Apie skaitymo malonumą ir nemalonumą

„Nemuno“ redakcijos buvau paprašytas atsakyti, kokios knygos man darė ir daro didžiausią poveikį. Apie dabartines knygas galiu pasakyti – nežinau, ir ne dėl to, kad jos būtų blogesnės, gal net priešingai: anksčiau nebuvo tiek ir tokių, kokias privalėjau perskaityti prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Tikriausiai ir gyvenimas klostytųsi kitaip, ir mano užsiėmimai, ir mąstymas būtų kitoks, jeigu tada būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių šiandien lūžta knygynų lentynos. Dabar prasidėjo kažkoks lyg ir pavėluotas intelektinis brendimas viduje, savyje, kuris nieko mano gyvenime, rodos, jau negali pakeisti. Tad apie kokį ypatingą knygų poveikį dabar negaliu kalbėti.

Esu perskaitęs tūkstančius knygų mokydamasis, ruošdamasis paskaitoms, recenzuodamas, vertindamas įvairių autorių rankraščius ir panašiai. Tai buvo mokymasis, darbas, profesija, todėl visam tam reikėjo specialaus skaitymo. Vienaip ar kitaip mano gyvenimą lėmė ir lemia knygos – labiau nei kas kitas, nei, sakysime, pažintys, kelionės, įvairios pareigos ir pan. Net galiu sakyti, jog esu atsiradęs ir iš knygų, gal tik ne visada jos buvo geriausios ir būtiniausios, kaip bendradarbiai ar pažįstami. O kai kurios net klaidino, vedė į šunkelius.

Šiaip ar taip, didelę biografijos dalį sudaro skaitymas. Beje, iš to srauto kelių ypatingą poveikį padariusių knygų negalėčiau išskirti. Tai padaryčiau, jeigu būčiau absoliučiai laisvas skaitytojas, kada ilgam prisirišama prie knygos, autoriaus, apie jį renkamos žinios, pagarbioj vietoj laikomas portretas.

O literatui negerai įsikirsti į vieną, kad ir į iškilų autorių, veikalą, šitaip lengvai įsipainiojama į epigonizmą, iš kurio išbristi labai sunku. Susižavėjimai būna trumpalaikiai, tai ir apie ištikimybę nėra ko kalbėti. Rašantysis tarsi prisigretina prie tam tikro emocinio ar intelektinio dydžio, kurio pats neturėjo ar tik nujautė turįs. Čia yra šiek tiek puikybės: štai aš jį suprantu, matau, kas negerai, tampu jam lygus ir noriu padaryti geriau. Šiaip mėgstančiajam poeziją yra daugiau gerų poetų ir eilėraščių, negu pačiam juos rašant. Taip reiškiasi savotiškas literatūrinis egoizmas.

Pagaliau skaitymas skaitymui nelygu. Vienas dalykas, kai knygos skaitomos sau, visai kas kita, kai tenka skaitymo imtis, lyg to reikėtų kažkokiam anoniminiam stebėtojui, kultūrai, istorijai, pačiam skaitymui, prestižui, laikraščiui, paskaitai ar kokiai nors teorijai. Kartais skaitoma ir dėl to, kad vieną ar kitą knygą „labai skaito“, kažkas ją įbruka, kad reklamuoja kaip perkamiausią, parašytą išgarsintos skandalingos įžymybės ir t. t.

Galiu sakyti, jog per visą sąmoningą gyvenimą perskaičiau galybę knygų ir šiaip tekstų, kurių man asmeniškai visai nereikėjo. Buvo skaityta ne sau, kaip jau sakiau, o kažkam kitam, kitiems, mokantis, studijuojant, dirbant redakcijose, pagaliau dėstant VU. Sau paskaitydavau jau tik retkarčiais, nugriebdamas laisvesnio laiko. Taigi tuos tekstus reikėjo skaityti daugiausia vien tam, kad apie juos galėtum ką nors pasakyti ar parašyti. Reikėjo skverbtis į tų kūrinių struktūras, siužetus, juos ardyti, ieškoti juose visokių nedermių, paklydimų, talento ar grafomanijos.

Nepasakysiu, jog tai neįdomu. Bet tai yra visai kitoks skaitymo malonumas, panašiai kaip žaisti šachmatais, įrodinėti sudėtingą matematikos teoremą, atrasti tekstuose tai, ko ir pats autorius sąmoningai nesuvokė. Tokie prasitarimai literatūros kūriniuose man įdomūs, žymių rašytojų kūryboje jie beveik neišsemiami, priklauso plačiai sričiai, kurią galima pavadinti filologine kultūra ir kuria bei kurioje vienaip ar kitaip gyvenu, veikiu, galvoju.

Vienu metu VU buvau rimtai raginamas rašyti disertaciją. Netrukus supratau, jog to daryti man negalima, nes teks perskaityti krūvas visai nereikalingos literatūros, cituoti, persakyti svetimas mintis, moksliškai „nusunkti“ sakinius, suspausti savo galvojimą. Tokios procedūros gana griežtai apriboja ir emocinius, ir prasminius skaitymo kontūrus, ir kalbos galimybes visame jos plote.

Dirbdamas su tekstais ir rašydamas bei kalbėdamas apie juos, pradėjau jausti ir jaučiu, jog beveik praradau savo sakinį, tokią kalbos laisvę, kuri ypač svarbi literatui. Tą sakinį destiliavo publicistika, recenzijos, bandymai analizuoti literatūros kūrinius, paskaitų konspektai ir pan. Dabar negalėčiau parašyti apsakymo, apysakos. Nuo tos „objektyvios“ kalbos atsiriboti padeda poezija, kuri man liko tokiu savu užutėkiu.

Didžiausią poveikį dabar galiu daryti ir darau jau tik pats sau, kai skaitymas, rodos, suteikia didžiausią laisvę. Stiprų poveikį dar daro amžius, kai skaitai ir jau nieko nereikia savo gyvenime ir kūryboje keisti, net atsiminti, ką esi perskaitęs. Šį jausmą patyriau vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje, kai skaičiau knygas, kurių nereikėjo „išmokti“ pamokai, apie jas rašyti rašinius, atpasakoti per egzaminus. Toks kažkada įsisąmonintas skaitymas, kada viena po kitos beveik nesirenkant „ryjamos“ knygos, ir bus padaręs didžiausią poveikį, kartais iki iškvaišimo. Tai prisimenu kaip ypatingą malonumą. O apskritai reikia perskaityti tūkstančius knygų, kad suprastum tik kelias pačias svarbiausias.

Tada nemažai perskaičiau visokio balasto ir dėl to nesigailiu, nes tai padėjo be kieno nors pagalbos suprasti, kas ir ko verta. Nors tas skaitymas buvo kažkoks azartiškas, be jokios sistemos. Prilipdavau prie knygos, kaip dabar prie kompiuterių ekranų prilimpa paaugliai – neatplėšiamai. Mažame, tarp alksnynų pasimetusiame kaime knyga, raštas buvo vienintelis fantastiškas ryšys su pasauliu, su jo gamtos įvairove, šalimis, žmonėmis ir papročiais. Knygos neįsivaizduojamai praplėtė uždarą vaiko pasaulį. Tos knygos daug žinojo apie tolimus miestus, kalnus, jūras, šalis, žmones, jų papročius, apie Lietuvos senovę. Reikėjo iš žodžių atkurti vaizdus, juos ilgai regėdavau šiaip kur nors sėdėdamas, eidamas, užmigdamas ar pabudęs. Sąmonės „ekrane“ nuolat judėjo, mainėsi egzotiški vaizdai, kovėsi knygų herojai, žudėsi dėl neapsakomos meilės. Toks buvo mano vaikystės kinas, televizija ir internetas.

Reikia įsivaizduoti, jog mano aplinkoje dar nebuvo kino, beveik – radijo, jau nekalbant apie televiziją, nežinojau teatro, neteko važiuoti automobiliu, traukiniu, tik vienintelės kelionės ratais, rogėmis ar pėsčiomis į netolimus atlaidus arba pas gimines. Pro mus pravažiuodavo tik karo mašinos, tankai ir praskrisdavo lėktuvai. Tai buvo kito pasaulio – kartais svetimo, kartais geidžiamo, kartais bauginančio – ženklai.

Dabar sau pavydžiu to patiklaus, romantiško skaitymo. Visiškai neprisimenu daugybės perskaitytų knygų turinių, bet prisimenu skaitymą kaip ypatingą būseną, daugybę vaizdų, kurie liko giliai nusėdę sąmonėje iki šiol. Dabar daug kur ten buvau, tikrinau pagal vaikystės knygas, ką kadaise skaičiau. Anas iš knygų susikurtas pasaulis buvo įdomesnis.

Štai dėl ko buvo skaityta, nieko nesuvokiant apie tų knygų meninę estetinę vertę. Ir dabar nesu tikras, ar knygos literatūrinė vertė turi būti pirminė ir beveik vienintelė? Esu perpratęs įvairias teorijas, tačiau niekada nesutiksiu su tais, kurie neigia, jog literatūra yra dar ir kažkas kita, kas netelpa į jokias teorijas, nes jos nieko negali pasakyti apie tai, ką ir kodėl kadaise skaičiau!

Kažkodėl svarbu ir tai, kur ir kaip buvo skaityta. Šiltą vasaros dieną sodelyje netoli avilio zvimbiant bitėms, pavakare, temstant pasidėjus knygą ant palangės, arti prisikišus prie lajinės mirksės ar žibalinės lempos, slapta ant aukšto ar įsirausus daržinėje į šieną, ganant karves. Tai buvo mano, vaiko, paslaptingas gyvenimas. Su tuo skaitymu prisimenu garsus, kvapus, savotišką baimę ar net gėdą: su knyga neretai reikėdavo slėptis. Mama, pamačiusi, jog skaitau knygą, kurios nereikia mokymuisi, pavarydavo prie kokio nors darbo, nes tų darbų visada būdavo pilna troboj, kieme, daržuose. Suprato tik tas knygas, iš kurių „reikia mokytis“, o šiaip skaitymą laikė tuščiu, nereikalingu užsiėmimu, tinginiavimu. Sakydavo, kad skaitydamas nieko nepadirbi. Teisi buvo motina: štai ir dabar po tiek metų skaitau valandų valandas, „tinginiauju“ su knyga, nieko „nepadirbu“ ir nenoriu „padirbti“. Už tą skaitymą nieko negaunu ir negausiu.

Tas slėpimasis su knyga tikriausiai išugdė manyje grynai individualaus skaitymo įprotį. Iki šiol vengiu, kad kas nors mane matytų ar stebėtų skaitantį. Prisimenu nesmagumą, kai filmavimui reikėjo suvaidinti „skaitantį poetą“. Negaliu nei skaityti, nei rašyti skaityklose. Tiesa, tai buvo neišvengiama studentaujant. Neįsivaizduoju, kaip ten galėčiau skaityti, sakysim, poeziją ar gerą prozos kūrinį. Dirstelėjęs į VU skaityklą, žiūriu su nuostaba, gal net su pavydu ir tokiu nevisavertiškumo kompleksu į prie knygų ir rankraščių palinkusias žilas profesorių galvas. Aš taip negaliu ir niekada negalėčiau. Ir dar – knyga, kurią skaitau, turi būti dar ir mano arba man, mano namuose. Mano sąmonėje knyga yra tvirtai susijusi su namais – be knygų jie būna tušti, kaip šventovė be Dievo.

Dar kitas dalykas – režimo represuojamas skaitymas. Jau nuo mažens žinojau, jog reikėjo ne vien slėpti kai kurias knygas, bet slėpti ir tai, kad kažką skaitai ar esi perskaitęs. Keistas dalykas. Pati to nenorėdama cenzūra reklamavo, kokios knygos yra tikrai vertingos, būtinos skaityti. Kai atsirasdavo galimybė, tokių knygų ir ieškodavau.

Man skaitymas turi būti absoliučiai laisvas ir lyg nematomas, koks būdavo vaikystėje įsirausus šiene. Net ir dabar, kai skaitau, nieko artyn nenoriu prisileisti, girdėti, pykstu, jei kas nors nutraukia, ko nors paklausia. Tada vyksta labai slaptas skaitymas, kada nematai raidžių, žodžių, sakinių ir kada randasi tai, ko po to negali niekam papasakoti ar atpasakoti. Beje, per pamokas negalėdavau atpasakoti privalomai perskaitytų knygų – beveik neprisimenu turinių kaip nuoseklių pasakojimų.

Šiandien dažnai pašnekama ir parašoma apie tai, jog mūsų žmonės vis mažiau arba jau ir visai neskaito. Kartais bandau suprasti, kas ir kaip lavina vaizduotę, kokie pakitimai yra įvykę žmonių sąmonėje, jei skaitymas, knyga jau yra praradę tam tikrus kultūrinius kontekstus, savo veikmės erdvę bei vietą. Štai svečiuodamasis naujoviškai įrengtame bute filologo akimis permetu būstą, bene užtiksiu kokią nors prozos ar poezijos knygelę. Deja, tenka giliai atsidusti: kur tas mūsų skaitytojas, neseniai iš knygynų lentynų šlavęs beveik viską, neišskiriant net ideologinės grafomanijos? Galvoju, kaip gali tam atsilaikyti mano pačiose gyvenimo šaknyse brendęs skaitymo suvokimas, knygos utopija? Ar tai šiandien turi kokios nors prasmės?

Ir tikrai, pagal madų žurnalus įrengiamuose butuose jau nenumatoma vietos knygoms, jų lentynoms, išskyrus stelažus kompaktinėms plokštelėms, kompiuteriams, grotuvams, įvairiems suvenyriniams niekučiams. Tuose interjeruose knygų lentynos, kurios dar taip neseniai būdavo eksponuojamos kaip šeimininko pasididžiavimas, kaip buto gyventojo kultūrinis intelektinis statusas, dabar labai keistai atrodytų, tiesiog nesiderintų prie baldų, šviestuvų, sterilios sienų spalvos. Daugybė senųjų, dažnai pačių susikaltų lentynų atsidūrė sąvartynuose, buvo sudegintos, o knygas, kurios keletą dešimtmečių buvo taip sunkiai kauptos, palikuonys kažkur išvežė, nusižiūrėję, kaip pagal madų žurnalus moderninti savo būstus. Ten jie išvežė mano ir savo vaikystės knygas.

Dabar knyga, kaip ir visa, kas reklamuojama, masiškai tampa vienkartinio vartojimo preke – kaip maistas, jo pakuotės, madų ir TV šou. Jokiais kultūriniais ir intelektiniais kriterijais negalima paaiškinti, kodėl toks populiarus koks nors „Da Vinčio kodas“, tikriausiai kaip atitinkantis vienkartinio vartojimo standartus. Nesunku numanyti, jog šis kūrinys po kelerių metų bus negrįžtamai „suvartotas“. Perskaitytos knygos, kaip būdavo anksčiau, jau nesaugomos, kaip nesaugomi išgerti buteliai. Tai labai ryškus vartojimo kultūros reiškinys, keičiantis visą vertybinių ženklų sistemą.

Pagaliau išsilavinimas, kaip ir skaitymas, taip pat tampa vadinamosios rinkos dalimi, jis pradėtas vertinti jos masteliais, Pagal juos humanistika, filologija, apskritai grožinė literatūra lieka už komercializuotos sąmonės ribų.

Beje, dar galima rasti „ištremtų“ knygų rūsiuose, tamsiuose ir drėgnuose užkampiuose pageltonijusiais viršeliais, šiurkščiu laikraštiniu popieriumi. Ten atsiduria visa Atgimimo laikų spauda, savo išvaizda jau nederanti prie sterilaus būsto vaizdo, kur dominuoja elektronika, prašmatnus gėrimų baras, židinys, mielas šunelis, kurio vietą anksčiau užimdavo „kas nors iš meno pasaulio“. Interjerai keičia knygos, skaitymo, kultūrinio prestižo supratimą. Atsidūręs tokiame pagal madų žurnalus nukopijuotame būste, pagalvoju, kur jame reikėtų skaityti knygą, kur ją padėti?

Pagaliau kaip sunyko antikvariatai, kur dingo tie knygiai, kurie net sovietmečiu rausdavosi senų leidinių šūsnyse, ieškodami mūsų kultūros ir literatūros praeities? Keista, bet ten būdavo galima rasti leidinių, kuriuos kratų metu konfiskuodavo.

Neretai tik menkame, seniai remontuotame bute užtinki knygomis apsikrovusį, nubrizgusiomis alkūnėmis filologą. Nuo tų leidinių, ypač senų ir pageltusių, lūžta lentynos, per juos beveik nėra kur apsisukti. Su senais ar retais, masinės paklausos neturinčiais leidiniais matai beveik vien tokius, atsidūrusius prašmatnios technizuotos ir komercializuotos visuomenės paribyje ar net užribyje, dar vis tikinčius, kad mus gelbės knyga, kaip ne kartą ji gelbėjo tautą nuo visiško ištirpimo kitakalbiame katile, kaip dabar tikimasi to paties mus užplūdusiuose kalbiškai mišriuose interneto tinkluose.

Aiškiai ir gal negrįžtamai nusitrina knygos, jos skaitymo istorinis matmuo. Grožinės literatūros kalba jau nėra prestižinė, kaip buvo ankstesniais amžiais. Jos pavyzdžiais buvo mokomasi skaityti ir rašyti. Ir dar. Grožiniai tekstai daugiau nei per pusamžį išvalė svetimybėmis aptekusią mūsų kalbą: iš jų lietuviai mokėsi lietuviškai. Taigi skaitymas būdavo suvokiamas kaip svarbus kultūrinis ar net sakralus aktas, tautinio bei dvasinio ugdymo priemonė. Toks romantinis knygos bei skaitymo supratimas buvo giliai įaugęs į mūsų sąmonę kaip svarbus istorinis ir kultūrinis veiksnys, ypač matant, kaip dabar silpnėja ši buvusi literatūrinė komunikacija, gožiama modernių vaizdo kūrimo technologijų. Gal todėl pasigendu to romantinio skaitymo kaip prabėgusios literatūrinės jaunystės.

Šiandien nežinau, kas yra gera knyga, kur ją rasti ar kaip išsirinkti, kad sukrėstų, paveiktų mąstymą, ilgam liktų atmintyje. Man reikia KNYGOS, o ne knygų. Tikriausiai ir šiandien parašoma gerų dalykų, tačiau jie skęsta neaprėpiamoje informacinėje erdvėje, kurioje apstu įvairiausių intelektinių, emocinių ar erotinių dirgiklių, formuojančių vaizduotę, skonį, įvairias elgsenas. Mūsų autorių knygų knygynuose tenka gerokai paieškoti, nes jos būna nukištos kur nors į tolimiausią neišvaizdų kampą.

Esu ne kartą buvojęs didžiosiose Geteborgo, Frankfurto, Varšuvos, pagaliau Vilniaus knygų mugėse. Ten pasimetu tarp tų puošnių leidinių, nerasdamas KNYGOS. Ji akivaizdžiai komercializuojama, tampa vienkartinio vartojimo preke. Ten yra „padaromi“ gerai perkami autoriai, kurių kūrybos įprastais vertės matais negali paaiškinti.

Bet ar lietuviai šiandien taip nieko ir neskaito? Kažkodėl kai kalbama arba rašoma apie skaitymą, paprastai mintyse turima vien grožinė literatūra. O skaitymo funkcijos be galo išsiplėtė, jų literatūra jau neveikia, nereguliuoja, kaip anksčiau. Dar ne taip seniai skaitymas reiškė tik knygą, periodinį leidinį, ties juo susikaupus, atsiskyrus nuo visokių pašalinių trukdžių. Jei anksčiau būdavo skaitoma sau ar maldaknygės tekstu kreipiamasi į Dievą, dabar dažniau kreipiamasi į aplinką, – taip bandoma valdyti ir veikti sudėtingose sistemose, žodžiais duoti komandas kompiuteriams, elektroniniams tinklams, kaip kadaise piemenims, samdiniams, šunims, veršiams, arkliams ar kiaulėms.

Taigi dar niekada lietuviai nėra tiek daug skaitę ir rašę, manipuliavę žodžiais bei tekstais. Dabar kuriama vadinamoji globalinė žinių visuomenė yra ne kas kita, kaip visuotinis gebėjimas skaityti ir suprasti specifinius, sudėtingus įvairių specialybių ir mokslo sričių tekstus, kurių reikšmės atnaujinamos kas keleri ar keliolika metų. Tarnautojas, visą dieną manipuliavęs elektroniniais tekstais, vargu ar grįžęs namo paims į rankas poezijos knygelę, kuri iš jo reikalauja nemenkų vaizduotės pastangų, lygiaverčių pačiam kūrybos aktui.

Neskaitant specialios literatūros šiandien neįmanoma siekti profesinės sėkmės: tapti įstaigos vadovu, vadybininku, patarėju, santechniku, seimūnu ar net kriminaliniu nusikaltėliu. Kasdien skaitome TV titrus, užrašus reklaminiuose stenduose, pranešimus apie mokesčius už vandenį, dujas ir šilumą. Universitetuose tūkstančiai jaunų žmonių mokosi skaityti specialius tekstus. Net ir humanitariniuose fakultetuose grožinę literatūrą taip pat mokomasi skaityti jau kaip specialius tekstus, kurie turi reikšmės filologinei kultūrai, tampančiai vis uždaresne, lyg kokia klubinių užsiėmimų sritimi.

Literatūrai skaityti reikia daug laisvo laiko ir laisvų žmonių, o jų lieka vis mažiau ir mažiau įsigalint konkurencijai, vadinamiesiems rinkos dėsniams. Krenta į akis tai, kad literatūros vakaruose, bibliotekose, kaip ir bažnyčiose, daugiausia matome pagyvenusius žmones, išskyrus kultūrinius ir literatūrinius šou, kurie sutraukia jaunimą.

Kaip ir interjeruose, tradicinei knygai lieka vis mažiau ir mažiau vietos. Ją išstumia įvairios instrukcijos, nuostatai, oficialūs raštai, – jų dažnas dabar „suvartoja“ daugiau nei literatūrinių tekstų. Didelė dalis visuomenės gyvena, o kaip kalbama, netrukus ir didžiuma gyvens, tik iš rašymo ir skaitymo, siekdama išlikti pasauliniuose informacijos tinkluose, kurie jau dabar yra globaliniai, aplenkę samprotavimus apie artėjančią pasaulio globalizaciją. Įžengėme į postmodernistinį laikotarpį, kada bet kas galės, o gal jau ir gali, manipuliuoti tekstais, siųsti komandas, veikti jais vaizdų kūrimo technologijas. Užsukęs į stambesnę įstaigą matau daugybę žmonių, įbedusių akis į kompiuterių ekranus. Jie taip prie jų prilipę, kad net neatsigręžia pažvelgti į įėjusįjį. Tada galvoju, ką jie čia daro? O daro tai, kas mus valdo, praturtina ar nuskurdina, kartais patys nežinodami galutinių rezultatų. Čia sukuriamos kriminalinės istorijos, bankrotai, pinigų išeikvojimai, medžiaga garsioms byloms, savižudybių istorijos, tai, kuo užpildomi pirmieji dienraščių puslapiai, savo reitingus kelia TV, kas tampa beveik kiekvieno mūsų kasdieniu intriguojančiu skaitalu.

Ar gali tam prilygti literatūra, net kriminaliniai detektyvai, kurie naudojasi tik tuo, kas kasdien jau būna paskleista tūkstantiniais tiražais ir „suvartota“? Nereikia viso to išgalvoti, nes kvapą gniaužiančios situacijos pateikiamos vaizdais, skaičiais, dokumentais, kurių kontekstas dažniausiai yra Baudžiamasis kodeksas, pakeitęs kiekvieno mūsų dorovinius vertinimus. Šitaip naujos vaizdų kūrimo technologijos nejučia paverčia mus stebėtojais, o skaitymas reiškė dalyvavimą, kuriam buvo reikalingi tam tikri sprendimai.

Dideliu greičiu kiaurai per mus kasdien pralekia daugybė apdorotų vaizdų, kuriuos kitą dieną, kaip ir sapnus, jau užmirštame. Intriguojantys žiniasklaidos vaizdai, kaip ir pervažiuotas šuva, trečią dieną pradeda dvokti.

Nekviečiu tuojau pulti prie knygų, kaip prie visuotinio išsigelbėjimo. Štai ir aš šį tekstą rašau įbedęs akis į kompiuterio ekraną, paniekinęs plunksną ir rašomąją mašinėlę. Nieko nekviečiu sekti mano pavyzdžiu: su knyga lįsti į šieną, užsidegti žibalinę lempą ar eiti į avių tvartą ir ten garsiai skaityti eilėraščius. Yra išrastos nuostabios tekstų kūrimo ir bendravimo priemonės. Tačiau jas reikia išrasti antrą kartą, kad, tarkim, elektroniniai tinklai, internetas netaptų pasauline šiukšlių dėže, dėl ko jau pradėta baimintis ir Lietuvoje, kurioje į viešąsias komunikavimo priemones kažkodėl taip skverbiasi fekalinė garsiųjų sovietmečio tualetų „kultūra“.