Rašyk
Eilės (73076)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10331)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





„Už žodį reikės atsakyti kaip už daiktą“

2006-04-30
Po triukšmingo vakaro Vilniaus Rašytojų klube, po kovo mėnesį vykusios solidžios mokslinės konferencijos Vilniaus universitete savo septyniasdešimtojo jubiliejaus paminėti bei darkart apie nueitą kūrybinį kelią pasvarstyti Marcelijus Martinaitis balandžio 24 d. atvyko ir į Kauno Maironio svetainę. Sykiu buvo pristatyta ir naujai pasirodžiusi poeto knyga Tylintys tekstai. Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio 1971–2001, kurios ištraukų paskaitė renginį vedusi muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.

M. Martinaitis sakė, kad šią knygą pradėjo rašyti 1971 m., po jį sukrėtusio Prahos pavasario, ir nesitikėjo, jog ji kada nors bus išspausdinta. Tai buvo sukaustytas, depresinis laikas, o poetas norėjo pasitikrinti, kas jis iš tiesų esąs ir ką galįs. Knyga nėra dienoraštis. Nors joje ir cituojami kai kurių kolegų žodžiai, autorius apdairiai nemini jų pavardžių. „Dabar šie žmonės kalba kitaip, nežinia, kas tuomet su jais dėjosi, galbūt ir aš pats buvau kitoks“, – svarstė rašytojas. Jis prasitarė, kad kai kuriuos šių užrašų fragmentus jau yra panaudojęs ir publicistiniuose straipsniuose.

Iki šiol pati brangiausia knyga poetui yra trečiasis jo eilėraščių rinkinys Saulės grąža (1969). Nors kritikai ir kolegos daug profesionalesne laiko vėliau pasirodžiusią Akių tamsoj, širdies šviesoj (1974), tačiau M. Martinaitis teigė, kad būtent po trečiosios knygos suprato, jog literatūroje gali nuveikti kažką svarbaus. Jei nebūtų buvę šio rinkinio, nebūtų atsiradę ir kiti, taip pat ir garsusis Kukučio personažas.

Kūrybiškumo poetas visuomet sėmėsi iš tautosakos. Užaugęs Žemaitijos kaime, nuolat bendraudavo su kaimo žmonėmis, vėliau su Vilniaus universiteto studentais vykdavo į ekspedicijas, todėl jo kūryboje akivaizdi folkloro įtaka. Rašytojas sakė, kad kurdamas laikydavosi tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, sovietiniais laikais prie žodžio „tauta“ niekada neprirašydavo „tarybinė“ arba neeiliuodavo minčių, kurias galėdavo pasakyti paprastais žodžiais, todėl gimė nemažai esė.

Jubiliatas samprotavo ir apie šiuolaikinėje literatūroje vykstančius procesus, jaunųjų kūrybą. Vyresniesiems dažnai atrodo, kad jaunoji karta kupina pykčio, agresijos, tačiau tai natūralu – norėdami iškilti, jaunieji būtinai turi paneigti tai, kas buvo prieš juos. Vis dėlto dabartiniuose kūriniuose gausiai vartojami keiksmažodžiai, M. Martinaičio nuomone, vargu ar yra teisingas kelias. Poetas kalbėjo apie savo atsakomybę žodžiui. Prieš vartodamas tokias sąvokas kaip „tauta“, „siela“, „dvasia“, jis labai gerai apsvarsto, ar jų negalima kuo nors pakeisti. Kalboje kai kurie žodžiai sustabarėja, o nusitrynę jie daro atvirkštinį poveikį, todėl poeto užduotis yra juos nuolat atnaujinti. Tačiau M. Martinaitis prisipažino, kad net ir sulaukęs septyniasdešimties pradedančiajam poetui negalėtų pasakyti, kas yra geras eilėraštis. Anot jo, eilėraštis – tai individualus santykis su tekstu, ir kiekvieno žmogaus jis vis kitoks. Renginio metu skambėjo paties M. Martinaičio skaitomos ankstyvosios eilės.


Goda Volbikaitė
 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą