Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Metai su Paulium

2006-10-05
Pažintis su Pauliaus Širvio poezija man prasidėjo nuo Vabalninke per radiją išgirsto jo balso „Guliu po rudenio dangum žvaigždėtu...“ ir gimtojoje gryčioje speiguotą 1956 m. žiemą „Literatūroje ir mene“ perskaitytų „Dūdelės“ ir „Užmirštosios taurės“. Tie eilėraščiai buvo tokie netikėti to meto valdiškos poezijos fone, kad aš, tų pačių metų vasarą nusipirkęs rinkinį „Ošia gimtinės beržai“, važiuodamas namo neiškenčiau ir pasukęs į mišką vienu ypu perskaičiau visą knygą.

Susitikome tik po vienuolikos metų prie to paties „Literatūros ir meno“ redakcijos durų. „A, Strielkūnas. Žinau“, – pasakė jis, kai Alfonsas Bukontas supažindino mus. Pasirodo, buvo įsiminęs eilutes iš „Poezijos pavasary“ spausdinto mano eilėraščio: „Išeidavo juk mažo kaimo vyrai / Apgint pasaulio didelių šalių“. Vėliau šiek tiek sutrumpintą jų variantą net įrašė man kaip autografą į rinktinę „Ilgesys ta giesmė“. Taigi susišnekėjome iš karto ir tą pačią dieną nuėjome į jo butą Ukmergės gatvėje, kurį pamatęs prisiminiau eilėraštį apie „apie tuščius ir nelaukiančius šaltus namus“. Tuose namuose, be Pauliaus, gyveno tik katinas, kurį jis vadino Broniumi – poeto Broniaus Mackevičiaus, kuriam tai kažkodėl nepatiko, vardu. „Šlėktelė pyksta, o aš vis tiek taip vadinu“, – juokėsi Paulius.

Tuo metu aš benamis basčiausi po Vilnių, šen bei ten prisiglausdamas, kol Paulius pasiūlė apsigyventi pas jį, jau kitame bute Tilto gatvėje. Tas komunalinis butas su keliems kaimynams bendra virtuve ir vonia jau aprašytas Rimanto Šavelio ir kitų prisiminimuose. Todėl tiktai priminsiu, kad dosni Pauliaus širdis nepagailėjo pastogės ne vien man. Tame toli gražu ne didžiuliame kambaryje mano guolį nuo šeimininko skyrė tiktai knygų lentyna, o jisai net savo lovą neretai užleisdavo svečiams, pavyzdžiui, aklam bičiuliui Antanui Jonynui, o patsai eidavo į vonią, prisileisdavo šilto vandens ir miegodavo jame, atšalusį papildydamas šiltesniu. „Pauliau, paskęsi!“– „Ne! „Aš juk jūrininkas“, – atšaudavo jis. Nors mėgdavo kompanijas, tačiau neretai norėdavo ir pabūti vienas, net man uždrausdavo ką nors įsileisti. O svečių, kurie drauge su juo ar atskirai dažniausiai ateidavo iš kavinių, žinoma, būdavo visokių. Su A. Jonynu per naktį ginčydavosi dėl literatūros naujovių ar keikdavo tarybinius ponus. Su jaunystės draugais prisimindavo karą, žuvusiuosius. Su literatais ir jiems prijaučiančiaisiais susėdę ant grindų linksmai skaitydavo „Mikę Pukuotuką“. Ateidavo ir valkatėlių – pasirinkti tuščių butelių, ir saugumiečių šnipelių, kuriuos kažkaip atpažinęs Paulius išgrūsdavo: „Nešdinkitės! Jei ne – paskambinsiu Petkevičiui (tuometiniam saugumo komiteto pirmininkui), kad blogai dirbate!“ O jie lįsdavo todėl, kad G. Zimanas P. Širvį drauge su keletu kitų rašytojų buvo apšaukęs nacionalistais.

Netrūkdavo ir viešnių. Vienos jų – egzaltuotos damos, įtariu, kad nugvelbė ne vieną Pauliaus eilėraštį, kuriuos jis parašęs perskaitydavo, o vėliau nebeprisimindavo. Kitos, dažniausiai jaunos panelės, ateidavo išsiverkti jam kaip tėvui ant peties po nelaimingos meilės. Vienai jų, vėliau nusižudžiusiai, skirta mano „Sonetų apie meilę ir upes“ žemiškoji dalis. Moteris Paulius gerbdavo. Nors pats kartais nevengdavęs nešvankokų eilių ar posakių, girtoje kompanijoje įžeistąsias gindavo net kumščiais. Nedrįsdamas eiti pas dantistę dėl dvokiančios burnos, užnėrė jūreivišką valą už vinies ir pats išsitraukė dantį. Pasitaikydavo ir kuriozų. Vieną vakarą parsinešė ant peties kažkokią girtuoklę: „Kaip aš galiu palikti sniege gulinčią moterį!“ O ta pabudusi rytą ne tik nepadėkojo, bet iškeikė visokiais „matais“, sukėlė kaimynus, ir mes vos ją išprašėme.

Turiu paigti paplitusias legendas, kad P. Širvys rašydavo girtas. Parėjęs namo jis pirmiausia nusnūsdavo ir tik vidurnaktį pradėdavo dūsaudamas krebždenti popierių. Miegodavo neužgesinęs lempos ir man neleisdavo gesinti, nes šaukdamas šokdavo iš miego, susapnavęs į akis pliekiančių tankų atakas. Apie praeitį nelabai mėgdavo pasakoti. Man įsiminė tik keletas epizodų. Vienas jų – apie žvalgybą. Žvalgų užduotys bene pavojingiausios: patekti nakčia į svetimus apkasus, pagrobti patamsy ne žioplą eilinį, o kai ką žinantį karininką, pritrenkti jį ir pargabenti per netikėtai apšviečiamą ar apšaudomą niekieno žemę.

„Ir štai, – pasakojo Paulius, – rytą atveda tardyti mūsų vos įveiktą, „finka“ perdurtą galingą vyrą. O jis žiūri tiesiai tardantiesiems į akis ir sako: „Jūs prisiekėt savo, o aš savo tėvynei. Darykit ką norit. Nešnekėsiu“. Ir man, – tęsė Paulius, – po tokio bebaimiškumo pagailo lig ašarų to belaisvio, kurio niekas nerizikuos palei fronto liniją lydėti tolesniam tardymui į štabą, o pakeliui nušaus, pasiaiškinę, kad jis bėgo. Pasirodo, net žiauriausiame kare ne visi praranda įgimtą žmogiškumą“.

Kitas epizodas jau iš pokario. Pauliaus brolis Leonas buvo paimtas į armiją, iš dalinio Estijoje pabėgo su automatu ir buvo susektas tėviškėje tetos ar kaimyno sodyboje. Pažįstami pareigūnai pasiuntė Paulių suimti brolį. „Ką darysi, – pasakojo Paulius. – Einu prie klojimo ir iš tolo šaukiu: „Leonai, nešauk. Čia aš, Paulius“. Jis įsileido. Sulindom abu į bunkerį po šiaudais, po tiek metų nesimatymo apsikabinom, apsiverkėm, pasipasakojom apie patirtus košmarus. Tačiau baisiausia buvo kitą rytą vestis Leoną į Rokiškį ir jausti gėdą prieš pro langą žiūrinčius kaimynus: „Brolis žudo brolį“. Beje, broliui viskas baigėsi geruoju. Vėliau Kaune jis tapo prekybininku ir atvažiavęs į Vilnių stebėdavosi: „Tu, Pauliau, garsus poetas ir nė batų padorių neturi“. Iš Kauno atvažiuodavo ir dukra Dangė, išplaudavo grindis. Ta proga apsikuopdavo ir pats Paulius, net prašviesėdavo. Bet neilgam. Toks jis ir liko lig mirties – nieko nereikalaujantis, visada už draugus, visada už Lietuvą, bet prieš naujuosius ponus. Toks būtų ir dabar.


Jonas Strielkūnas
 

Rašytojai

Paulius  Širvys
1920 - 1979
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-10-06 09:13
shiogas
jau skaičiau "Nemune"
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą