Baltasis knygynėlis

Kadaise skaityta
Rašantis žmogus paprastai negali būti neskaitantis. O mūsų kartos žmonės Lietuvoje skaitė tų pačių leidyklų leistas, tose pačiose bibliotekose sukauptas tas pačias knygas. Gal tik eiliškumas buvo skirtingas. Na, gal vienas kitas anksčiau išmoko kurią nors užsienio kalbą ir prisiskaitė dar šio bei to. Bet schema visada vienoda: prieš parašydamas pirmąją savo knygą, perskaitai ne vieną lentyną kitų autorių. Pagaliau kai dar net raidžių nepažįsti, kas nors tau jau skaito knygas, rodo spalvotus paveikslėlius. Už raidžių slypintis pasaulis – pašėlusiai didelis ir neapsakomai paslaptingas. Ir tu pradedi jo geisti. Jo ilgėtis. Trokšti.

Manau, kiekvienam apynormalėje šeimoje augančiam vaikui (tam, kuriam kas nors skaito knygas) ši paslaptis mažiau ar daugiau atsiveria gana anksti. Iš pradžių jam duoda barškaliukus, guminius meškiukus, šuniukus, paskui – lėles, mašinytes, kaladėles, kol vieną dieną pakiša po nosim knygelę – vienodo dydžio popieriaus lapelių krūvą, kurie tvirtai laikosi drauge. Galima juos pagraužti, galima paplėšyti, bet galima ir pavartyti. Vartant padaromas pirmas vaikiškas atradimas: daiktas vienas, o vaizdų daug. Guminis meškiukas yra guminis meškiukas, ir tiek, o daiktas, vadinamas knygele, slepia savyje ir meškiuką, ir šuniuką, ir namą, ir mamą, ir tėtį... Staiga mažo žmogaus mažas pasaulis išsiplečia, kaip ir jo akys, mėginančios aprėpti tiek daug netikėtai atsiradusių dalykų. Vienintelė bėda – jų negali pačiupinėti. Iš pradžių klausantis kitų, paskui jau skaitant pačiam tie dalykai pradeda judėti, veikti, kalbėtis. Atsiranda ir naujų veikėjų – jų vaiko aplinkoje anaiptol nebuvo ir nėra: karaliai, princesės, nykštukai, burtininkai, raganos, troliai, mumiai ir daugybė visokiausių žvėrelių. Šitaip atsiveria alternatyvus pasaulis.

Man jis buvo įdomesnis už tą, kuriame gyvenau. Jame praleidau daug laiko. Turbūt per daug. Turbūt tai visų knygos žmonių problema. Turbūt todėl jie ir užaugę gana sunkiai orientuojasi tikrovėje. Nes joje turi būti budrus, greitai mąstyti, priimti tikslius ryžtingus sprendimus. Ir viską privalai padaryti pats. Ne knygų veikėjai. Pasyvus stebėtojo vaidmuo, su kuriuo esi augte suaugęs, versdamas knygų puslapius, realybėje nepadeda gyventi. Greičiau trukdo. Žinoma, yra nemažai stebėtojų – rašto žmonių, ypač vyrų, kurie visą gyvenimą nugyvena stebėdami savo vairuojančias žmonas ar drauges, stebėdami jų remontuojamus butus, jų auginamus vaikus, paskui – anūkus, stebėdami valgio gaminimą, skalbimą, langų plovimą ir daugybę kitų nuobodžių buities darbų. Jie žalio supratimo neturi apie mokesčių mokėjimą, išlaidas ir pajamas, sugedusį virdulį ar prakiurusį stogą. Palaiminti (-os), turintieji tokius angelus sargus, tvarkančius visą neįdomią daiktiškąją kasdienybę, angelus, suteikiančius jiems galimybę nuolat išlikti tame kitame – knygų pasaulyje. Tačiau kur kas įdomesnis reiškinys – gebėjimas suderinti knygą (skaitymą, rašymą) su grybavimu, uogavimu, mišrainėmis ir marinatais (prisiminkime pikantišką a. a. Nijolės Miliauskaitės virtuvę) arba senoviniais radijukais ir obliuojamo medžio drožlėmis (Juozo Apučio troba Zervynose). Sakau – suderinti, nes tarp vienos ir kitos veiklos nėra trinties, įtampos, negerų emocijų. Niekas nedaroma per prievartą, iš primestos pareigos. Abiejose plotmėse – ir rašant eilėraštį, ir verdant uogienę – jaučiamas kūrybinis pakilimas, šypsena, gal net meilė. Nes dažnai knygos žmogui nelengva atsisakyti naujo puslapio tam, kad pakeistų vaiko sauskelnes, išneštų šiukšles ar išsiurbtų namus – jis tai daro, bet savo nepasitenkinimą palydi bambėjimu, dūsavimu ar, geriausiu atveju, suraukęs kaktą. Knyginis pasaulis – pavojingi narkotikai, kuo anksčiau jų paragauji, tuo sunkiau atsisakai. Ir pamėgink tu žmogų atitraukti nuo to kaifavimo.

* * *
Vaikystėje vyksta visiems gerai žinomas karas su gimdytojais: kai jie šviesą išjungia, įsijungi prožektorių ir skaitai po apklotu. Taip skaičiau storas May’aus knygas apie šaunųjį indėną Vinnetou. Prerijose vykstantys geltonodžių ir baltųjų karai tada man buvo kur kas patrauklesni už įprastinę dienotvarkę: du kilometrai į mokyklą pėsčiomis, senukas mokytojas, nuolatos krenkščiantis, šnarpščiantis ir... ne itin maloniai kvepiantis, nuobodus kaip trys Smalėnų parapijos klebono pamokslai; kelias atgal pro Trakymo sodybą, iš kurios kiekvieną kartą išlekia juodi kaip velniai, gauruoti šunys ir draskosi draskosi, tarsi norėdami patvirtinti kaime sklandančius gandus, kad Trakymas šaudo stirnas, zuikius ir net gulbes, o šitie pabaisos viską jam partempia į namus ir padeda prie slenksčio; namuose jau laukiantys darbai: prilaužti burokų lapų, pagirdyti gyvulius, nukasti sniegą nuo tako į šulinį, ir galybė kitokių, nelygu metų laikas ir tėvų sprendimai. Kai jau viskas padaryta, kai sotūs ir gyvulėliai, ir šeimos nariai, ateina palaimingas laikas knygai. Bet jo tiek nedaug, nes tuojau prasideda: „Eik miegot, rytoj neatsikelsi į mokyklą“. Nenoriu tos jūsų peršamos mokyklos, nenoriu keltis, nenoriu jokių kitų man primestų darbų, pareigų! Noriu būti su Vinnetou!!! Paskui su Saroyano herojais, su ,,Raiteliu be galvos“, noriu į „Teheraną“, į „Rugius prie bedugnės“, noriu šokti kaip ji – „vieną vasarą“... Jeigu būtų buvus kita alternatyva: dainuoti, lipdyti, žaisti stalo tenisą, šokti, ypač šokti, – gal tas knyginis pasaulis nebūtų buvęs toks svaiginantis, toks įsiurbiantis. Bet nieko nebuvo toje kaimo mokyklėlėje, nieko. Mokykla išsidriekus per pusę kaimo: pirma antra klasės vienoje sodyboje, trečia - šešta – pas kitą ūkininką, o septinta aštunta – dar kito namuose. Naujo didelio pastato ilgai riogsojo tik pamatai, nes tradiciškai lenkų valdžia neturėjo pinigų litvinų mokyklai, kol net dzūkeliai persiuto ir savo lėšomis ėmė lipdyti savo vaikams mokyklą. Lipdė ilgai. Mes jiems padėjome: per daugybę muzikos, dailės, fizinio lavinimo pamokų tampėme plytas, lentas, nešėm šiukšles, plovėm langus. Man toje naujoje mokykloje teko pasimokyti vos pusantrų metų – gavau pradinės mokyklos pažymėjimą ir... nuėjusi į Punsko licėjų radau panašią situaciją: ten irgi buvo pakloti naujos mokyklos pamatai. Joje teko mokytis paskutinėje – dvyliktoje klasėje. Taigi vienintelė atsvara nuobodžiai kaimo vaiko kasdienybei buvo biblioteka. Nes lietuvių liaudies šokius sušokdavome tėveliams tik per kalėdinę eglutę ir mokslo metų pabaigoje. Tomis pačiomis progomis (gal retsykiais ir kitomis) mes, vaikai, sutraukdavome ir vieną kitą dainą. Visi iki vieno: balsingi, bebalsiai, be klausos, visiškai nusidainuojantys. Tai ir buvo visas papildomas lavinimas. Norėjai ko nors kito – rinkaisi knygą apie šokančius, tapančius, keliaujančius, gyvenančius nežinomose salose ir kartu patirdavai viską, ką patirdavo jie.

Ar jaučiuosi nuskriausta, kad kiekviena mano pėda, įspausta molinguose vaikystės laukų keliukuose, atspindėjo pasiutusį norą pažinti daugiau ir plačiau, nei tada buvo leista? Kad labai greitai kuklioje kaimo mokyklos bibliotekoje neliko neskaitytų knygų? Kad kino teatrai buvo per toli, todėl pasižiūrėti stebuklo – už kelių kilometrų į kito kaimo mokyklą atvežamo parodyti filmo – kulniuodavau per lietų, per tirštą lapkričio tamsą, įveikdama visas vaiko sąmonėje tūnančias baimes? Tada gal ir jaučiau vaikišką nuoskaudą, gal ir keikiau pasaulį bei Dievo man skirtą likimą gimti ne kur nors kitur, kur VISKO YRA DAUG, o tame tyliame lietuviškai ir lenkiškai (nelygu į kuriuos namus užeisi) kalbančiame kaimelyje. Neprisimenu, ir apskritai argi vaikai svarsto savo buvimo vietos ir laiko problemą? Tik dabar žinau, kad nuo mažens kalbinti pasaulį dviem, o ne viena kalba yra didelė likimo dovana. Nesuskaičiuojamą daugybę knygų, kurios tik po Atgimimo buvo pradėtos versti į lietuvių kalbą, aš daug anksčiau perskaičiau lenkiškai. Deja, deja, atvykusi studijuoti į Vilniaus universitetą, lenkų ir užsienio literatūrą pažinojau kur kas geriau nei šiuolaikinę lietuvių. Ypač lietuvių poezija man buvo didelis atradimas. Priežastis? Nepaprastai reikli ir smalsi Punsko licėjaus lenkų kalbos mokytoja, kuri mokiniams, linkusiems į literatūrą, atverdavo visas įmanomas jos sritis. Tai, ką išgirsdavome jos pamokose, buvo tik maža dalelė to, ką ji mums duodavo savanoriškuose lenkų kalbos būreliuose. Visas tuomečio Lenkijos kultūrinio gyvenimo aktualijas, naujų knygų, naujų spektaklių (buvo tokia lenkų pirmos TV programos tradicija: pirmadienio vakarais rodyti teatro pjeses – tik pamėgink kokios nors nepažiūrėti!) aptarimus, literatūrinės spaudos apžvalgas ir t. t. O lietuvių kalba? Vieną infantilų mokytoją pensininką keisdavo kitas, dar neįdomesnis, nuolaidžiaujantis, šiaip ne taip vos programinius dalykus išdėstantis. Čia nuobodu, viskas, ko reikalauja vadovėlis, seniai perskaityta, žinoma, o ten – tokios įdomybės. Ir naršai polonistės duotą medžiagą, perki savaitraščius, prašai seserų, kad ką įdomesnio parvežtų iš didesnių miestų, kuriuose jos studijuoja.
Lig šiol su didele pagarba atsimenu tą šaunią moterį, sugebėjusią mus, savo mokinius, uždegti meile literatūrai. Ji daug ką sugebėjo: mus mokydama užaugino vaikus (sprendžiant iš miestelyje sklandžiusių kalbų, jos vyrelis buvo ne iš darbščiųjų, todėl visi buities rūpesčiai atitekdavo jai), parašė disertaciją, apsigynė daktaro laipsnį, išsikėlė iš Punsko, atrodo, padarė neblogą karjerą švietimo srityje, galiausiai paliko savo ne itin vykusį sutuoktinį ir... dabar laimingai gyvena Kalifornijoje. Retkarčiais galvoju: jeigu ne ji, ar būčiau aš pradėjusi rašyti... Tuo labiau – versti iš lenkų kalbos.
Buvo ir kitas ypatingas žmogus, neatsiejamas nuo jaunystėje skaitytų knygų. Tai Punsko licėjaus bibliotekininkė a. a. Vlada Pajaujienė. Ją mokiniai švelniai pravardžiuodavo Peluke, Lapuke, nes ši nedidukė, visada skoningai apsirengusi moteris net ir didžiausius neklaužadas bardama niekada nepakėlė balso, neįžeidė, kiekvienam rado tinkamą žodį. Ir jie jos klausydavo. Susigėsdavo, nedrįsdavo atsikirsti ar šaipytis. Ir pykti ant jos buvo neįmanoma. Ji buvo tipiška Smetonos laikų inteligentė pačia geriausia prasme, ir mes, vaikai, jautėme jos išskirtinumą. Kas be ko, agronomas Jonas Pajaujis ją įsimylėjo studijuodamas Kaune ir atsivežė į Punską. Taigi ji buvo nevietinė, kitokia. Ypač žavi, kur kas geriau išsilavinusi nei kiti to meto mano aplinkos šviesuoliai. Mums buvo labai svarbu ir tai, kad su ja kiekvienas galėjo pasikalbėti ne tik apie knygas, bet ir apie savo abejones, jaunatviškas nesėkmes, mergaitės – apie madas (kuo pasipuošti šokiams ar mokyklos šventei), filmus ir jų herojus, berniukai gaudavo motiniškų elgesio, tvarkos ir švaros pamokų. Pelukė buvo fantastiška moteris (pasakytų šiandien Ričardas Šileika, jeigu būtų ją pažinojęs), todėl skaitytojų bibliotekoje niekada netrūko. Tikriems knygų graužikams ji dažnai pasiūlydavo ir knygų iš po skverno. Tikriausiai atsinešdavo jas iš namų, bet man tada nebuvo svarbu iš kur, svarbu, kad gaudavau vis ką nors pašėlusiai įdomaus. Nes Pelukė puikiai išmanė, ką kuriam skaitytojui į rankas paduoti.

Ir dar. Atsimenu, mūsų namuose buvo baltas knygynėlis. Taip mes vadindavome tėvo sukaltą ir baltai nudažytą spintą knygoms. Joje stovėjo ne tik mano seserų kaupiama literatūra (jos vyresnės, todėl mano vaikystėje tas knygynėlis jau buvo perkrautas), bet iš kažkur atsirasdavo keistų gražiai, prabangiai įrištų knygų, kurių nebuvo nė vienoje bibliotekoje. Dabar žinau, jas giminaičiai mums siųsdavo iš JAV, iš Kanados. Tada man nerūpėjo, kaip atsiranda mūsų namuose vis naujos knygos, bet jų nuolatos buvo, ir kiekviena turėjo vis kitokį kvapą, viršelio grublėtumą, puslapių storį ir šlamesį. Jos ne tik turiniu, bet ir išvaizda bylojo apie KITOKĮ, labai paslaptingą ir tolimą pasaulį. Ir vėl tik po daugelio metų sugebu šią galimybę – bet kada be baimės išsitraukti iš lentynos užjūryje tautiečių parašytą ir išleistą knygą – priskirti prie ypatingų likimo dovanų. Mano kartos žmonės už tokią galimybę Lietuvoje itin brangiai mokėjo.

Taigi knygų būta daug. Ko gero, iki devyniolikos metų tik jose ir buvo saugiai gyventa. O paskui... Paskui buvau įmesta į realybės šou – sovietinę aštuntojo dešimtmečio Lietuvą. Be prodiuserių, be dėdžių ir tetų, kurie nurodytų, kokių dainų mokytis, kaip elgtis gyvenimo scenoje, kada ir kuo baigsis tas šou. Ar knyginė išmintis padėjo? Gal tik tiek, kad galiausiai suvokiau: gimiau ne laiku. Gerokai pavėlavau, nes esu iš to šimtmečio, kuriame nebuvo nei elektros, nei radijo, nei televizoriaus, ką jau kalbėt apie kompiuterį, internetą... Bet buvo knygos. Buvo ir yra.

Taigi – kai pervargstu nuo pastangų prisijaukinti svetimą laiką, grįžtu prie knygos. Grįžtu į namus. Į baltojo knygynėlio laimingus kambarius.