Rašyk
Eilės (73400)
Fantastika (2195)
Esė (1497)
Proza (10379)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Širviada, arba polinksmė Pauliaus apologija (tęs.)

2007-03-13
Didelį prielankumą Pauliui Širviui 1973 m. parodė Kauno valdžia, prie Poezijos pavasario laureato prizo ir vainiko pridėjusi vokelį su keliais šimtais rublių, ko anksčiau nėra buvę. O pinigai vokeliuose ir dabar, ir tada buvo nelegalūs, spaudoje neminėtini. Mus, rengėjus lakstytojus, valdžia prisaikdino pasirūpinti, kad laureatas premiją panaudotų savo gerovei kelti, o ne, tarkime, pokyliui ant žolės. Valdininkai bijojo, kad iškilmių vakarui baigiantis jis neatsidurtų gerbėjų glėbyje, kaip prieš kelerius metus. Tada pražuvusio P. Širvio marių pakrantės brūzgynuose ieškojo visas milicijos būrys, o suradęs su sirenomis atlakino iš Palemono į Pažaislio vienuolyno sodą, kur kiti poetai jau broliavosi su miesto tėvais. Trumpai tariant, mudviem su Menininkų namų direktoriumi Mykolu Karčiausku buvo pavesta ganyti Paulių, saugoti kaip savo akies vyzdį. Iš Kauno jis privalo išvykti su nepraimtu vokeliu – toks buvo uždavinys, ir jo, reikia prisipažinti, mes neįvykdėme – premija liko Kaune. Vos šaunusis jūreivis P. Širvys (prieš metus parplaukęs iš Atlanto, kur žvejojo silkes, todėl ir uniformuotas – su dryžuotais marškinėliais ir mėlynu frenčiuku), papuoštas vainiku, gavo tą vokelį, aš be ceremonijų perspėjau, kad nežiūrinėtų, kištų į kišenę – jame pinigai, bet jų Kaune negalima nei keisti, nei leisti. „Nekeisiu, neleisiu, – suburbėjo Paulius, jau ir su rūkstančiu fakelu rankoje. – Nesijaudink, atiduosiu Birutei su Dange. Ar nematei jų?“ Jo buvusi žmona Birutė ir dukra Danguolė, gyvenančios Kaune, tą vakarą Palemone nepasirodė, nors dažnai lankydavo panašius renginius ir aš jas pažinojau. Teko galvoti, kaip jas pasiekti.

Kai automobilių vora grįžo į miesto centrą, kur „Baltijos“ viešbutyje svečiai nakvojo, o restorane buvo rengiamas pobūvis, Paulius iškart paskambino savo moterims ir sutarė, kad šį vakarą užsuks su dviem bičiuliais (tiesą sakant, cerberiais). Leidimą jis gavo, tačiau buvo paprašytas atvykti iki dvyliktos valandos. Restorane visi trys sėdėjome kaip ant adatų. Paulius bemaž negėrė, mudu sekėme, kad neprasiveržtų maištingas jo charakteris ir su garsiuoju savo kareivišku obalsiu jis nešoktų visų vaišinti laureatišku konjaku. Prieš pat dvyliktą ryžomės nebelaukti pabaigos ir vykdyti sutartą misiją. Dabar įsivaizduokite tokį vaizdelį. Trys apšilę vyrai išpuola iš restorano į prospektą, bando sustabdyti taksi, tačiau taksi nėra, tada stabdo gatvių laistymo mašiną, trise susigrūda į kabiną, vairuotojui pranešę, kad jam teko garbė pavėžėti poetą laureatą P. Širvį, tasai išjungia trykšlę, apsisuka ir per kelias minutes tiesiog žaibiškai nudangina trijulę į Pergalės krantinę prie reikiamo namo. Pinigų vairuotojas neima, pagautas pagarbaus jaudulio netgi palaisto žolynėlį prie namo, kuriame gyvena Birutė Širvienė.

Toliau viskas klojosi sklandžiai, Paulius perdavė premiją moterims, o šios tokio gesto iš jo nesitikėjo. Jos pavaišino mus vidurnakčio arbata, pusvalandį pasėdėjome, papasakojome šventės įspūdžius, paskui palengvėjusia širdimi grįžome į „Baltiją“ ir Pauliaus kambaryje ištuštinome nuo valdžios stalo mano nugvelbtą konjako butelį. Paulius, tiesa, burbėjo, kad geriau būčiau paėmęs baltosios. Argi šis epizodas neiliustruoja, jog Paulius nebuvo degradavęs žmogus, dėl stiklinės kvaišalo galėjęs atiduoti bet ką. Tiesiog jis gyveno kitokiame pasaulyje, kur daiktai, pinigai, papuošalai, visokie tariamos prabangos atributai neturėjo jokios vertės. Auksą, sidabrą, deimantus, pasak jo melodingos frazės, atstojo džiaugsmas ir skausmas, atsakas į širdies balsą, užuojauta ir ilgesys, meilė – emocijos ir jausmai, kurie žmogų puošia ir alina tuo pat metu. Būdamas kūdikiškai nuoširdus, jis tokio pat nuoširdumo tikėjosi ir iš kitų. Tačiau netgi menininkų aplinkoje reta tokių grynuolių, kurių nepakeičia šlovė, pinigai ar alkoholis, – paragavę šlovės, brangvynio ir šlamančiųjų, daugelis įžūlėja, pučiasi, reikalauja išskirtinio dėmesio ir nuolankumo. O Paulius atvirkščiai – pakaušęs ir pašlovintas dar labiau suminkštėdavo, nušvisdavo, atsiverdavo. Jis niekada nesiveržė į pirmąsias gretas (ir prie lovio, kaip mėgdavo pasišaipyti). Publika pati susirasdavo jį kokiame nors tamsiame užkaboryje ir ant rankų išnešdavo į apšviestą sceną, kur jis markstėsi ir muistėsi, po to atmesdavo į šalį galvą, truputį atlošdavo ir trūkčiojančiu, kartais net šniurkščiojančiu balsu progiesmiais imdavo guostis ir liūdėti, sielvartauti ir maldauti, klausti, priekaištauti, įtikinėti. Tarsi būtų skaitęs ne seniai parašytas eiles, o iš pačių širdies gelmių bylotų apie tai, kas šią akimirką jį slegia ir kankina. Meniškiau, prasmingiau, išraiškingiau paskaityti P. Širvio poeziją aktoriai gal ir gali, bet tokio atsivėrimo būsenos ir efekto jie niekada nepasieks. Kartais pagalvoju, kad taip yra arba bent taip atrodo todėl, jog mumyse slypi protu neaptinkamas nežemiškas graudulys, ilgesinga ir skaudi kitokios būties iliuzija, kurios nemokame išreikšti, todėl mokančiuosius tai daryti puolame mažne dievinti. Iš nuostabos net sutrikau, aptikęs P. Širvio charakteristiką lietuvių literatūros enciklopedijoje. Ten parašyta: vienintelis sovietmečio poetas, virtęs legenda. Taikliau nepasakysi.

Prisimindamas čia P. Širvį, nesigėrėjau jo ažūriniais tekstais, nežvelgiau į juos prieš šviesą, nematavau jo literatūrinės galios, su kamertonu nenustatinėjau garso švarumo, neieškojau poezijos sąsajų su Aukštaitijos gamta ir jo paties sąsajų su kitų laikų legendiniais poetais. Aš netgi nesklaidžiau jo raštų – kiekvienas poezija besidomintis žmogus tai gali padaryti pats, P. Širvio knygų yra visose bibliotekose, dabar jos mėnesį kitą paguli net knygynų lentynose. Gaila, nėra jo balso įrašų, nesuprantu kodėl – ar neatsiranda leidėjų, ar tiesiog nerandama pakankamo kiekio kokybiškų įrašų. Ir jeigu atskiriems čia minėtiems epizodams prisiminti man prireikė šiokių tokių pastangų, tai traukti įsiręžus iš atminties P. Širvio eilučių neteko – gal dėl to, kad nesu grynasis filologas ir nerašau kritikos straipsnių. P. Širvio eilutės atplaukdavo į atmintį ir vis dar atplaukia tada, kai užsimano pačios – netikėčiausią gyvenimo akimirką. Bemiegę naktį ligoninės palatoje, šienaujant prie Ašvos, pėdinant ūksminga Žaliakalnio gatve, net prie vairo ir prie baro. Aną vakarą, jau rašant šį tekstą, duslus Pauliaus balsas kažkodėl ėmė kalti smilkiniuose – nutolau tolau, toli nutolau. Bet juk netiesa...

Gražiausia – po laiko prisiminiau dar vieną polinksmę istoriją. Tebūnie post Scriptum, desertas. Ne sykį su P. Širviu teko važinėti po Lietuvą, ypač per Poezijos pavasarius. Taigi veiksmas vyksta prieš ketvirtį amžiaus gegužės pabaigoje. Klegantis autobusiukas rieda Žemaičių plentu į Plungę. Be kelių poetų, jame kratosi aktorė ir aktorius, rašytojų klubo tarnautoja, viešnia iš Maskvos Rima Kazakova ir prozininkas Romualdas Granauskas, kuris yra tik pakeleivis, nes važiuoja atsiimti premijos už kaimišką prozą. Paulius ilgai kelionei tinkamai pasiruošęs, apsirūpinęs kažkokiu linksminančiu trunku, tikriausiai vaisiuku, kurį itin mėgo, sakydavo: ir išgeri, ir užkandi. Birutė iš klubo tikisi, kad atsigaivinęs jis užsnūs, valandą numigs, bet kur tau. Paulius pradeda dainuoti – iš pradžių tyliai ir lyriškai, paskui vis garsiau ir jau satyriškai. Plėšia visa gerkle kaip tikras kaimo bernas. Daug nelaukęs prie jo prisideda ir R. Granauskas. Vienas posmą, kitas posmą, vienas aukštaitiškai, kitas žemaitiškai, vienas nešvankų, kitas dar nešvankesnį. Moterys autobuse iš pradžių rausta ir bąla, paskui pradeda prunkščioti. Kazakova reikalauja, kad jai išverstų, juk smalsu, ko tie mieguisti lietuviai atkuto, išsibudino. Džiaugiuosi, kad sėdžiu tolėliau nuo jos – kaipgi tokias blevyzgas išverčiau? Neįmanoma nei etiškai, nei lingvistiškai. R. Granauską puikiai pažįstu, mudu esame iš vieno krašto, – ko jis tik nemoka. Ne veltui jaunystės metais su akordeonu trankėsi po kaimo veseles. Sako, net Zita Kelmickaitė krykštauja, išgirdusi jo repertuarą. Bet Paulius!.. Jo aukštaitiškos talalaikos atrodo negirdėtos ne tik man, bet ir visam autobuso ekipažui. Galimas daiktas, jis jas nusiklausė savo parapijoje paauglystės metais ir še tau – nepamiršo. Jiedu plyšojo nuo Raseinių iki Rietavo, o nutilo tik todėl, kad autobusiukas pasuko miško keliuku į eiguvą, kur dainingų svečių iš Vilniaus laukė čirškinamas šernas. Dabar, aprašinėdamas šią kelionę, paskambinau R. Granauskui, maniau, išgausiu vieną kitą tų dienų dainelę, padoresnę pacituosiu. Neišgavau, nepadainavo į ragelį nė vienos, neprisiminė. Kelionę prisiminė, net Kazakovą prisiminė, o štai griaudžių giesmelių niekaip. Vieną prisiminiau aš pats, pačią paskutinę, apie Marę, kurią varė į Žagarę. Autobusėlyje dar pagalvojau, kad, matyt, teisūs tie kalbininkai, kurie tvirtina, jog skiriamoji riba tarp žemaičių ir aukštaičių eina pro pat Žagarę. Balsingieji rašytojai tada padainavo gal dešimt dainos variantų, šį tą tikriausiai pridurdami ir nuo savęs. Kad refrene, kuriuo jie sutartinai baigė savo pasirodymą, dūda būtų rimuojama su daiktu, prasidedančiu raide „š“, aš anksčiau nebuvau girdėjęs, nors pati daina netgi man buvo žinoma. Telefonu kamantinėjamas R. Granauskas pasiguodė, kad jiedviem su P. Širviu buvo nutikę dar gražiau. Gurkšnoję jie „Palangos“ restorane, kurio šiandien nebėra, įsišnekėję apie Palubį, gyvenusį prie Dubysos, apie garsiosios poemos autorystę, bandę prisiminti vieną kitą strofą. Panašiai kaip aname autobusėlyje – vienas padeklamuoja vieną posmą, kitas – kitą. R. Granauskas neva atsitokėjęs po pusvalandžio nuo spengiančios tylos. Oficiantai stovėjo tarp staliukų kaip mumijos, lankytojai bijojo praryti kąsnį, visas restoranas nuščiuvęs klausėsi intymių Palubio gyvenimo smulkmenų. Ką begalima pridurti? Padūkę žmonės! Ir tie, kurie įsijautę deklamavo, ir tie, kurie įsijautę klausėsi. Tad baigiu perspėjimu: nepamirškite, kad P. Širvio liežuvis buvo pakabintas ne blogiau kaip R. Granausko. Ir šelmis jis buvo ne prastesnis.


Algimantas Mikuta
 

Rašytojai

Paulius  Širvys
1920 - 1979
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą