylėtos Aukštaitijos dangaus. Kaip švelniai jis mokėjo mylėti savo dukrą, kaip rūpinosi ja – net staliaus amato išmoko. Pats dukrelei padarė medinę lovelę. Tada gyvenome Vilniuje, Paulius ją su dideliu malonumu fotografuodavo, paskui ryškindavo tas nuotraukas ir džiaugdavosi žiūrėdamas, kaip rausvoje prietemoje ryškėja Dangės siluetai.

Rašė ji eilėraščius. Vieną eilėraštį jis pavadino dukros vardu.

Sniegulėlėm
Apsirengę
Baltos liepos
Kelią dengia.
Į mokyklą
Dangė žengia
Žvelgia Dangė
Į padangę.
Dangės akys
Lyg padangė.
Nors ir speigas
Gelia spengia,
Nors ir sniegas
Žemę dengia –
Myli Dangė
Žemę brangią
Ir gimtų laukų
Padangę.


Paulius labai mėgo skaityti – buvo tikras šviesuolis. Mėgo ir poeziją, ir prozą. Mėgdavo knygoje pieštuku pasibraukti jam patikusias mintis, ištisus sakinius. Tai atsispindi Rabindranato Tagorės knygoje „Namai ir pasaulis“, kurią esu išsaugojusi su Pauliaus pabraukymais. Labai mėgo ir vertino Džeką Londoną. Ypač romaną „Martinas Idenas“. Martinas – tai Paulius. Gyvenimas juos mėtė ir vėtė, suteikė jiems daug kančių, pavojų, bet jie abu mylėjo gyvenimą. Mokėjo juo džiaugtis.

Juk naktimis Paulių kamuodavo košmariški prisiminimai iš karo laikų, iš nelaisvės. Neleisdavo miegoti. Prisimindavo sužeistus mūšiuose draugus. Karas kontūzijo jo kūną ir sielą. Paliko randus jo veide. Mūšyje išmušti dantys, o sugrįžus iš fronto savi daužo paskutinius dantis…

Pats jis tai sakydavo, rašydavo savo publicistikoje. Ir pats gyveno „apkasų gyvenimą“: kuprinė po galva, milinė užsikloti kokioje nors valdiškoje įstaigoje – redakcijoje.

Atrodė, kad jis ir nebuvo sugrįžęs iš karo. Su nuolat prikepusiu tvarsčiu prie žaizdos.


Su poeto žmona Birute Širviene 2004 m. kovo 25 d. kalbėjosi Alfas Pakėnas


Birutė Širvienė
 

Rašytojai

Paulius  Širvys
1920 - 1979
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą