Rašyk
Eilės (73075)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10331)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Gal dar ne pabaiga?

2007-12-06
Pokalbis su Marcelijumi MARTINAIČIU apie premijas, pavydą ir...

– Neseniai Jums buvo skirta Baltijos Asamblėjos premija. Be abejonės, tai džiugus įvykis ir Jums, ir Jūsų gerbėjams. Naudodamasis proga, norėčiau paklausti, ką Jums reiškia šis apdovanojimas kitų apdovanojimų fone. Esate jų gavęs labai daug, ir būtų smalsu...

– Man regis, esu gavęs visas poetines premijas Lietuvoje, Baltijos Asamblėjos premija – paskutinė. Taigi daugiau premijų Lietuvoje ir nebegausiu – nebent kokia nauja būtų įsteigta. Ką reiškia premija? Labai sunku pasakyti. Aišku, malonu ją gauti, labai džiugu pasijusti įvertintam, juo labiau kad su Baltijos Asamblėjos premija aš esu susijęs asmeniškai – kitados dalyvavau ją steigiant. O dabar, po tiek metų, štai ją ir gavau. Žinoma, premijos yra premijos. Premijas visuomet norisi „apgręžti atgal“ – jos verčia prisiminti, ką esi padaręs, galvoji, ar tai, ką padarei, iš tikrųjų vertinga. Tačiau jos skatina mąstyti ir apie ateitį. Nejučiomis vis kyla klausimas, ką aš dar padarysiu – o gal jau nieko nepadarysiu? Gal jau viską padariau? Kalbant apie apdovanojimus, tai vienas liūdniausių aspektų; neretai pradedi rimtai manyti, kad jau nieko ir nenuveiksi. Juk paprastai įvertinami pagyvenę, turintys vardą menininkai – ypač tokie apdovanojimai, kaip Nacionalinė, Baltijos Asamblėjos premijos, yra rimtas signalas, kad gal tavo misija jau baigėsi. Šis niuansas savaip depresyvus. Kita vertus, jis verčia susiimti. Gal dar ne pabaiga?

– Ar galėtumėte įvardyti, kurios iš visų gautųjų premijų buvo mieliausios širdžiai?

– Bet kokiu atveju kiekviena premija – tai dėmesio tau parodymas, įvertinimas. Tokie dalykai padeda tikėti, kad esi reikalingas. Net ir tos mažytės premijytės, beveik neišreikštos finansiškai – ir jos yra dėmesys. Vis tiek paglosto savimeilę. O tai labai svarbu, ypač turint galvoje, kad menininko savimeilė daug stipresnė negu kitų profesijų žmonių. O tų „mieliausių širdžiai“ premijų būta daug – Pauliaus Širvio, Poezijos pavasario, Jotvingių ir kt. Premijų būta ir jaunystėje – pavyzdžiui, žurnalų premijos. Gal jos mane sugadino? Man labai sekėsi, nes pirmieji eilėraščiai buvo ne tik spausdinami, bet ir premijuojami. Premijos padėjo man pasijusti poetu, pakreipė gyvenimą kita linkme. Tada jau pradėjau rimtai rašyti, gal prirašiau nemažai niekų. Bet jos įvedė mane į tam tikrą kontekstą, į literatūrą, į aplinką. Apskritai Lietuvoje labai daug premijų – gal net daugiau, negu bet kokioj kitoj šaly. Ypač praverčia piniginės, nes poetai, žinia, ne per daug „prisivalgo“. Tūkstantis ar keli tūkstančiai – didelė parama.

– Skaitant kitus interviu su Jumis, įstrigo frazė iš atsakymo „Lietuvos rytui“, kuria vaizdžiai apibūdinote, kas Lietuvoje lauktų Nobelio premiją gavusio literato: „Neduok Dieve Lietuvai tokios nelaimės, nes toks literatas, turint galvoje lietuvišką pavydą, būtų pjaunamas ilgai ir skausmingai atvirkščia neišgaląsto peilio geležte“. Nejaugi, Jūsų nuomone, meno pasaulyje tvyro toks nepakantumas vienas kitam ir savanaudiškumas?

Žinoma, tai buvo ironija (juokiasi). Kartais man smagu ką nors paerzinti – niekas su peiliais poetų nepjaustys, tokio pavojaus nėra. Tai tiesiog metaforiškas pasakymas. O pavydas yra pavydas. Pavydas – žmogiškas dalykas. Ir man pavydi, ir aš pavydžiu – kartais labai smarkiai. Pavyzdžiui, jei matau, kad kolega kažką labai gerai parašė ar padarė, pradedu graužti save, kodėl man pirmam tokia mintis nešovė į galvą. Kodėl aš negalėjau taip padaryti? Šiuo požiūriu pavydas – labai pozityvus dalykas. Ir be pavydo gyventi mums neišeina, tačiau tai nereiškia, kad turime vaikščioti su kirviais ir peiliais. Palikime šiuos įnagius kito lygio publikai. Na, o literatūrinis gyvenimas painus ir visada toks buvo. Santykiai tarp literatų nėra lengvi, kartais net agresyvūs. Kartais mėginama tave pažeminti, paniekinti, tačiau taip buvo visais laikais. Meno žmonės labai ambicingi, labai jautrūs, greitai įsižeidžia, todėl kartais būna sunkoka net bendrauti. Žinai, kad žmogus protingas, turi didelį talentą, bet visko pasitaiko. Kad ir kaip būtų, be savo draugų, bendraamžių, aš būčiau visai kitas žmogus. Mes visą gyvenimą vienas kitą palaikėme, užstojome, ypač anais laikais. O tuomet iš tikrųjų buvo sunku – mus ir puolė, ir mokė, ir visokiais būdais. Tačiau išlikome, – tokia nedidelė krūvelė, – ir tas ryšys tebėra ligi šiol. O tai, kad ir tarp mūsų pasitaiko pavydo, smulkmena.

– Jūsų naujausiose knygose labai ryškus socialinis aspektas. Ar manote, kad poetui privalu apie tai kalbėti ir ar jo balsas gali kažką pakeisti?

– Manau, kad tai labai svarbu. Žvelgiant į Lietuvos istoriją, visais laikais rašytojai – ir prozininkai, ir poetai – tų temų neignoravo. Ne išimtis ir aš. Panašias temas nuolat gvildenau dirbdamas spaudoje, tad išliko tam tikri įgūdžiai, negaliu nutylėti. Tiesa, nebūtinai tai turi atsispindėti poezijoje. Kartais atrodo geriau būtų parašyti straipsnį, tik šiais laikais neaišku, kur tą straipsnį reikėtų spausdinti. Aš manau, kad rašytojas negatyvių reiškinių akivaizdoje tiesiog negali nekalbėti ir ramiai užsiimti savo darbu. Žinoma, apstu ir tokių, bet, mano nuomone, rašytojas turi matyti, kas dedasi. Jis nebūtinai turi priklausyti partijai, dalyvauti rinkimuose, lipti į tribūnas, – tai gal ir labai nepridera. Kartais išties nemalonu matyti rašytoją tarp politikų ir politikuojančiųjų. Vis dėlto jis turėtų jaustis oresnis. Menininkas, rašytojas Lietuvoje nepriklauso pačiam aukščiausiam elitui ir nepriklausys. Tačiau rašytojas turi turėti savo laikyseną tam tikrų reiškinių, sluoksnių, šiuolaikinio staiga praturtėjusio tariamojo elito atžvilgiu. Laikysena būtina. Reikia apie juos kalbėti, juos ignoruoti. Taip daugelis menininkų ir daro.


Andrius Jakučiūnas
 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą