Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Personažai po Kukučio, arba Postkukučio paieška

2006-01-15
Marcelijus Martinaitis. Tolstantis: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 63 p. – (Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai; kn. 2.)

Marcelijus Martinaitis. K. B. Įtariamas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 1007 [4] p.


Formalų pretekstą susieti šiuos du Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinkinius teikia ta aplinkybė, jog antrajame rinkinyje publikuojama nemažai pirmojo rinkinio eilėraščių. Dar tiksliau tariant, į čia minimą antroje eilėje leidinį yra perkelta ketvirtoji dalis garsiojoje serijoje Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai pasirodžiusios knygos eilėraščių su labai nežymiais redakciniais pataisymais. Kodėl taip atsitiko, kodėl vienas leidinys iš dalies kartoja kitą? Taip yra, regis, visų pirma dėl to, jog į Tolstantį  įdėtas K. B. Įtariamas embrionas; gretindami šias knygas lengvai pastebėsime, jog į antrąjį rinkinį yra perkeliami tie pirmojo rinkinio eilėraščiai, kurie rodo M. Martinaičio kūryboje užgimstant naują personažą, paslaptingai vadinamą K. B. Pastarasis labiau nei ankstesnieji gali būti laikomas autoriaus alter ego, tačiau klystume esmiškai tokio naujo personažo atsiradime siekdami įžvelgti autoriaus autorefleksijos sustiprėjimą, didesnį reikalų įasmeninimą, pasaulio personifikaciją. Kaip atrodo, tas K. B. M. Martinaičio kūryboje atsiranda beveik tuo pačiu pagrindu, kaip ir ankstesnieji personažai (pav., Kukutis), turi bendrą prigimtį. Kita vertus, M. Martinaičio poetikos pavyzdys leidžia kelti klausimą apskritai dėl personažo kaip tokio funkcinės reikšmės įprasminant poetinį veiksmą, iš anksto nujaučiant, jog tokia figūra čia turi kitą prigimtį nei epo plėtotėje, pavyzdžiui, jau plika akimi pastebint, jog pirmuoju atveju personažas nėra tiesiogiai pavaldus fabulai, greičiau pati fabula čia yra subordinuota personažo išryškinimo užduočiai Be kita ko, personažas poezijoje nėra toks būtinas kaip romane, taigi poetas, įtvirtinantis savo kūryboje tęstinę personažo raišką, gali išprovokuoti pokalbį dėl tokios savo fiksacijos prasmingumo ir motyvų.

Eil. rinkinys K. B. Įtariamas yra 500-oji Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knyga. Nesunku įsivaizduoti, jog ta proga leidykla sumanė išleisti kažką panašaus į superknygą, ir tokią galimybę pasiūlė realizuoti M. Martinaičiui. Tarkime, jog autorius nusprendė pasinaudoti proginės knygos statuso teikiamomis galimybėmis ir skolina sau eilėraščius iš ankstesnio rinkinio. Taip pasirodo reprezentacinė, įdomaus turinio, kondensuotos prasmės, rafinuotai, gana skoningai iliustruota (dailininkas Romas Orantas, fotografas Ričardas Šileika) knyga. Gali būti, jog leidyklos reprezentacinės užmačios sutapo su autoriau noru išryškinti ankstesnio rinkinio atskirus štrichus, pakartoti ir išplėtoti naujų intonacijų eilėraštį?.. Kaip yra iš tikrųjų, mes nežinome, nekorektiška būtų klausti paties autoriaus, kita vertus, nėra garantijos, jog kas nors mums paporins tiesą (o, be to, spėlioti ir įtarinėti yra įdomiau, nei kažką žinoti tiksliai). Vis dėlto aš būčiau linkęs manyti, jog autorius pakartojo savo eilėraščių publikaciją naujajame rinkinyje, nes nebuvo patenkintas ankstesniu jų įprasminimu visuminėje knygos struktūroje, dabar siekdamas naujos bendravardiklinimo stichijos dėka išgelbėti geriausius savo eilėraščius. Antrasis iš minimų čia M. Martinaičio rinkinių yra labiau pavykęs visomis įmanomomis reikšmėmis; pirmasis rinkinys išties yra šiek tiek užskubėjęs į priekį, yra pernelyg ankstyvas, tačiau galime džiaugtis tuo, jog antrasis rinkinys dėl to nepavėlavo. Kaip atrodo, Tolstantis  yra eilinė knyga tokio garso poetui, tačiau K. B. Įtartinas tikrai yra neeilinis įvykis visos Lietuvos kultūros panoramoje. Kita vertus, interpretatoriui, siekiančiam pasiaiškinti neafišuojamus autoriaus judesius, Tolstantis yra paranki knyga.

Įdomu tai, jog pokalbio pradžiai apie šio originalaus autoriaus kūrybinius laimėjimus visiškai tinka įprastos, daug kartų tiražuotos pokalbiuose apie poetus, taigi iš katalogo skolinamos sėkmingos poetinės veiklos charakteristikos. Dėl to jų nekartosime, tačiau nuodėmė būtų nepastebėti, jog įprastus veiksmus šis poetas atlieka neįprastai išgrynintu pavidalu, taigi jo poetikos nusakymui patikslinimas „grynasis” galioja beveiki be išlygų, net suskaldžius tokią poetiką į atskirus elementus, jo poezija visados primena kažkokią kristalizacijos seką. Kaip įsivaizduoju, tai yra įmanoma tik tuo atveju, kai poetas sugeba išsaugoti maksimalų emocijų, atminties, minties atvirumą pasauliui, savo esme yra tiesiogiai atviras pasaulio esmei. Toks atvirumas leidžia išvengti įprasto jautriai poezijai neurotiškumo ir išplėtoti ne dažnai pasitaikantį rūpesčio dėl bendrųjų būties reikalų poetikos tipą; atskirais atvejais M. Martinaičio poeziją galime suprasti kaip užuojautos patetiką, mokymosi įsigyventi į kitą vaizduotės technologines pratybas.

Kodėl M. Martinaičio poezijoje taip svarbi yra dominuojančio personažo figūra, teikianti atskiriems rinkiniams giluminio vientisumo pobūdį? Jeigu tai būtų tik retorinė figūra, tik atsitiktinė stilistinė priemonė, leidžianti suverti atskirus eilėraščių karoliukus ant vieno siūlo, niekaip negalėtume paaiškinti tokių personažų-fikcijų meninės sugestijos įspūdingumo, jų universalizuojančio pobūdžio ir neprilygstamo gyvybingumo. Kita vertus, kokią atkarpą į priekį yra pasistūmėjęs toks M. Martinaičio pastarųjų metų personažas kaip K. B., lyginant tai su ankstesniųjų baladžių Kukučiu? Vis dėlto išaiškėja, jog kalbėti apie pažangą čia yra labai dviprasmiška, nes, kaip atrodo, pati personažo įsitvirtinimo M. Martinaičio kūryboje forma yra begalinė regresija savita šio žodžio prasme. Turiu galvoje šio poeto likime vyraujantį kūrybinės prigimties užkeikimą, įpareigojantį grįžti į pačią pradžią, visur ieškoti pirmapradiškumo, ištakų, pirminio atskaitos taško. Kita vertus, toks sugrįžimo iššūkio įsisąmoninimas čia neapsiriboja tik laiko parametrais. Esu įsitikinęs, jog jau Kukučio personažo prasmės sąskambiai vis dėlto neįsitenka opozicijos etnografinis – modernus skalėje. Jau Kukutis yra galutinės regresijos taškas, kuris kaip toks nepaklūsta laiko pulsacijai (laikas dar neprasidėjo arba jau pasibaigė), bet yra funduojantis tiesioginės esmėžiūros užduotį. Taigi Kukutis įcentrina „nukrauto”, iš laiko verpetų ištraukto žmogaus idėją.

Visi baziniai M. Martinaičio kūrybos personažai daugiau ar mažiau yra autoriaus kaukės; net jeigu personažo tipas yra psichofiziologinė svetimybė, greitai tokia svetimybė yra apgyvendinama nuosava savastimi. Eilėraštyje Ipolitui Užkurniui, iš ąžuolo kamieno padariusio mano biustą (Tolstantis, p. 32) poetas guodžiasi dėl to, kaip sunku gyventi žmogui, įgijusiam galutinę veido išraišką. Gali būti, jog kaukės padeda išsilaisvinti, ištrūkti į kitą erdvę. Tačiau kyla klausimas – apie kokią kaukę išvis eina kalba, ar sustingusi veido išraiška pati savaime nėra kaukė? Aptardami visuomenės ir individo santykius, jau nuo seno kalbame apie socialinių vaidmenų vykdymą, taigi tokio pobūdžio diskurse mimikrija suprantama kaip būtinas socialinės tikrovės konstravimo principas. Žmogus pagal apibrėžimą savo prigimtimi yra zoopolitikon, taigi tarsi esame autoritetingo apibrėžimo įpareigoti manyti, jog žmogus, nesugebantis pamėgdžioti laikmečio mimikų, gali iškristi iš tikrovės apskritai ir kartu prarasti savo žmogišką pavidalą. Vadinasi, žmogus yra išgalvota būtybė, sutampanti su laiku, istorija, kultūra. Tie kintamieji dydžiai yra arena, kur žmogus visados išgalvojamas ir pats save išgalvoja. Toks yra konkretus žmogus, turintis savo likimą, istoriją, užsimezgusius santykius su kitais žmonėmis, disponuojantis užgyventu prasmingumo lūkesčiu. Tačiau išsaugojus nors nedidelę abejonę dėl to, ar žmogus išties yra visiškai skaidrus laiko rentgenui, galime priešpriešiais kelti klausimą – kas lieka išvyniojus žmogų iš tokių pritapusių reikšmių? O lieka Kukutis, K. B., kita galima žmogaus esmės moduliacija, įgyjama fundamentaliosios regresijos būdu, lieka esmingiausias žmogaus likutis. Vienas iš programinių šio poeto eilėraščių, iliustruojančių tokio pobūdžio pirmapradiškumo paieškos užduotį, užsibaigia taip:

Taip man atsivėrė paslaptinga klausa
girdėti negimusius –
pilnas pasaulis jų verksmo.

Baisu o baisu būti negimusiam,

Baisiau negu mirti.


(K. B. Įtariamas, p.22.)

Dar labiau intriguojama, maksimaliai išnaudojanti paradokso logikos galimybes yra M. Martinaičio sufleruojama išvada, jog depersonalizacija (sic) gali padėti užčiuopti giluminį asmenybiškumo pagrindą. Kas čia turima galvoje? Kaip įprasta manyti, žmogaus individualumą visų pirma žymi vardas ir pavardė. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje vardas pavardė, taip pat pilietybė yra fiksuojami kaip asmenybiškumą formuojantys veiksniai. Tuo tarpu K. B. Įtariamas pagrindinis personažas K. B. deklaruoja ketinimą sustabdyti savo vardą ir pavardę:

Pareiškiu:
Nuo šiolei užšifruoju savo vardą ir pavardę,
Nes ji teikia man šitiek keblumų.

(...)

Pareiškiu:
Mano vardu prašau nesiųsti kvietimų,
Neskambinti telefonu – aš esu kitas
Nei mano vardas ir pavardė:
Mano asmenybė neliečiama!


(K. B. Įtariamas, p. 29-30.)

K. B. abstrahuojasi nuo vardo ir pavardės, nes pastarieji neretai tampa savotiška žmogaus numeracijos seka, vien tik priemone, su kurios pagalba esame užregistruojami socialiniams vaidmenims vykdyti. Kita vertus, tik inicialais visame rinkinyje žymimas personažas tokia savo diskretiška forma tarsi jau pretenduoja tapti žmogaus anonimiškumo simboliu. Ta pačia proga verta prisiminti, jog anonimiškumas TV šėlsmo laikotarpiu gali būti įsivaizduojamas kaip žmogaus turiningumo mastelis. Kai TV įmagnetina rakto skylutės perspektyvą į kaimyno gyvenimą kaip visuotinį ekraną, anonimiškumas, buvimas už išviešinimo ribų yra didelė prabanga ir palaima. Tolstantis, ištirpstantis anonimiškumo rūke turi galimybę gyventi žmogaus gyvenimą, tuo tarpu žinomumas įpareigoja savo gyvenimą komponuoti pagal pagrindinį stebimo objekto dėsnį.

Įsivaizduoju, jog visiškai nuvalkiota yra mintis: M. Martinaičio poezija – tai paradokso poezija, o šis poetas yra žmogus, kuris paradokso meną išplėtojo faktiškai iki galimybių ribos. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, jog paradokso galimybių išnaudojimas M. Martinaičio poezijoje nėra tik verbalinis įvykis, nėra vien tik stebinančios savo virtuoziškumu lingvistinės manipuliacijos. Paradoksas, kaip jį supranta M. Martinaitis, yra realistinės prigimties, kongenialus tikrovei paradoksas, nes savo esme jis yra orientuojamas į tokios sąmonės išlaisvinimą, kuri leistų pasaulio įvykius ir gyvenimo reikalus suvokti visapusiškiau. Žinoma, tai nereiškia, jog poetas išpažįsta kokią nors fotografinio realizmo doktriną. Visiškai priešingai; M. Martinaitis neretai demonstruoja grynojo pramano poetiką, pateikdamas grynosios vaizduotės kristalizacijos pavyzdžių. Tačiau net ir tokio pavyzdžio eilėraštis čia netampa antiteze realybei, neskatina alergijos tikrovei, bet yra bandymas atrasti naujas tikrovės ribas, trasuojant ir žaidžiant abipus ribų. Kita vertus, ypač eil. rinkinyje K. B. Įtariamas siekiama sutirštinti tikrovės realumą, prisimenant labiausiai šiurpinamus nutikimus. Valingas atsigręžimas į pačios tikrovės esmę, noras fiksuoti iškalbingas realybės detales paradoksaliu būdu sukuria siurrealistinį visa ko vaizdą; M. Martinaičio kūrybos pavyzdys tarsi teikia pretekstą tautologiniam apibrėžimui: siurrealizmas – tai sutirštintas, kondensuotas, pačios realybės kodifikuotas realizmas. Tokiame kontekste tęsiasi poetinės intuicijos hiperrealybę įcentrinančio personažo paieškos...


Edvardas Čiuldė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą