Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Aleksandras Sergejevičius Puškinas

Александр Сергеевич Пушкин

Apie:

Rusų poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, leidėjas. Puškinų šeimos šaknys siekia neeilinius giminaičius, tarp kurių buvo Aleksandro Nevskio laikų įžymybių, Petro Didžiojo dvariškių, poetų (tarp jų ir poeto dėdė V.L. Puškinas).

Aleksandras Sergejevičius Puškinas gimė Maskvoje. Dar būdamas vaikas, namuose gerai išmoko prancūzų kalbą, iš senelės išgirdo folklorinių liaudies pasakojimų, liaudiškų istorinių įvykių apžvalgų ir vertinimų. 1811 m. rugpjūtį Aleksandras buvo įtrauktas į Carskoje Selo licėjininkų sąrašus. Šią mokyklą globojo pats caras. Didžiausi įvykiai poetui besimokant licėjuje – 1812 m. karas su Napoleonu ir čia sutikti mieli draugai – A. Delvigas, V. Kiuchekbekeris, I. Puščinas ir kiti.

1814 m. jaunasis licėjininkas žurnale „Europos žinios“ („Вестник Европы“) išspausdino pirmą eiliuotą savo kūrinį Draugui eilėraštininkui. Per trejetą metų, kuriuos Aleksandras praleido licėjuje, jis tapo žinomu poetu, kuriuo žavėjosi K. Batiuškovas, V. Žukovskis, caro rūmų poetas G. Deržavinas, P. Viazemskis. Jie ne kartą apsilankė licėjuje, susitiko su jaunuoju poetu. Pats A. S. Puškinas nuosekliau bendravo su Karamzinu, kuris 1816 m. apsigyveno Carskoje Selo. Taip pat nuoširdžiai draugavo su Žukovskiu ir Viazemskiu. 1817 m., kai A.S. Puškinas baigė licėjų, į jį, kaip į būsimą rašytoją ir kalbos žinovą, visi pažįstami daug iš jo tikėjosi.

1817 – 1820 m. A.S. Puškinas gyveno Peterburge ir oficialiai tarnavo užsienio reikalų Kolegijoje. Darbas nebuvo sunkus, poetas daug laiko galėjo skirti teatrui, draugiškoms vakaronėms, viešiems susitikimams, trumpiems meilės romanams, gana dažnoms dvikovoms,  aštrių eilėraščių ir epigramų rašymui bei kandiems sąmojams. Karamzino ir kitų draugų nuomone, tuo metu A.S. Puškinas buvo vėjavaikis, nerūpestingai ir nerimtai, nereikšmingiems niekniekiams švaistantis savo pašaukimą ir talentą. Tuo pat metu kiti jaunojo poeto interesai artino jį su P. Čaadajevu bei griežtai prieš baudžiavą nusistačiusiu I. Turgenevu. Pastarojo paveiktas 1919 m. poetas parašė eilėraštį Kaimas. Eilėraštyje Laisvė skambėjo tikro pilietiškumo ir pareigos Tėvynei motyvai. Netrukus A.S. Puškinas susipažino su E. Baratinskiu, P. Pletniovu, kurie poetą laikė pripažintu literatūrinių naujovių lyderiu. Peterburgiškojo laikotarpio svarbiausias kūrinys – poema Ruslanas ir Liudmila, kurioje puikiai interpretuojamas istorinis didvyriškumas, o lengva melancholija organiškai jungiama su nacionaliniu koloritu, išmone ir liaudišku humoru. Jau tuomet poetas Žukovskis pripažino, kad A.S. Puškinas yra jo mokinys, kuris literatūriniu aspektu jį patį aplenkė ir „nugalėjo“.

Kai kurie A.S. Puškino eilėraščiai (ypač apie Sibirą) sukėlė caro nepasitenkinimą ir nors poetas dėl to apgailestavo, jį komandiravo į Besarabiją ir perdavė generolo Nizovo priežiūrai. Gavęs iš iš savo naujo viršininko Nizovo leidimą, A.S. Puškinas keliavo po Kaukazą ir Krymą. 1820 m. rugsėjį atvyko į Kišiniovą. Besarabijos žemėje poetas daug dirbo, domėjosi politika, užmezgė ryšius su V. Rajevskiu, P. Pesteliu ir kitais dekabristais. Šio laikotarpio eilėraščiuose vyravo individualizmo poetizavimas, laisvės, egzotinės pietų gamtos ir kiti motyvai. Žymesni to laikotarpio kūriniai: Užgeso dienos šviesulys (1820 m.), Kalinys (1822 m.), Napoleonas (1821 m.), Kaukazo belaisvis (1820 m.), Broliai plėšikai, Bachčisarajaus fontanas (1823 m.) ir kiti.

Nors niekas viešai nedeklaravo, bet visuomenėje buvo susiformavusi nuomonė, kad A.S. Puškinas yra romantinis poetas. Kišiniovo – Odesos periodu, kuris prasidėjo 1923 m. liepos mėnesį (jis pasidarė priklausomas nuo Novorosijsko generalgubernatoriaus M. Voroncovo), kūrė ir bandė visokiausius literatūrinės architektūros braižus. Ieškojo geriausio literatūrinio metodo savo idėjoms ir kūrybai išreikšti. Nepaliko nuošalyje „baironizmo“, bandė „volteriškąjį“ stilių (poema Gavriliada – 1821 m.), parašė eilėraštį Čaadajevui – 1821 m., antologinių eilėraščių ciklą: Mūza, Daina apie narsųjį Olegą. 1921 m. domėjosi ir bandė kurti Gėtės ir Šilerio pamėgtu „laisvo kūrybinio ir niekuo nevaržomo polėkio“ braižu. Šiuo metu bvuo parašyti pirmieji eiliuoto romano Eugenijus Onieginas posmai, kurio rašymas tęsėsi ne vienerius metus.

1823 – 1824 m. A.S. Puškinas išgyveno tam tikrą depresiją, kuri susijusi su neaiškiais ir sujauktais santykiais tarp jo ir grafienės E. Voroncovos, taip pat tarp jo ir A. Rajevskio. Situacija pablogėjo, kai iškilo konfliktas tarp poeto ir paties E. Voroncovo. Nepagerėjo ir politinio gyvenimo perspektyvos, nes Vakarų Europoje revoliucija pralaimėjo, sustiprėjo reakcinės jėgos ir pačioje Rusijoje.

Poeto kūryboje vis labiau ryškėjo nusivylimo gaidos (Laisvės sėjėjo tuštybė, Demonas 1923 m.). 1924 m. viduryje E. Voroncovas ir vyriausybė buvo nepatenkinti A.S. Puškino elgesiu ir darbu. Iš poeto laiško jie sužinojo, kad jis linksta prie ateizmo. Už tai jį atleido iš darbo ir išsiuntė į Pskovo guberniją, privertė gyventi Michailovskajos gimininiame dvare. 1824 m. rudenį poetas smarkiai susipyko su savo tėvu, kuriam buvo pavesta jį prižiūrėti. Dvasiškai A.S. Puškiną tuo metu palaikė gretimo Trigorsko dvaro savininkė – P. Osipova ir jo buvusi auklė Arina Rodionovna Jakovleva.

Poetas tuo metu taip pat daug dirbo, pamažu atsisveikino su romantizmo idėjomis. Parašė daug eilėraščių (Prie jūros, Knygų pardavėjo pokalbis su poetu ir kt.), poemą Čigonai, baigtos parašyti Eugenijaus Oniegino 4 ir 5 dalys; A.S. Puškinas apmąstė ir studijavo medžiagą tragedijai Borisas Godunovas. Jis po truputį linko į susitaikymą su Rusijos tikrove, tikėjosi atlaidesnio monarchijos požiūrio į jį, kartu ruošė planus sprukti iš Rusijos į užsienį. Tuo metu rašytojo mintis patraukė Rusijos istorija ir liaudies folkloras, kitų tautų kultūrinis palikimas. Pasidarė labiau motyvuotas A.S. Puškino požiūris į meilę ir draugystę, sustiprėjo įsitikinimas, kad laisvė ir poezija neišskiriamos, atsisakė poezijos politizavimo, blaiviau ir pragmatiškiau vertino tikrovę. Visa tai atsispindėjo rašytojo 1825 – 1826 m. kūryboje, kurios gražiausios spalvos išsilieja eilėraščiuose Jaunasis, Dainos apie Steponą Raziną, Sekant Koranu, K****, Spalio 19, Žiemos vakaras, Pranašas ir kituose. Tam tikras kūrybinis nusiteikimas ir kitoks tikrovės interpretavimas bei suvokimas padėjo A.S. Puškinui išgyventi Michailovskajos tremtį, išvengti Dekabristų sukilimo sūkurių.

A.S. Puškinas buvo nutaręs slapta atvykti į Peterburgą, bet sumanymo neįvykdė. Tuo metu mieste prie Nevos įvyko dekabristų sukilimas. Daugelis A.S. Puškino kūrybos posmų buvo artimi „dekabristinėms“ idėjoms ir caro valdininkija norėjo suimti A.S. Puškiną, bet poetas savo rankų oficialiai nebuvo surišęs jokių slaptų organizacijų pančiais ir išliko laisvas.

1826 m. rudenį A.S. Puškinas buvo atvežtas į Maskvą, kur susitiko su caru Nikolajum I. Dėl kai ko jiems pavyko susitarti – pats caras tapo poeto kūrinių cenzoriumi. 1826 m. A.S. Puškinas parašė eilėraštį Stansai, kur bandė įžvelgti carizmo privalumus, bet kartu nepamiršo savo draugų tremtyje (Sibiro rudų gilumoje – 1927 m.). Suartėjimas su valdžia, poetui suteikė galimybių teikti paramą ištremtiems Dekabristų sukilimo dalyviams. Kita vertus, poetas tarsi stengėsi parodyti koks turėtų būti carinis valdymas, manė kad svarbiausias monarcho bruožas turi būti žmoniškumas. Šios idėjos atsispindi kūriniuose Draugams, Mordvinovui, Didvyriui, Poltava ir kituose. Tačiau poetas išvengė visiško paklusnumo ir parsidavėliškumo monarchijai, šalia minėtų kūrinių yra ir tokių, kaip Poetas ir minia (1828 m.), Poetui (1830 m.), kuriuose poetas kėlė kilnias visuomenei tarnavimo idėjas, šlovino laisvės didybę ir ištikimybę jai.

Visus šio laikotarpio procesus atidžiai stebėjo caro slaptosios policijos šefas A. Bekendorfas. Jis nebuvo patenkintas nei A.S. Puškino elgesiu, nei jo kūryba. Nebuvo pritarta ir dramos Borisas Godunovas pasirodymui, nes masinėse scenose valdininkai įžvelgė liaudies kiršinimo pradų, kurie nerodė poeto lojalumo carizmui.

Literatūriniame pasaulyje vyko nuolatinė kova tarp pažangią ir demokratinę mintį saugojusių ir tų, kurie atstovavo monarchijai. 1930 m. ryškiu A.S. Puškino ir jo draugų kritiku pasirodė esąs F. Bulgarinas ir jo laikraštis „Šiaurės bitė“ („Северная пчела“). Poeto svajonės apie sugyvenimą su monarchija pasirodė esančios apytuštės, dėl to šio laikotarpio kūriniuose vyrauja pesimistinės nuotaikos, vienišumo motyvai, tamsios gyvenimo spalvos: Kelionė į Arzrumą (1835 m.), Beprasmė dovana, atsitiktinė dovana, Ančiaras (1829 m.), Kelioniniai skundai, Klajoju triukšmingomis gatvėm (1829 m.), Atsiminimai, Nuojauta (1828 m.), Gyveno pasauly neturtingas riteris, Ant Gruzijos kalnų nakties migla (1929 m.) ir kituose.

1830 m. A.S. Puškinas veda jauną Maskvos bekraitę gražuolę N. Gončiarovą. Tėvas ta proga dovanojo poetui dvarą ir A.S. Puškinas išvažiavo jo pasiimti. Pakeliui pakliuvo į siautėjusios choleros karantino zoną ir trims mėnesiams jį uždarė Nižegorodsko gubernijos Boldino kaime. Tai buvo laikas, kai baigėsi poeto klajonės ir buvo užbrėžta riba, nuo kurios prasidėjo poetinės ir žmogiškosios brandos laikotarpis. Boldino kaime A.S. Puškinas parašė kūrinius Velniai, Elegija, kuriuose menama šviesi viltis ir ateities gyvenimo pilnatvė. Tuo laiku rašytojas jau buvo užbaigęs Eugenijų Onieginą, Bielkino apysakas, Mažąsias tragedijas.

Pirmąją vasarą po vestuvių (1931 m.) poetas praleido Carskoje Selo. Jis mąstė apie nepasisekusias europines revoliucijas, apie kruvinus maištus ir choleros epidemijos protrūkius Rusijoje. Tos sunkios mintys atsispindėjo eilėraščiuose Rusijos juodintojams, Borodino sukaktis. Pabendravęs su Gogoliu ir Žukovskiu poetas grįžo prie rusiško folkloro ištakų, parašė Pasaką apie carą Saltaną. Liaudies ir monarchijos santykių problemas gvildeno prozos kūriniuose Dubrovskis, Pugačiovo istorija (1833 m.), Kapitono duktė (1836 m.), poemoje Varinis raitelis (1833 m.). Tuose ir vėlesniuose kūriniuose gyvenimiškąjį „objektyvizmą“ pamažu keitė žmogiškoji „meilė“, kuri neatskiriama nuo žmogaus esmės ir šaknimis savo įaugusi į religinius jausmus bei jos pasaulietines nuostatas. Visa tai yra aukščiau už visas objektyvumo kategorijas ir teisės sąvokų apibrėžimus.

Šeimyninis gyvenimas poetui buvo malonus (ji augino keturis vaikus), tačiau atsirasdavo ir sunkumų, kurie kilo dėl caro rūmų valdininkų intrigų ir Peterburgo aukštosios visuomenės bei poeto skirtingo požiūrio į pasaulio reiškinius ir privatų žmonių gyvenimą. Valdininkai manipuliavo leidimais dėl poeto priėjimo prie archyvinių – istorinių šaltinių, kurie jam tuo metu buvo labai svarbūs. Gyventi buvo vis sunkiau, nes daugelį kūrinių cenzūra apskritai atmesdavo ir neleisdavo spausdinti, o kitus liepdavo smarkiai keisti. Žurnalas „Sovremenik“, kuriame buvo spausdinami Rusijos rašytojų kūriniai, nebuvo labai populiarus. A.S. Puškinas niekino Peterburgo aukštuomenę ir vadino ją „kiauliška“. Tos visuomenės piramidinėje viršūnėje buvo švietimo ministras S. Uvarovas.

1836 m. lapkričio 4 d. A.S. Puškinas gavo anoniminį paskvilį apie savo žmoną ir nelaukęs metė iššūkį Ž. Dantesui, kuris asistavo jo žmonai. Ž. Dantesas buvo priverstas vesti E. Gončiarovą. Tačiau tos vedybos nepanaikino, nesušvelnino susikaupusių ir naujai kylančių nepasitikėjimo, išdavysčių ir kitų intrigų. Tų painių šeimyninių įvykių ir intrigų pasėkmė – 1937 m. sausio 27 d. 5 val. vakaro įvykusi dvikova su Ž. Dantesu, kur A.S. Puškinas buvo mirtinai sužeistas. Po dviejų parų, atsisveikinęs su draugais ir artimaisiais, parūpinęs žmonai caro paramą A.S. Puškinas mirė.

A.S. Puškino mirtis sukrėtė ne tik Peterburgą, bet ir visą Rusiją. Geriausi Rusijos poetai ir prozininkai paskyrė šiam įvykiui nemažai savo kūrybos, tarp kurios ypatingą vietą užima M. Lermontovo eilėraštis Poeto mirtis. Prie A.S. Puškino karstą aplankė apie 30 tūkstančių žmonių. Po mirties poeto kūnas pusiau slaptai buvo nuvežtas į Pskovo sritį ir palaidotas Sviatogorsko vienuolyne.


Bibliografija:

Vertimai į lietuvių kalbą:

Prie jūros ąžuolas žaliuoja. - Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1953. - 12 p.
Pasaka apie carą Saltaną apie jo sūnų šlovingą ir galingą kniazių Gvidoną ir apie gražuolę caraitę gulbę / vertė K. Kubilinskas. - Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1954. - 48 p.[kiti leidimai - 1967 m., 1979 m.]
Lyrika / vert. K. Binkis. - Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1954. - 207 p.
Poemos / Vilnius : Vaga, 1978. - 292 p
Pasaka apie auksinį gaidelį / vertė A. Busilas. - Vilnius : Vaga, 1968. - 20 p.
Pasaka apie žvejį ir žuvelę / vertė T. Tilvytis. - Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960. - 20 p. [kitas leidimas - 1970 m.]
Žiemos kelias. - Vilnius : Vaga, 1976. - 17 p.
Raštai 3 t.: 1 – Eilėraščiai, 2 – Poemos, 3 – Eugenijus Onieginas ir pasakos. - Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1955 m.



Gimė: 1799-06-06
Mirė: 1837-02-10
 


Įvykiai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-26 17:23
agnieskar
Nuo kada Puškino gimimo diena gegužės 26-ta??? Grįžtame prie kurio kalendoriaus ?
Visada būdavo 1799-06-06 ? ? ?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-05 21:08
San Rai
Poetas Nr.1 aplenkti, šį genialų poetą,turbūt neįmanoma...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-26 21:55
Laimingasis Hansas
Dangus virš Vilniaus šiandien rūškanas
girdėti kaip kažkur aukštai
su plunksna vis skrabena Puškinas
ir ima krist lietus ir
                          štai - - -
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-17 15:53
biancaa
Pagarba Jums, gerb. Puškinai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-08-29 11:46
Emanuela Megan
man labai patinka puskino eiles!labai vertinu sita poeta
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-26 23:13
Balta Baltaitė
sveikinu su gimce, Aleksandrai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-26 13:33
MCP
MCP
Пушкин -- это наше всё!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-26 00:05
kaip prasminga
su gimtadieniu, saška
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-25 13:00
very small
Myliu Puškiną! Buvo laikas, kai gyvenau įsikibus į "Eugenijų Oneginą" :-). Genialus žodžio valdymas, nepaprastas vaizdingumas, nelėkšta romantika ir subtili ironija... ir taip toliau :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-06 16:39
Somnambulas
- Puškinas yra Puškinas -
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą