Rašyk
Eilės (72695)
Fantastika (2185)
Esė (1495)
Proza (10267)
Vaikams (2483)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Širviada, arba polinksmė Pauliaus apologija

2007-03-13
Man nejauku prisiminus, kad pirmą kartą Pauliaus Širvio neatpažinau. Tebebuvau naivus jaunikaitis, paklūstantis stereotipams, pagal kuriuos poetai turi atrodyti įspūdingai kaip Puškinas arba bent žaviai kaip jaunas Maironis mokykliniame vadovėlyje. Taigi 1962 m. Palūšėje buvo surengta pirmoji kūrybinio jaunimo stovykla, į kurią pakvietė ir mane, ką tik išleidusį pirmąją poezijos knygelę. Anksti rytą atsidanginau iš Kauno į Vilnių, susiradau Gedimino (tuomet Lenino) prospekte stovintį melsvą autobusą ir įsitaisiau jame, laukdamas tolimesnės kelionės. Pamažu rinkosi vilniečiai, tų laikų jaunieji menininkai: A. Rekašius, V. Barkauskas, A. Šiekštelė, V. Petkevičius, V. Bložė, V. Landsbergis, J. Vaičiūnaitė, „Lietuvos“ ansamblio šokėjos. Merginos čiauškėjo autobuse, o vyrai, numetę savo krepšius ant sėdynių, lipo laukan parūkyti, pakvėpuoti Vilniaus miglele. Plačiame šaligatvyje jie apsupo neaukštą, truputį vyresnį proletariškos išvaizdos vyriškį trumparankoviais marškiniais, kuris rūkė savotiškai – visa sauja apgniaužęs cigaretę. Vyrai apie kažką smagiai šnekučiavosi. Pamaniau, kad tai autobuso vairuotojas, kurį vilniečiai gerai pažįsta, nes šis dažnai juos vežioja į visokius kultūrinius vojažus. Iš kur aš, žalias politechnikos studenčiokas, galėjau žinoti kas, kur, kada – į tokią kompaniją pakliuvau pirmą sykį, iš būsimųjų stovyklautojų pažinojau tik savo knygos redaktorę Aušrą Sluckaitę ir porą rašytojų – V. Bubnį ir V. Šimkų. Tik kai savo vietą užėmė tikrasis vairuotojas, sulipo visi keliautojai ir užsidarė durys, supratau, kad apsigavau. Anas vyriškis nebuvo vairuotojas, tačiau negalėjo būti ir oficialus komjaunuoliškos valdžios ar kurios nors kūrybinės sąjungos atstovas. Keletas kostiumuotų atstovų stovėjo šalia tariamo vairuotojo ir mojo lėtai pajudėjusiam „Lvovui“. Tik tada, kai kažkas pro atvirą langelį šūktelėjo: „Atvažiuok. Pauliau, lauksim“, – supratau, kad čia P. Širvys, iš kurio, beje, prieš metus buvau gavęs laišką: „Eilėraščių nespausdinsime, linkiu sėkmės“. Dar perklausiau prisėdusio šalia nepažįstamo vilniečio, tasai patvirtino, pridurdamas: „Nei jis važiuos, nei jį kas veš“.

Po trejų metų tame pačiame plačiame šaligatvyje priešais komjaunuolių ministeriją pašnekučiuoti su P. Širviu pasitaikydavo jau ir man, bet dažniau ne lauke, o pirmajame pastato aukšte, kur glaudėsi dvi redakcijos: „Genyje“ dirbo Paulius, o aš visą 1965 m. vasarą triūsiau „Jaunimo Gretose“, pavaduodamas kūrybinių atostogų pasiprašiusią Vytautę Žilinskaitę. Paulius užeidavo anksti rytą, kai dar nebūdavo lankytojų, o savoje redakcijoje jį galėjai aptikti ligi pietų, vėliau išeidavo ir nebegrįždavo. Rytmetinių vizitų turinio neįsidėmėjau, na, pasišaipydavome iš absurdiškų situacijų, gaunamų laiškų, aptardavome vakarykščius nuotykius. Paulius pakaitomis su Romu Sadausku grūdino mane, pasakodami visokias linksmas bei žiaurias istorijas iš žurnalistinės praktikos. Su Pauliumi buvo drąsu ir saugu, – nei jis ko nors bijojo, nei jo reikėjo bijoti ir laikyti prikandus liežuvį. Pamenu, kartą jo kaip frontininko paprašėme būti arbitru dėl vienos „didvyriškos“ istorijos. „Jaunimo Gretų“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Elijas Zeifas, kažkokiame rusiškame leidinyje radęs medžiagą apie raudonarmiečius, pakartojusius A. Matrosovo žygdarbį, išvertė ją ir kelias dienas džiūgaudamas lakstė po redakciją, be eilės įkišo tą medžiagą į numerį, striukam straipsneliui atmatavęs keturis pirmuosius žurnalo puslapius. Tada Pauliaus ir paklausėme, ar galėjo taip būti, kad dešimtys kareivių būtų krūtinėmis uždengę vokiškų dzotų ambrazūras, o trys iš jų būtų likę gyvi? „Negalėjo, – nukirto Paulius, – parodykit medžiagą“. Atnešiau iš sekretoriato parengtą tekstą su prisegtomis nuotraukomis. Paulius užmetė akį ir sako: „Ar atkreipėt dėmesį į didvyrių vardus?“ Na, ir kas – du žydiški, vienas armėniškas, Raudonoji armija – internacionalinė. Paulius noriai paaiškino: „Zeifas pats buvo kare, žino žaltys, kad taip negalėjo būti. Matytumėt, kaip jis spirgėtų ir purkštautų, jeigu taip būtų rašoma ne apie jo tautiečius, žydai ir armėnai yra stebuklų meistrai, fokusininkai, lyg nežinotumėt“.

Antrasis pasaulinis karas baigėsi prieš dvidešimt metų, tačiau Paulius taip ir nebuvo iš jo sugrįžęs. Tą vasarą sužinojau, kad jis naktį negesina šviesos, nes negali tamsoje užmigti, kad rūkyti saujoje apgniaužtą suktinę įprato žvalgyboje – neuždengta kibirkštis gali pražudyti, kad visus ordinus ir medalius gavo už drąsą, kad vokiečių konclageryje, iš kurio pabėgo, mito žaliomis bulvėmis, kad 1944 m. Kurše kelias savaites praleido apkasuose, ligi kelių užpiltuose vandens, tenai ir valgė, ir miegojo. Visas šias detales jis minėjo nenoromis, jas teko lupte išlupti ne per vieną kartą prie vyno butelio, Pauliui vis sukant kalbą į linksmesnius dalykus arba tiesiog užplėšiant aukštaitišką dainą. Padeklamuoti eilėraštį, padainuoti jam buvo daug lengviau ir paprasčiau, – to ilgai prašyti nereikėjo. O štai nuo išpažinčių ir prisiminimų išsisukinėjo visais būdais – muistėsi, atsišaudė grubiom sentencijom, tiesiog nenorėjo prisiminti karo žiaurumų. Užsiplieksdavo tik išgirdęs visokius neišmanėlių paistalus, kvailus blėnius apie karą ir kareivius. Sykį Rašytojų sąjungos viešbutėlyje (ten aš tą vasarą gyvenau) lyg ir šventėme neoficialią dviejų kartų solidarumo šventę, – kaip kitaip tokią užstalę pavadinsi. Du vyresnieji: Pupų Dėdė – Petras Biržys ir Paulius Širvys, bei trys jaunikliai: Levukas Jacinevičius, jo bičiulis iš kino studijos, berods, Artūras, ir aš, viešbutuko įnamis, – dažėme bene antrą vyno butelaitį. Aišku, varganas apšnerkštas viešbutėlis palėpėje, kuriam šiandien niekas neduotų nė dviejų žvaigždučių, nebuvo tinkama vieta teorinėms diskusijoms, kalboms apie Vokietijos istoriją, bet mes prašnekome, tiksliau, apie nacius ir jų fiurerį, apie arijų kilmingumą ir dievišką misiją prašneko kino berniukas. Pasiklausęs liaupsių Hitleriui, geležiniam ordungui ir pavyzdinei kultūrai, Paulius ūmai užraudo, trenkė kumščiu į stalą ir subliuvo: „Piemenie, hitlerjugende, o žalios bulvės vokiečių lagery pagraužt ar nenorėtum?“ Kino berniukas bandė atsikirsti, mesdamas raudonąją kortą – Stalino lagerius, su kuriais buvo pažįstamas antrasis senjoras – Pupų Dėdė, bet šis nesikišo, o Paulius rėkė: „Ar žinai, kad vokiečiai ne tik rusų, bet ir lietuvių nelaikė žmonėmis, kiaulėmis vadino – litauisch Schwein. Pizdū granatu!“ Kino berniukas su įsiutusiu frontininku nebesiginčijo, pakili mūsų nuotaika perėjo į minorinę, patyliukais užbaigėme pradėtą butelaitį ir išsiskirstėme. Neįvyko netgi tradicinis bokso mačas tarp manęs ir Levuko, kuriais paprastai baigdavosi panašūs pasisėdėjimai. Smulkiau apie P. Širvio odisėją sužinojau vėliau, kai buvo paskelbta lyriškai graudi jo autobiografija bei I. Mero romanas „Striptizas“, kuriame pasinaudota Pauliaus liudijimais apie karo belaisvių kančias Vokietijoje. Kad ir kaip Paulius stengėsi sugrįžti iš karo, jis to padaryti nebesugebėjo, – mėgo uniformas, pakiliai šventė Pergalės dieną, prisėdęs pagriovy liurlino lūpine armonikėle, gėrė bet kokį gėralą iš bet kokios baklažkės, keikė lietuvių generolus, Stalino gimtadienio garbei suguldžiusius žemėn šimtus tautiečių. Pagaliau jį išdavė randuotas veidas, spartietiška buitis ir ironiškas požiūris į šiandienos mūsų visų gyvenimą, rutiną bei trumpalaikes problemas – tarsi į blusų turgų, kapstymąsi smėlio dėžėje. P. Širvys gėrė, idant užsimirštų, gyveno, anot jo paties, sukandęs dantis ir suspaudęs širdį kaip granatą, kad ji nesprogtų.

Užsiplieskusį, įtūžusį Paulių mačiau tik dusyk, abu kartus buvo paliesta skausminga apkasų teisybė, įžeista kareiviška garbė. O šiaip geraširdiškesnį, draugiškesnį už Paulių žmogų sunku įsivaizduoti, – ne veltui jį taip mėgo paprasta publika, poezijos gerbėjai ir netgi tie, kurie nežinojo, jog jis poetas, o ne šiaip Pauluša iš Totorinės. Mums, jaunuolynui, Paulius plekšnodavo per pečius ir kartodavo: „Šaunūs jūs, vaikinai“, – nors niekas kitas to mūsų šaunumo neįžiūrėdavo.

Apie P. Širvio altruizmą, pakantumą kitų elgesiui, paramą visokiems bėdžiams sklido legendos. Kartą vėlai vakare parlydėjau jį į namus Tilto gatvėje. Žinokite, jo butas knibždėjo nuo žmonių – vieni jau sugulę, kiti dar vakarojo virtuvėje, treti taisėsi lovas. Pas jį nuolatos glausdavosi be pastogės likę literatai, merginos iš provincijos, kitokie paklydėliai. Pasakoja, kad suvėlinęs grįžti Paulius dažnai neberasdavo kur padėti galvą. Tada prisileisdavo šilto vandens vonią ir išmiegodavo vandenyje. Dėl to jam galvos neskaudėjo, dėl to neužpykdavo, nesikeikdavo. Poetas spartietis galėjo užkrimsti sausos duonos ir permiegoti ant rašomojo stalo, kaip kad darė Kaune, „Nemuno“ redakcijoje 1967 metais.

Regis, niekas apie P. Širvio nuotykius „Nemune“ nėra išsamiau pasakojęs, tad bandysiu nupiešti detalesnį paveikslėlį, juolab kad jame linksmų spalvų daugiau negu niūrių.

Mintis pašaukti P. Širvį tarnybon į „Nemuną“ kilo žurnalo redaktoriui Antanui Drilingai. Tikslas kilnus – išvaduoti žmogų iš skurdo, išplėšti iš pražūtingos valkatų ir girtuoklių apsupties, įkinkyti į naujos energingos ir modernios redakcijos veiklą. Kokį konkretų darbą redaktorius buvo numatęs jam, nežinau. Spėju, kad savotiško tarpininko, kurjerio, zujančio su pilnu portfeliu rašinių ir idėjų tarp Vilniaus ir Kauno, nes redaktorius buvo įsitikinęs, kad be Vilniaus pagalbos ir globos žurnalas Kaune neišsilaikys nė dienos. a. Drilinga ne taip seniai buvo apsilankęs Amerikoje, matė, kaip atrodo „New York Times“ iš vidaus ir iš viršaus, ir pagal šį modelį ėmėsi formuoti naujojo leidinio ir naujoviškos redakcijos įvaizdį. Mes, iš visur surankioti redakcijos darbuotojai, dažniausiai leidybinės patirties neturintys literatai, privalėjome atrodyti kaip iš plakato – jauni, žvalūs, vilkintys naujais kostiumais ir baltais marškiniais, šypsantys akinančiomis šypsenomis, žodžiu, į visas puses skleidžiantys gyvenimo džiaugsmą.

Nors žurnalo pirmasis numeris dar nebuvo išleistas, pasiekta jau nemažai – Nemuno krantinėje šalia žiemos uosto suremontuotos patalpos, anksčiau priklausiusios dailininkams, suvežti nauji baldai (dalis, deja, senų), iš koridoriaus išvaikyti benamiai, kurie čia nakvodavo dailininkų laikais, o svarbiausia – mes jau gaudavome atlyginimus ir kasdien vilkėjome kostiumais bei baltais marškiniais, kaip Niujorke. Aišku, kad Vilniaus senamiesčio trubadūrą Paulių, seniai nebenaudojantį šukų ir nosinės, į tokią sterilią erdvę perkelti buvo nelengva. Tad griebtasi specialios jo dabinimo operacijos, kurią vaizdingai aprašė Albinas Bernotas. Išpraustas ir sušukuotas, aprengtas nauja eilute, šviesiais marškiniais ir netgi išaugtu A. Drilingos paltu, Paulius pagaliau pasirodė redakcijoje. Iš savo dirbtuvės, esančios greta redakcijos, užsukusi tapytoja, sena Pauliaus pažįstama, susmuko ant kėdės kuždėdama: „Dieve, Paulius su kaklaryšiu...“ O kaklaryšis, žinokit, be galo kuklus, viso labo tautinė juostelė. Tada, 1967 m. pavasarį A. Drilinga tebegyveno „Lietuvos“ viešbutyje S. Daukanto gatvėje, laukė jam žadamo buto. Tame pačiame viešbutyje jis užsakė kambarį P. Širviui, bet šiam baltos lovos neprireikė. Ankstų rytą, gal trečios, gal ketvirtos Pauliaus darbinės viešnagės Kaune parą redakcijos sekretoriui Algirdui Kadžiuliui paskambino susijaudinusi valytoja ir pranešė, kad sekretoriaus kabinete ant rašomojo stalo miega kažkoks nepažįstamas žmogus. Kai A. Kadžiulis atskubėjo iš namų į redakciją ir drauge su kieme jo laukusia valytoja užėjo į savo kabinetą, tai rado prie stalo sėdintį Paulių – jis pešė dūmą ir kažką skaitė. Vyrai smagiai pasijuokė iš valytojos išgąsčio, nors ką gi moteriškei reikėjo daryti, – jos neįspėjo apie naująjį darbuotoją iš Vilniaus ir jo panieką komfortui. Nuo tos dienos niekas Pauliui kambario „Lietuvoje“ nebeužsakinėjo ir jo nakvyne nebesidomėjo. Galimas daiktas, kad jis ant rašomojo stalo permiegojo dar ne vieną kartą, nors galbūt to ir nebeprireikė: Kaune beregint jį apspito bičiuliai ir draugai – rašytojai, dailininkai, šiaip prijaučiantieji menams ir bohemai. Čia, beje, gyveno ir „Paulia Širvia bralys Levans“, vieną gražią dieną prisistatęs į redakciją ieškoti pasiklydusio poeto. O poetas klajojo plačiai, išnirdamas tai Panemunės aludėje, tai „Tulpytėje“, tai kokio nors skulptoriaus dirbtuvėje. Vieniša buvo tik vagabundiška jo siela, o nuodėmingą kūną, – kaip Vilniuje, taip ir Kaune, – lydėjo gerbėjų dėmesys ir globa. Kai Paulius sugrįždavo į Vilnių, tai su visais rankraščiais pradingdavo savaitei ar ilgesniam laikui. Aiškėjo, kad zujančio tarp dviejų sostinių feldjegerio pareigoms jis netinka, nes mėgo užsibūti ir vienur, ir kitur. Kitaip negu godota baigėsi ir istorija su baltais marškiniais. Regis, trečiajai jo darbo savaitei įpusėjus, aukštaitis Antanas pasikvietė aukštaitį Paulių į savo kabinetą ir konfidencialiai pranešė, kad nuo šiol jis gali baltų marškinių nebedėvėti, nes tai daro pernelyg stropiai, – nenusivilkdamas jų net naktį. Tiesa, kaklajuostę buvo nusirišęs be leidimo, bet dėl visa ko nešiojosi kišenėje, vis pasiskųsdamas, kad su ja jaučiasi kaip su kilpa ant kaklo. Neilgai truko ir visa nemunietiška P. Širvio karjera. Negalėčiau pasakyti, ką jis per tuos kelis mėnesius nuveikė žurnalo labui, mat buvo pavaldus tik vyriausiajam, užduotis gaudavo tik iš jo, atsiskaitydavo tik jam. Galgi ir sužvejojo Vilniuje kokių įdomių straipsnių, gal suredagavo vertimų, nežinau. Štai kraitį, arba, šnekant šiuolaikiškai, įstatinį kapitalą, jis atsinešė puikų, tuo galima įsitikinti net šiandien. „Nemuno“ pirmajame numeryje spausdinamas P. Širvio eilėraščių ciklas „Ir nusinešė saulę miškai“. Įtariu, kad prispaustas prie sienos surasti arba pačiam parašyti efektingą medžiagą pirmajam žurnalo numeriui jis atidavė tai, ką turėjo geriausia – niekur neskelbtą ir praktiškai paskutinį tokio žavesio ir tokios apimties savo lyrikos kūrinį. „Nulingavo nusinešė saulę tolimi vaivoriniai miškai“, paskleidę nostalgiją, užlieję melodingu ilgesiu mūsų sielas. Vasarą P. Širvys paliko redakciją, tikriausiai savanoriškai. Ilgą laiką jo nebematydami, gamybiniame susirinkime pasidomėjome: „O kur Širvys? Gal susirgo?“ A. Drilinga atsakė trumpai: „Širvys redakcijoje nebedirba“. Pažįstu žmonių, netgi buvusių nemuniečių, kurie sykį pasitraukę į senąją darbovietę daugiau kojos nebekelia. O Paulius, atvykęs į kokį nors renginį Kaune, visada užklysdavo į redakciją ir net trumpam sutrikdydavo darnų kontoros ritmą. Po kelerių metų P. Širvys tapo Poezijos pavasario laureatu. Prizas ir vainikas 1973 m. jam turėjo atitekti už rinktinę „Ilgesys – ta giesmė“. Ir A. Drilinga, ir aš tada jau dirbome nebe redakcijoje, o po daugybės metų Kaune atsikūrusiame Lietuvos rašytojų sąjungos skyriuje. Poezijos pavasario organizavimo rūpesčiai gulė ant mūsų galvų.


Algimantas Mikuta
 

Rašytojai

Paulius  Širvys
1920 - 1979
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą