Tekstas, žiūrint į rytus

Laiškas Pauliui Normantui iš žemumų, jo naują knygą „Karai ir Taika“ pavarčius

Pirmiausia norėčiau paklausti: ką mes fotografuojame? Ar tik ne šviesą, krintančią ant daiktų? Gal koks nors fizikas pasakytų: fotografuojame vienos rūšies energiją, krintančią ant kitos rūšies energijos, fotoaparatu, kuris padarytas iš tos pačios energijos, kaip mes ir fotografuojamas pasaulis; be to, tos energijos nepaliaujamai kinta. Taigi fotografuojame regimybę? Tačiau tai, kas išryškėja ant popieriaus, yra daugiau nei regimybė. Kas tas „daugiau“ (čia turbūt ne toks paprastas klausimas) – įvairiais kanalais perimta „kultūra“, genetinės psichikos ritmo ir proporcijų matricos?

Sakyčiau, Tavo knyga – ne tik užfiksuotos nukritusios šviesos akimirkos, bet ir dalelė kažką kalbančio ir kažkaip suprantamo pasaulio. Pats puikiausiai žinai. Viskas, išskyrus Didžiąją Šviesą, yra laikina ir netobula. Kaip ir Tavo knyga – ji nei gera, nei bloga, ją girti ar peikti būtų neprotinga. Na, nesu pats protingiausias pilietis, vis dėlto bandysiu truputį apie ją pakalbėti.

Pagaliau, kad ir ką parašyčiau, vienaip ar kitaip įvertinčiau, Tu vis tiek eisi, senas užsispyręs klajokli, žemaiti, budiste, lipsi į kalnus, brausies per miestus, žiūrėsi, fotografuosi, būsi. Jei pavogs Tavo aparatus, nusipirksi naujus. Ugnies ir smalsumo vis tiek iš Tavęs nepavogsi. Viską, ką patyręs ir užfiksavęs, parveši į Lietuvą parodyti mums.

Knygoje daug puikių, įdomių fotografijų, didesnė jos dalis. Bet pasižiūrėkim kitaip. Ši knyga, regis, labiau pažintinė, antropologinė. Ji daryta žmogaus, kuris gali patekti į tuos kitus pasaulius iš vidaus, ne tik lyg turistas perbėgti paviršiumi. Todėl kiekviena šių fotografijų detalė darosi ypač svarbi, kompozicija (jei tokios esama) tampa trečiaeilės svarbos dalyku, „menų darymas“ tampa panašus į nusikaltimą ar bent liudija nesiskaitymą su žiūrovu. Mes ten nenukaksim taip lengvai, o nukakę neprieisim taip arti, kaip Tu. Pagaliau pasaulis kasdien mainosi… Palik, Pauliau, menus daryti kitiems.

Gal čia kalta Lietuvos fotografijos mokykla, visą laiką mėgusi šiek tiek iškreiptą, vietom patamsintą, vietom pašviesintą tikrovę, t. y. mėgusi iškraipyti šviesą.

Knygos pavadinimas – truputį pretenzingas. Tai nei gerai, nei blogai, tik kartelę aukštokai užkelia. Kartais fotografijose nesimato nei karo, nei taikos. Gera fotografija, ir tiek. Galvoje bandai pritempti vaizdą prie knygos pavadinimo, kol abstrahuojiesi tiek, kad pajunti galįs jį pritaikyti bet kam.

Paskyrimas Robertui Capai – man sukėlė abejonių, ar tai nėra triukas, siekiant lengviau išleisti knygą Vengrijoje. Capa buvo reporteris, o Tu – bandai daryti lyg ir meninę fotografiją. Tai, mano supratimu, labiausiai pažeidžiamas knygos momentas. Darai tai, ko nereikia šioms fotografijoms. Sakyčiau, ne visai įvertini žiūrovo išprusimą, painioji stilistikas arba nepaisai fotografijos paskirties. Pamatysiu, Pauliau, aš tą veidą ar žmogų ir be fono patamsinimų („86-metis iš Thai-Binh“, p. 28, „Senukas“, p. 56). O kam reikalingi nieko nesakantys vaizdai („Dviratininkas Tienianmen aikštėje“, p.74)? Kitų fotografijų negaliu paminėti, nes jos neturi pavadinimų (dažniausiai tos vertikalios). Kalbant apie pavadinimus, norėtųsi išsamesnių paaiškinimų, gal net su asmeniškom istorijom tose vietose. Kiek apkeliauta, kokiose vietose sėdėta, su kokiais žmonėm matytasi, kalbėta.

Net ir paprastas nekeliavęs mūsų žiūrovas ne viską žino apie mažąsias pajūrio tauteles, jų likimus (mes abu ten esame buvę, todėl žinom), o pasaulio žiūrovui tos fotografijos nieko nesakys be paaiškinimų. Reikia išsamesnių tekstų, faktinės medžiagos. Tada ir fotografijos prabils raiškiau, ir reporterio misija bus įvykdyta, ir visiems bus įdomiau.

Dar vieno dalyko norėtųsi. Išleisk, Pauliau sovietinius vaizdus atskira knyga. Jie šioje knygoje iškrinta iš konteksto. Ir mažiau dramatizavimo. Kas mus skatina visur ieškoti kančių, dramų? Negi tokie esame iš prigimties? Nesinorėtų tikėti, nes vidujai kiekvienas, regisi, linkstame ramybės, švelnumo, gerumo link. Pasaulis visada bus pripildytas ne tik pykčio, neapykantos, liūdesio, bet ir šviesių laimės akimirkų. Visada bus daug ir „tuščių“ tarpų. Beje, apie tuštumą. Prisiminiau atsitikimą iš tų laikų, kai mokiau vaikus fotografijos. Pasiunčiau kartą juos kažkur fotografuoti. Netrukus jie grįžo tuščiomis ir sako: ten nieko nėra. Tada jų paprašiau pabandyti nufotografuoti tą Nieką. Kiek tas fotografijas atsimenu, iš jų dabar išeitų puikiausia ano meto vaizdų paroda, be jokios dramos.

Dar viena mintelė. Mano galva, Paulius su savo klajonių fotografijom galėtų puikiausiai atstovauti mūsų šaliai Venecijos bienalėje. Pasaulis jį iš arčiau pamatytų, ir Pauliui šioks toks įvertinimas bei parama būtų (kuratorės nuėjo lengviausiu, saugiausiu ir pelningiausiu keliu, nusiuntusios ten šiemet šiuolaikinio Lietuvos meno žinovą ir žvaigždę).

Keliauk, Pauliau, ryškink juostas, spausk darbus, rašyk tekstus ir belskis į biurokratų ir verslininkų kabinetus. Tam mes ir gyvenam. Knyga gera, ir nekreipk per daug dėmesio į mano pastebėjimus. Gali kas nors nutikti, ir aš rytoj turėsiu kitą nuomonę. Keliu už Tave puodelį arbatos!