Rašyk
Eilės (74664)
Fantastika (2215)
Esė (1505)
Proza (10562)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Marcelijus Martinaitis. Kaip išlikti kūryboje?

2007-06-01
Sekmadienį prasidėjo ir dvi savaitės visoje Lietuvoje bei už jos ribų vyks poezijos šventė „Poezijos pavasaris“, pilna jau tradicinių bei naujų, netikėtų renginių ir susitikimų. Šia proga „Bernardinai.lt“ ir kalbina poetą Marcelijų Martinaitį – apie tradicinį „Poezijos pavasario“ almanachą, žodžio reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje bei poezijoje, žaidimus ir vaizduotę.

Šiemet „Poezijos pavasariui“ sukanka keturiasdešimt treji. Kaip laikui bėgant keitėsi „Poezijos pavasaris“? Ar pamažu tapdamas tradiciniu renginiu sugebėjo išlikti gaivališkas ir įdomus ne tik patiems poetams, bet ir skaitytojams?

Žinoma, pats renginys, kaip ir tradicinis almanachas „Poezijos pavasaris“, gerokai kito. Ir tai suprantama – jau turbūt keturios, jei ne daugiau lietuvių poetų kartų perėjo per šį almanachą bei renginį. Tai buvo leidinys, kuriame galėjo debiutuoti poetai, kai kitur anuometinėje propagandinėje spaudoje visos durys jiems būdavo užvertos. Ne vienas šiandien žinomas Lietuvos poetas savo kelią pradėjo kaip tiktai čia – šis almanachas tiesiog suteikė galimybę išlikti kai kuriems jauniems literatams.

Almanachas turėjo ir tam tikrą prestižo atspalvį – jei jau patekai čia, tai vienaip ar kitaip būsi žinomas, įrašytas į vienokį ar kitokį sąrašą, nebūtinai tinkamą režimui. Ir ne vien tai. Pirmą kartą čia buvo išspausdinti iki tol niekur neįsileisti Vytauto Mačernio, represuotų poetų eilėraščiai, pradėta spausdinti išeivių poezija, Vakarų poetų kūrybos vertimai, kurie šiaip kitur dėl įvairių priežasčių negalėdavo pasirodyti. Tokiu būdu almanachas pratino tiek skaitytojus, tiek literatūros prižiūrėtojus prie vienų ar kitų vardų, modernios Vakarų poezijos.

Gal dėl to „Poezijos pavasaris“ gyvuoja jau keturiasdešimt trečius metus, atgavus Nepriklausomybę, kiek atsimenu, niekas nesiūlė jo „uždaryti“, kaip atsitiko su kitais propagandiniais leidiniais. Tiesa, šis leidinys nebuvo toks vienareikšmis, kaip aš čia kalbu. Buvo jame ir vadinamųjų perkūnsargių šiandieninio „Grūto parko“ temomis. Bet jau ir tada jie atrodė kaip svetimkūniai, nuo kurių mūsų poezija be jokio širdies graužimo apsivalė. Čia verta prisiminti ir Poezijos pavasario renginių tuometines keliones po Lietuvą, kuriose buvo galima matyti, kaip ir žmonės apsivalo, klausa gaudydami tikrus žodžius, kurie vis dėlto pasigirsdavo iš poetų lūpų ir almanacho puslapių. Tie visi skaitytojai ir klausytojai kėlė gabiausių literatų savigarbą, rengdami juos Atgimimui. Tai buvo jų, tų žmonių, parama lietuvių literatūrai.

Beveik tuo pat metu, kai Lietuvoje užgimė „Poezijos pavasaris“, išeivijos poetas A. Nyka-Niliūnas viename straipsnyje rašė: „Poezija mūsų dienomis tolydžio vis labiau nyksta iš viešojo gyvenimo ir pamažu virsta ekskliuzyviniu, siauram elitui tesuprantamu estetinės kūrybos žanru, kurio prasmė ir forma daug kam lygiai taip pat nebeįkandama, kaip dantiraštis arba germanų runos. Skaitytojas šiandien nebeieško poezijos – ji tam per daug komplikuotas menas, reikalaujantis didelės emocinės ir intelektualinės įtampos“. Kokius laikus šiandien, Jūsų manymu, išgyvena poezija?

Čia A. Nyka-Niliūnas kalba turėdamas mintyse poeziją Vakarų šalyse, taip pat lietuviškoje išeivijoje, kuriai ji jau buvo gerokai atvėsusi. Tuo metu Lietuvoje buvo kiek kitaip. Tačiau jau ir Lietuvoje šiandien yra gerokai pakitusi poetinė komunikacija, kitaip suvokiama, galų gale kitaip skaitoma, kitaip ji ir rašoma.

Anuomet buvo gyva vadinamoji konspiracinė cenzūros ištreniruota poezijos kalba – žmonės gal ne tiek buvo ištroškę pačios poezijos, kiek jiems buvo įdomu, smalsu išgirsti, ką vienas ar kitas rašytojas pasakys, kaip pasakys ar net ką nutylės. Kartais būna susikalbama ir neparašytais puslapiais. Žinoma, kiekvienas išgirsdavo ir suprasdavo savaip. Neatsitiktinai poezijos vakarai surinkdavo pilnas sales klausytojų. Kartais jie girdėdavo daugiau, negu literatas pasakydavo ar norėdavo pasakyti. Šiandien net sunku suprasti, kodėl tais laikais išpirkdavo ir propagandine grafomanija persunktas poezijos knygas, kurios šiandien visur mėtosi kaip išgerti alaus buteliai.

Dabar poezija yra tiesiog poezija – domisi ja tie, kam įdomu, todėl natūraliai sumažėjo ir knygų tiražai, nes yra pakitusi pati poezijos komunikacinė funkcija, mat atsirado daug įvairių komunikacijos kanalų – radijas, televizija, internetas, žiniasklaida, – kurie puikiausiai patenkina įvairaus pobūdžio žmonių poreikius. Dabar tekstai netenka sakralumo, paslapties, rizikos būti persekiojamiems, tam tikro detektyvinio elemento – popieriaus daug, tekstų dar daugiau. Aš ir pats esu užsivertęs popierių krūvomis, kartais net nebeišmanau, ką su visu tuo daryti, kaip jų atsikratyti.

Jų niekas neima nei kaip makulatūros. Dabar per savaitę turbūt išleidžiama tiek knygų, kiek sovietiniais laikais per metus. Todėl ir esame užversti tekstais, ir ne taip paprasta tarp jų susigaudyti. Pilna eilėraščių, knygų tik vieno kito šimto egzempliorių tiražu, kurios išdalijamos draugams ar giminėms, įspraudžiamos į rankas kokiam žinomesniam poetui – gal paskaitys? Žinoma, tai nieko blogo. Bet tai rodo, kad poezijos vertybiniai kriterijai yra smarkiai pasikeitę, tik nežinau, į kurią pusę.

Sakyčiau, dabar pasikeitė ir kalbinė vaizduotė – atėjo visiškai kita karta, miesto žmonės, kurie ir pačią kalbą jaučia visiškai kitaip, ir jų santykis šiandien su pačia kalba yra gerokai pakitęs. Mano kartos poetai ir rašytojai – kaimo žmonės, todėl ir mūsų mąstymas buvo neatsiejamas nuo gamtos, tautosakos, valstiečių kalbos. Dabar štai veši jau ir kompiuterinė poezija, kažkas yra priskaičiavęs apie penkis tūkstančius autorių, kurie žaidžia tekstais, kuria savo dar sunkiai numanomas poetinio žodžio erdves. Todėl dar labai sunku vertinti šį reiškinį.

Ar tokia poezija mėginama išsikalbėti, nežinau. Gal tai tik noras iškalbėti, įkalbėti, paprastai nieko nepasakant. Kartais tai primena įvairiausių kompleksų kratinį, kuris tiesiog išverčiamas į ekraną kaip koks šiukšlių maišas. Mėgstama sakyti, jog tai esanti saviraiška, kurios niekas negalįs liesti. Žinoma, kūryba tam tikra prasme ir yra saviraiška, jeigu yra ką išreikšti. Čia burbu tik šiaip sau. Tik reikėtų susitarti, kas tai yra. Juk savaip reiškiasi ir žvirblis, ir varna, ir katinas, ir karvė, ir taip pat kvailys. O kita vertus, jeigu tokių, rodos, nenaudingų dalykų imasi tūkstančiai žmonių, tai iš jų bent keli tikrai ką nors padarys. Juk taip buvo per amžių amžius. Jeigu daro, tai, matyt, kas nors dar nepadaryta, ko nei aš, tikriausiai nei jie patys kol kas negali suprasti.

Tai veikia ir pakitęs santykis su pačiu žodžiu?

Kaip jau sakiau, iš esmės keičiasi šiuolaikinė kalbinė vaizduotė. Anksčiau žmogus, net piemenukas kalbą, visą žodyną nešiojosi galvoje. Dabar visa tai yra kompiuteriuose, žodynuose. Būtų įdomu padaryti tokį filologinį tyrinėjimą, sakysime, kiek dabartinis vidutinio išsilavinimo žmogus savo galvoje nešiojasi Didžiojo lietuvių kalbos žodyno žodžių? Manau, tai būtų labai nedaug. Esu pastebėjęs, kad net studentams lituanistams literatūros kūriniuose daug žodžių reikšmių jau nežinoma. O kiek žodžių savo galvelėse nešiojasi šiuolaikinės vadinamosios masinės kultūros „žvaigždės“? Užtenka paklausyti jų dainelių, kuriose žodžiai vos ne ant pirštų suskaičiuojami.
Taigi šiandien mūsų kalba gyvuoja ir reiškiasi daugiausia jau elektroninėje erdvėje. Todėl ten klaidžioja begalė žodžių, kurie nieko nebepasako apie save, savo vartotojus, nieko „neprisimena“, nes yra praradę savo psichologinės raiškos funkcijas, vidines prasmes. Elektroninė erdvė neišlaiko žodžių kontekstų, tik literatūra atlieka šią funkciją, suaktualindama žodžių reikšmes, plėsdama semantinius žodžių laukus. Elektroninėje erdvėje žodis pradeda reikštis kaip ženklas, simbolis – jo šakos apgenėjamos iki pat kamieno: stovi medis, bet tai jau net sunku pavadinti medžiu, nes likęs vien baslys. Todėl net ir šiandienė poezija perima tuos nugenėtus žodžius, plikus jų kamienus, nes kontekstai, daugiaprasmybė elektroninėje erdvėje tik trukdo, šalinama iš jos kaip triukšmas.

Prisiminkime: pirma buvo Žodis, ir Juo buvo kuriamas pasaulis. Dabar galima sakyti, jog žodis ženklina pasaulį. Žodis informacinėje erdvėje tampa ženklu. O tai akivaizdžiai naudoja reklama, nes žodis čia turi būti vienareikšmis, signalizuojantis apie įvairius malonumus. Net ir patį žodį neretai matome tam tikrose struktūrose, nes jis jungiamas su schemomis, vaizdais, ikonografiniais ženklais, kurie reikalauja kito, ne filologinio perskaitymo.

Šiandien mes daugiau gyvename apsupti vadinamosios virtualios tikrovės vaizdais bei vaizdiniais, jų „negaminame“ arba nenorime gaminti pasitelkę vien kalbines priemones. Sakysime, ką daro žmogus skaitydamas knygą? Jis pats iš žodžių kuria ar atkuria vaizdus, jais įvairiai manipuliuoja. Dabar mums nereikia vargintis – patys vaizdai lenda iš ekranų, iš reklaminių skydų, muilo operų, trilerių. Štai, žiūrėk, vienas kitam duoda į snukį, ir viskas aišku. Kur nors ir pats galėsi pakartoti kokiam tamsiam skersgatvyje, savo „klientui“ prieš tai neištaręs nė žodžio, nebent nusikeikęs. Dabar nesunku suprasti, kodėl taip kriminalizuojama kalba ne vien gatvėje, bet ir teatre, filmuose, įvairiuose TV šou, mokyklose, literatūroje. O juk šia kalba yra siunčiami tik tam tikri agresyvūs signalai.

O žodžiais tai papasakoti būtų ne taip paprasta, nes kalba perteikia daugybę niuansų – kaip trenkė, kaip viskas vyko, galų gale - už ką trenkė. Kalba visuomet turi ir tam tikrą vertinamąjį motyvą, iškelia kitų kalbos registrų, klausimų. Dalykai, apie kuriuos nėra žodžių arba nieko apie juos nepasakyta, tam tikra prasme neveikia kaip žmoniškieji veiksniai. Todėl, mintyse turėdamas kūrybą, galiu tik pakartoti: žodžiai, kalba kuria pasaulį.

Ar vaikymasis įvairių postmodernistinių žaidimų, mėginimas rašyti „kitaip“, neveda prie savo paties identiteto praradimo?

Vėl šiek tiek pasikartosiu sakydamas, kad kalba praranda prieš tai turėtas prasmes, psichologinius niuansus, todėl ji praranda ir individualumą. Šiandien poezijoje gausu įvairių eksperimentų, schemų, nesuprantamų ženklų. Paradoksalu, jog tai, kas poezijoje vadinama saviraiška, neretai yra būdas pasislėpti ar paslėpti savo individualumą. Toks visiškai naujo pobūdžio savo asmenybės slapstymas būdingas ne tik literatūrai. Tai šiandien masiškai paplitęs reiškinys: slėptis už tekstų, veiksmų, žodžių, stiliaus ar stiliaus nebuvimo ir t.t. Žinoma, įdomu pasižiūrėti, kaip čia dabar žaidžiama, montuojami tekstai, bet tik tiek. Tačiau prasivėrimas neįvyksta, tekstas nieko daugiau neatspindi, kaip tik tai, kas ir yra užrašyta. Dažnai žmogus tiesiog bijo pasirodyti, kas jis yra, todėl susikuria vaidmenis, pagal kuriuos gyvena, per kuriuos leidžia save pažinti, tiksliau, ne save, o tą susikurtą vaidmenį, kuris eksponuojamas įvairiomis išorinėmis priemonėmis. Toks nusiasmeninimas yra vienas iš masinės kultūros veiksnių.

Kas Jus patį šiandien įkvėpia poezijai?

Niekas neįkvėpia, aš pats dar kvėpuoju (juokiasi). Sakysime, šiuo metu tiesiog nerašau poezijos, bet dėl to nė kiek neišgyvenu, nes taip būdavo visada – kai išleidžiu eilėraščių knygą, metus ar daugiau neberašau, kad užmirščiau, kaip reikia eiliuoti, kol vėl kažkas „užeina“. Dabar toks mano laikas, užrašinėju visokias į galvą ateinančias mintis, o apie tai, prie ko dabar daugiausia sėdžiu – nesakysiu.

Jūsų eilėraščių knygoje „K. B. įtariamas“ poetiniu pasauliu tampa labai jau proziški mūsų kasdienybės ženklai – kriminalai, pareiškimai, reklama, skundimai, vartojimas ir t.t. Ar tokiu būdu poezija atskleidžiamos visuomenės, o labiausiai, matyt, paties žmogaus ligos, baimės, neviltys, svetimumas?

Taip jau nutiko – kurį laiką nerašiau ir natūraliai prisisėmiau įvairių dalykų iš aplinkos, spaudos, televizijos. Juk negali apsimesti, kad niekas su tavimi nevyksta. Natūraliai į sąmonę spraudžiasi žodžiai, įvykiai, tai, apie ką neturėjai jokio supratimo. Visa tai nori nenori daro įtaką, nuo to niekur nepasislėpsi. Svarbiausia yra surasti būdą, kuriuo apie visa tai galėtum kalbėti. Žinoma, apie tokius dalykus kaip kriminalai, reklama gali rašyti analitinius straipsnius išreiškiant savo poziciją, tačiau kaip visą tai įvesti į kultūrą – tai jau kitas klausimas. Tačiau po saule nieko naujo – visais laikais kultūra, literatūra atspindėdavo tai, kas vyksta, proziškus kasdienybės ženklus poetai paversdavo poezija.

Trumpai užsiminėte apie savo pozicijos pareiškimą vienu ar kitu aktualiu visuomenei klausimu. Neretai susidaro toks įspūdis, kad Lietuvos rašytojai vengia reikšti mintis apie tai, kas vyksta mūsų visuomenėje, vengia veltis į diskusijas aktualiais klausimais, pasilikdami sau galimybę vien tik rašyti knygas. Ar rašytojai vengia būti visuomenininkais?

Abejoju, ar yra daug rašytojų, manančių, kad jų darbas vien tik knygų rašymas. Sakysime, man labiausiai patiktų būti valkata, bet jau mane „sugadino“ įvairios pareigos, pripratimas prie namų, knygų lentynų, o pastaruoju metu – ir prie kompiuterio.

O šiaip yra daug rašytojų, šiandien dalyvaujančių visuomeninėje veikloje, tik tiek, kad ne taip lengva visame informacijos sraute juos pamatyti, susigaudyti, kas ką pasakė, parašė ar padarė. Jie jau beveik visai išvaryti iš TV ekranų, kurie šiandien yra mūsų visų nuolat budinčios akys.
Kita vertus, kai aš pasižiūriu į savo kolegas, matau, kad didžioji dalis jų yra užsiėmę įvairiais darbais – dalyvauja komisijų, komitetų, tarybų veikloje, kur reikia ir tam tikrų profesinių įgūdžių, ne vien vadinamojo poetinio įkvėpimo. Anais laikais panašaus pobūdžio toks darbas reiškė vienokį ir kitokį prisidėjimą prie „valdžios“, jos rėmimą, išskyrus kai kurių menininkų tais laikais nepriklausomą laikyseną. Šiandien kultūros žmonėms yra priemonių veikti ir kitais būdais, ne tik per žodį ir kūrybą. Tik gaila, kad savo kūrėjo statusu nesinaudojama, nepriešinamas jis visokio plauko politinei ar korupcinei demagogijai. Jeigu tai nedaroma, tai ir kūryba dažnai pradeda nieko nereikšti, išskyrus savo tarpšakio problemas. O juk Atgimimas buvo tas metas, kai rašytojai, kūrybos žmonės drąsiai lipo ant pakylų, o už jų nugarų jau laukė tie, kurie šiandien puikuojasi valdžia, pinigais, net kriminalinėmis istorijomis.

Kita vertus, pasikeitus situacijai, viską ėmė gožti pramoginė kultūra, pasakyčiau, bulvarinė politika, kuri yra užėmusi didžiausius masinės žiniasklaidos plotus. Tuo tarpu kultūros žmonės yra paliekami viešojo gyvenimo užkulisiuose, pasišaukiami kai reikia „atstovauti Lietuvai“ kokioje nors komercinėje knygų mugėje, užsienio ambasadų renginėlyje, kad pakeltų valstybės įvaizdį. O kur dar bulvarinė lektūra, užėmusi didžiąją dalį spaudos, televizijos. Kultūros žmonių vietą užėmė įvairūs tuščio kalbėtojai, politikuotojai, kurie tarpusavyje ginčijasi, kažką aiškinasi, kažkuo nepasidalija. Todėl ne taip paprasta rašytojui prasimušti pro šį, rodos, visa apimantį kevalą – nelabai kam rūpi ką tu galvoji, nes reikalaujama pramogų, ar kaip anuomet buvo sakoma – duonos ir žaidimų.

Kita vertus, juk negali visi rašyti opiais visuomenei klausimais – tam taip pat reikia nemažo talento. Štai R. Šerelytė „Lietuvos žiniose“ nuolatos gvildena klausimus taip, kaip jaučia ir mąsto rašytojas, G. Beresnevičius aštriai ir labai taikliai parašydavo. Dar vienas kitas. Ir vis dėlto šiandien susiduriame su keista situacija – spaudos yra daug, o kur spausdinti savo mintis, ypač jei jos kritiškos – nelabai ir yra kur. Žiūrėk, čia netinka, čia ne taip parašei, čia apie tą blogai pasakei, o čia išvis tu niekam nereikalingas ir neįdomus. Štai taip ir pasireiškia nauja, komercinė cenzūra, kuri, tiesą sakant, nė kiek ne geresnė už prieš tai buvusią. Tik vienas džiaugsmas – jei turi ir nori ką pasakyti, šiandien gali pasidaryti plakatą, garsiai rėkti gatvėje, o gavęs kur nors parašyti – dejuoti, kad Lietuvoje smaugiama kultūra ir jos kūrėjai. Ar tai ne laisvė, kurios buvo taip siekta net ir suoficialintais „Poezijos pavasariais“?

Girdėjau vienos poetės eilėraščio frazę, kad dabar galima jau ir laisvai pasikarti. Bet kam tai daryti, jeigu ta teise nesinaudoja tie, kuriems liaudies patarlė sako: „Eik tu po velnių ir pasikark!“ Kaip tai padeda nusiraminti, ir kas vakarą vėl įsijungti TV, piktintis tais pačiais įkyrėjusiais veidais ir laukti poetinio įkvėpimo, kol dar nesi iškvėpęs paskutinio oro. Ar tai nemalonus užsiėmimas piktintis postmodernizmu, seksu, kalbos nuosmukiu, ypač kai tau visa tai jau nepavojinga? Sveikinu penkis tūkstančius nežinomų interneto poetų, kuriuos tikriausiai perskaito jau tik Dievas, atrinkdamas atstovus, kurie stos prieš Jį Paskutinio teismo dieną, kad paliudytų, kaip ir kokiu būdu jie visuotinės globalizacijos laikais internete išgelbėjo lietuvių tautą ir jos kalbą.

2007-05-15


Gediminas Kajėnas
 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-05 16:19
Madness
nepaprastas paprastumas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą