Knygos – mielosios draugės...

Pakartoju Joną Aistį, jo ištartį kaip formulę, galinčią aprėpti skirtingiausius turinius. Ir man knygos buvo mielosios draugės svarbiausiu gyvenimo laikotarpiu – tarp dešimties ir aštuoniolikos, kai jau pradėjau studijuoti, kai programos užgožė laisvąjį, dažnai ir atsitiktinį skaitymą, galėjusį virsti dvasios įvykiu¸ kažkuo, ko jau negalima užmiršti. Laisvasis skaitymas – A. Camus laisvojo (vienišojo) šaulio paralelė. Laisvasis skaitymas, kai nieko iš knygos nereikia, kai susitikimas su kažkuo yra tik galimybė, tik malonė. Gali būti, kad laisvąjį skaitymą pabrėžiu ir todėl, jog vaikystėje labai trūko knygų; mano bręstanti sąmonė ilgai badavo ir knygų trūkumą bandė kompensuoti pati sau pasakodama, įsivaizduodama. Negreit suvokiau, kad pasakojimas apie save sau (ir kitiems) yra pagrindinis žmogiškosios tapatybės kelias. Jį pamačiau ir šią vasarą skaitydama J.M. Coetzee, Nobelio premijos laureato, knygą „Maiklo K gyvenimas ir laikai“.

Visada (kiek pajėgiu save atsiminti) tiesiog patiko skaityti, turėti rankose knygą. Nieko gražesnio, malonesnio nebuvo ir negalėjo būti. Kaip vėliau, skaitydama R. Granauską, B. Radzevičių, J. Strielkūną, kitus savo kartos rašytojus, kalbėdamasi su B. Baltrušaityte, O. Baliukone, supratau, buvau tiesiog tas pats skaitantis vaikas, kuriam knyga turėjo atstoti besiilgimą pasaulį, į jį įvesti ir jį paaiškinti. B. Radzevičiaus „Balsai iš tylos“ (1970) man reiškė prasitarimą apie tai, kaip mes, kaimų, nuošalių vienkiemių vaikai, gimę 1935-1945 m., gyvenome, kas mums buvo knyga. Apsakymo „Tėve“, – pasakys“ pradžia: „Ant seno piliakalnio prie upės – šlaitas aukštas ir apaugęs alksniais, yra juodųjų aviečių, bet yra ir gyvačių – ganosi karvių banda. Kalno papėdėje – ekskavatoriaus išrausta žvyro duobė, joje sėdi berniukas ir skaito knygą apie senovės Graikiją. Nerenka aviečių, nežiūri karvių. „Tegu, – jis galvoja, – karves gano tėvas. Vis vien neturi kas veikia, o man laikas brangus, aš turiu skaityti, nes yra kažkas, ko negaliu pasakyti žodžiais, ir niekas to nesupranta, nors tas kažkas turi būti svarbiau už viską“. Galiu savo sąmonėje atkurti labai artimą vaizdą – piliakalnį, ardomą ekskavatoriaus, žvyro duobę, nors tada ir nesuvokiau, kad ardomas mano kalnas. Kaip dabar galvoju, vaikystėje apskritai daug kas atidedama; matai, bet tik tiek, jog kada nors pamatytum. Iš tada matau – prisimenu neaiškų suvokimą, kad yra kažkas, ko aš nežinau ir apie ką niekas su manim nekalba, kad tas kažkas turėtų būti parašytas knygose. Karvės, taip ir mano vaikystėje, bet daugių daugiausia tik dvi, ramios ir draugiškos, netoli namų, jaukiose vietose. Ganymas – kaip ir koks laisvas laikas, kai galiu skaityti. Skaitymas sėdint ar pusiaugula ant žemės; akių atmintis iki šiol išlaiko medžio šakos lingavimą, šešėlius, slenkančius pieva, smilgą, nulinkusią ant eilutėmis bėgančių raidžių, iš karvės snukio nudrykusią žalsvą seilę. Taip skaičiau (vienuolikos ar dvylikos metų) V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Didelė sunki knyga, ją buvo sunku išlaikyti rankose, turėjau pasidėti ant žolės, ant baltų dobiliukų, šešėliuotų besileidžiančios saulės šviesoje, vis keisdama vietą, vis užbėgdama karvėms už akių. Dabar galvoju, kad tai buvo 1954-ųjų vienatomis leidimas, patekęs į Nevardėnų biblioteką. Man patiko ši didelė knyga, labai patiko, visam gyvenimui liko to pirmojo skaitymo įspūdis, labai gražūs vardai Liucija ir Liudas, patiko mergaitė, tokia graži ir tokia nelaiminga. Buvo gera verkti dėl nelaimingos meilės. Ak, greičiausiai tai ir yra tas kažkas, ko aš nežinau, ką nuo manęs visi slepia ir dėl ko man taip liūdna. J. Strielkūnas vėliau man paaiškins, eilėraštyje „Juokingas berniukas“ paklausdamas ir atsakydamas: „Bet ko gi jam širdį taip gniaužia, / Lyg matant gyvenimą savo?“ Taip, ankstyvuosiuose mąstymuose-matymuose, skaitymuose mes laukiame slaptųjų dalykų paaiškinimų, įsivaizduojame savo gyvenimus, juos pirmąkart bandome „prisimatuoti“. Man patinka žmonės laimingi, ir aš toks būsiu, mama, – liūdnasis laimingasis J. Erlickas, iš eilėraščio ar iš dainos... Ir aš taip gyvensiu, ir su manim atsitiks meilė, ir aš taip gražiai kentėsiu. Taip gražiai, kad ir dėl to būsiu laiminga...

Lygiai toli lyg kokia Graikija, jos Akropolis man buvo „Altorių šešėly“ minimi Kaunas, Vilnius. Žmonės kalbėjo kita kalba, bet aš ją supratau, džiaugiausi dėl to. „Altorių šešėly“ liko mano mylima knyga, nuolat traukia prie jos sugrįžti; dažnai ją atsivertusi pajuntu mažo keliuko dulkes, baltųjų dobiliukų mirgėjimą birželio pavakarę, ašaras, pirmąjį liūdesį dėl nelaimingos meilės... Iš pirmųjų skaitymų, iš pirmųjų skaitymo patirčių susidaro prasmių virštoniai; jie niekada nebeišnyksta, visų knygas paverčia atskiromis, mūsų knygomis.

Ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu mes neskaitome literatūros. Nei lietuvių, nei rusų, nei vokiečių ar lenkų. Vienintele gimtąja kalba skaitome knygas. Nuotykius, įvykius, atsitikimus – pirmiausia. Kartais – tai būna rečiau – likimus. Likimai nujaučiami kaip galimos tapatybės rėmai. Niekada nesidomėjau nuotykiais, nepamėgau detektyvų. Gaila, kad vaikystėje nesusitikau su A. Lindgren; „Pepė Ilgakojinė“ būtų man padėjusi, apsmukusios kojinės (tiesiogine ir perkeltine prasme) būtų mažiau kamavusios...

Knygose traukė likimai – labiausiai nelaimingi; pasaulis atrodė liūdnas; bet ir gražus todėl, kad liūdnas. Patiko knygose gražūs žodžiai apie liūdesį, ilgesį, meilę, kuriai visad gresia išsiskyrimas, kentėjimas. Viena pirmųjų sentencijų, kurią, atsargiai versdama iš rusų kalbos, įsirašiau į savo slaptą sąsiuvinį, buvo ši: išsiskyrimas meilei tas pat, kas vėjas ugniai: mažą meilę jis gesina, o didelę dar labiau įpučia... Tai Kuprinas, Aleksandras Kuprinas, jo nuostabioji apysaka „Olesia“. Pati devynioliktojo amžiaus pabaiga, jau ir Žemaitės laikas. Žemaitė negalėjo duoti man to, ką davė Kuprinas: baugią, kaip drugelį liepsna traukiančią likimo ugnį – mergaitės-moters likimo. Beveik atsitiktinis, bet lemtingas susitikimas. Gyvenau penkioliktuosius savo gyvenimo metus, jau buvau išėjusi iš namų, aštuntą klasę lankiau Pavandenėje, gyvenau bendrabutyje. Nemokėjau rusų kalbos, tą pirmąjį rudenį vidurinėje supratau, kad negaliu parašyti mažiausio atpasakojimo. Pasiryžau skaityti rusiškai ir išmokti. Apšiurusi knygelė plonais popieriniais viršeliais, sutepliota (gal ją man davė mokytoja M. Ivčenko, atblokšta į Lietuvą karo?). Turėjau mokyklinį žodynėlį. Šeštadienį parėjau į namus, pavakare išėjau sužiūrėti gyvulių už miškelio, padaubyje. Eiti prie gyvulių – labai patikimas, mamai neįtartinas noras, vaikystėje ir paauglystėje man reiškęs ir galimybę atsiskirti nuo žmonių, nuo didelės šeimos, erzelio, klegesio, pabūti vienai.

Buvo šviesus ruduo, pripešusios vešlaus minkšto atolo, sočios karvės ramiai atrajojo. Siūravo tamsios eglės, daubos gilumoj gurgėjo mažas vanduo. Ir aš pradėjau skaityti, pradėjau skaityti „Olesią“, vis geriau ir geriau suprasdama, nors atskirų rusų kalbos žodžių ir nežinojau. Polesės kraštas, miškingas ir pelkėtas, gūdus. Vardas, kurį nuolat girdėjau, – tetą, mamos seserį Aleksandrą, visi vadino Oliese. Ta ypatinga mergaitė, išaugusi pelkėto miško glūdumoje, draugaujanti su paukščiais, jos žiniuonė senelė; atrodė, kad visa tai aš žinojau, buvau mačiusi – ypač žiniuonę, kad žinojau apie tas galias gydyti, paveikti, tik dabar man tai yra pasakoma, patvirtinama. Žinojau ir apie žmonių tamsų negailestingumą, galintį sunaikinti kitokį. Dar giliau – Kuprinas tarsi tvirtino, kad pati gamta augina, kad iš gamtos gyvenimo dvasia gauna kultūros, teisingumo, pasiaukojimo, meilės nuojautas. Kad prigimties vieta yra lygiai gera, tik žmonės išauga skirtingi. Bet svarbiausia, aišku, buvo aukščiausias apysakos taškas – ta mergaitė apsisprendė meilei, pasiryžo, suvokusi, kad negalima pabėgti nuo likimo, kad reikia pasiimti džiaugsmą, kurį jis siunčia, ir kančią, kuri yra neatskiriama džiaugsmo dalis. Ji viską žinojo, man labai patiko tas iššūkis likimui ir kartu nuolankumas jam. Ji sakė mylimajam nebijok. Ji buvo ir liko stipresnė už vyrą; iš karto žinojo, kad jis geras žmogus, bet silpnas...

Mano atsargus feminizmas, mano rašančios moterys yra ir iš ten, iš tos šviesios rugsėjo pavakarės padaubyje su senomis eglėmis, ramiomis karvėmis ir su „Olesia“, su likimu, kurį laikiau savo rankose mažos nučiurusios knygelės pavidalu. Vėliau, kai jau pradėjau labiau gilintis į Salomėją Nėrį, apsidžiaugiau aptikusi jos biografijoje ir A. Kuprino pėdsaką; poetė vertė jo „Sulamitą“, išleistą 1934 m. Kartojo biblinį aukštojo likimo ritmą, artimą ir „Olesiai“: „O ne, karaliau mano, mylimasis mano, aš nesigailiu. Jeigu tuoj pat atsistotum ir nueitum nuo manęs, ir jeigu man būtų lemta daugiau tavęs nebematyti, iki savo gyvenimo galo dėkingai tarsiu tavo vardą, Saliamonai!“

Pacitavau „Sulamitos“ vertimo ištrauką iš Birutės Baltrušaitytės knygos „Literatūrinių ryšių pėdsakais“ (1982) ir atverčiau dar vieną gyvenimo puslapį. Birutė, rusų literatūros specialistė, mėgo Kupriną, mėgo apie jį kalbėti. Kartais, kai mūsų pokalbiai priartėdavo ir prie meilės, prie likimo, viena kuri iš mūsų su šypsena pradėdavo: išsiskyrimas meilei, o kita užbaigdavo: kas vėjas ugniai... Jau nebebijojome tos ugnies, šypsojomės jai. Bet tik taip atrodė.

Ratas – gyvenimo, suvokimo, susitikimų su žmonėmis, likimais ir knygomis, mielosiomis draugėmis.