„Poetas žino viską...“

Prieš dvejus ar trejus metus viename pokalbyje apie savo prozos knygą ,,Laiškai Sabos karalienei“ Marcelijus Martinaitis yra pasakęs maždaug taip: „Galėčiau būti kokios nors R. Granausko knygos herojus. Arba J. Apučio. Visi mes – žemaičiai, uždaro mąstymo, o vidinis gyvenimas intensyvus...“ Citata tinkama ir aptariant bei vertinant naujausią poeto knygą „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971-2001“.

Apie šią knygą ir kitus kūrybos momentus nemažai diskutavo ir į Maironio lietuvių literatūros muziejų balandžio 24 d. susirinkę poeto kolegos, skaitytojai ar šiaip geri pažįstami. Anot muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės, apie šią bei kitas poeto knygas, kaip ir apie patį poetą, gimusį balandžio 1 d., pastaruoju metu kalbama itin daug ir išsamiai. Esą 70-metį šventęs taip gausiai draugų ir bičiulių apsuptas, jog gėles per Vilnių vežimu tekę vežti. O kur dar universitete vykusi M. Martinaičio kūrybai skirta mokslinė konferencija...

Nuotaikingą pristatymą pratęsė perskaitytos knygos ištraukos ir atsakymas į ne mažiau nuotaikingą klausimą, kaip jautęsis konferencijoje – juk tokie renginiai dažniausiai skiriami Anapilin išėjusiesiems. „Neteikiu tiek reikšmės vertindamas savo kūrybą, kiek apie ją kalba kritikai. Kiekvienas poetas juk rašo iš savo vidaus ir apie save. O aš jau seniai žinau, kas esu ir ką rašau... „Užrašus iš raudonojo sąsiuvinio“ rašiau trisdešimt metų. Tai buvo ne knyga, o dienoraštiniai tekstai, išsakantys vidines nuostatas. Lyg pamokymai sau, įvairūs užrašai, kaip reikia gyventi toje depresiją kėlusioje santvarkoje... Negalvojau apie knygą, tekstų spausdinimą, bent tuo metu... Tada tai buvo noras rašyti sau. Vėliau, po nepriklausomybės paskelbimo, kilo noras įvardyti ir įvertinti tai, kas vyksta...“

Tad kam skirta ši knyga? Visiems. Joje taip pat yra visko – minčių apie žmogų ir tautą, socialinius procesus, apie meną, kultūrą, kūrybą.

Knyga tik ką išleista, mažai kas iš susirinkusiųjų buvo spėję ją paskaityti ar pavartyti, vienintelė poeto iš Vilniaus atsivežta – padovanota kitam garbiam poetui Vladui Baltuškevičiui, tad kalbos sukosi ne tik apie ją.

Vakaro metu poetas privalėjo atsakyti į daugybę įvairiausių klausimų. Pavyzdžiui, kaip jis vertina jaunų (ir nelabai jaunų) rašytojų tekstus, kuriuose kas antras žodis – keiksmažodis? „Tegu išsikeikia. Ilgai mūsų literatūroje vyravo dirbtinis išaukštinimas. Juk pirmieji autoriai buvo kunigai, vėliau smarkiai darbavosi sovietinė cenzūra. Keiksmažodžiai – tam tikras „sužeminimas“, tačiau ilgainiui jie tampa literatūrine aklaviete“.

Teko atsakyti ir į keletą „bjaurių“, „kvailų“ ir „intymių“ klausimų. Na, kad ir apie tai, kaip buvusios santvarkos laikais pavyko rasti „aukso vidurį“ ir išvengti cenzūros replių? „Pats kartais stebiuosi, – sakė poetas, – buvo tarsi koks įsakymas sau, ko negalima ir kaip negalima rašyti. Mano eilėraščiams ano meto cenzoriai negalėdavo pritaikyti „rakto“, tačiau juos puikiai suprato skaitytojai. Ypač teisingai buvau suprastas, kai skaičiau juos Amerikoje...“

Į klausimą apie grafomanus ir grafomaniją atsakyta trumpai ir paprastai: juk tai geriau nei alkoholizmas... Beje, į magnetofono juostelę paties M. Martinaičio įskaityti eilėraščiai apie meilę (iš rinkinio „Atmintys“) buvo puiki viso vakaro iliustracija.

Atsakymas į klausimą, kas yra gera poezija, taip pat buvo gana konkretus: „Nežinau. To tikriausiai nežino niekas. Tai ne tik rašančiojo, bet ir skaitančiojo santykis su tekstu. Tai ateina iš labai giliai...“

Iš giliai, iš tylaus žemaitiško užsispyrimo, labai žemiškos ir dausų link kylančios pasaulėjautos atėjo unikalūs M. Martinaičio eilėraščiai, esė, „raudonojo sąsiuvinio“ tekstai. Kiekviena karta (nors to žodžio poetas labai nemėgsta) juos skaitys savaip. Ką bepridurti? Gal tik tai, jog paties naujausio, vakaro pabaigoje perskaityto eilėraščio „Pagyvenusio vyro išpažintis kunigui“ paskutinę eilutę: „...negaliu tau duoti išrišimo, eik namo“, – irgi galėtume savaip perskaityti: nesi atleistas nuo kūrybos, eik ir rašyk...

Ir dar: M. Martinaičio 70-mečiui Maironio lietuvių literatūros muziejuje surengta retrospektyvi paroda „Vakar ir visados“. Nuotraukos, rankraščiai, knygos. Tai Muziejaus fondų ir paties poeto skolinti eksponatai.

Nuotraukose – tėvų jaunystė, gimtieji namai, apie kuriuos poetas rašė: „...juos palikęs, ilgėjausi iki akių aptemimo...“ Išleistuvės baigus Gervinių septynmetę, „davusią du pačius gražiausius jaunystės metus...“, studijų metai Vilniuje...

Pirmoji knyga „Balandžio sniegas“ – ją poetas vertino labai skeptiškai, tačiau pirmoji knyga, kaip ir pirmoji meilė, kad ir kokia būtų – nepamirštama. Trečioji – „Saulės grąža“, kaip pats sakė, suteikė kūrybos laisvę ir pripažinimą. Ši knyga poetui brangiausia. Ten pat – „Kukučio baladės“, meilės lyrikos rinkinukas „Atmintys“ bei pastarųjų metų leidiniai ir, žinoma, naujausia knyga „Tylintys tekstai...“.

Parodoje yra keletas neplonų rankraščių sąsiuvinių, prirašytų pieštuku, mėlynu, žaliu ir raudonu rašalu ar tušinuku, pavienių rankraščių lapų. Braukyti, taisyti tekstai – iškalbingi kūrybinio proceso liudininkai.

Nuotraukose – ir pirmosios kelionės į JAV, į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą. Vėliau poetas rašys: „Tai buvo didelis mano sąmonės praplyšimas... Taip pat ten patyriau, kaip mes buvome apgauti...“

Labai meniškas R. Rakausko nuotraukų ciklas „M. Martinaitis savo sode Vanaginėje“. Tai gimtųjų poeto namų „įsikūrimas“ Vilniuje.

Puikios spalvotos ir nespalvotos Z. Baltrušio, A. Baryso, Dž. Barysaitės, O. Pajedaitės ir kitų fotografų nuotraukos. Jose – daugybė Poezijos pavasarių, Poetinių Druskininkų rudenų, literatūros vakarų akimirkų...