Poezijos pavasario kronika
Poezijos pavasarį nesudėtinga palyginti su Jono Biliūno laimės žiburiu, pabirusiu, pažirusiu ir pasklidusiu po platų pasaulį mažais žiburėliais. Kaip ir kasmet, taip ir šiemet, poetams tenka porą savaičių pamiršti darbus, iškeliauti pas lietuvius ir skleisti eiliuotą žodį.
Tradiciškai Poezijos pavasario paukštė užklysta ir į Vilniaus mokytojų namus. Įprasta, jog ten įvyksta kas nors originalaus. Šiemet Mokytojų namų projektų vadovui Juozui Žitkauskui dingtelėjo paragauti poezijos. Dingtelėjo ir užstrigo, mat jam taip ir liko neaišku, kaip tą padaryti. Tačiau padėtį išgelbėjo Ričardas Šileika, išplėtojęs sumanymą. Tikrovėje poezijos degustacija, vykusi gegužės 21 – osios vakarą, atrodė šitaip: J. Žitkauskas atsitiktinai ėmė po vieną eilėraštį ir skaitė. Jo klausėsi komisija, vadovaujama Dalios Teišerskytės, be abejo, atsitiktinai tą vakarą užklydusios prie židinio. Komisija eilėraščius ragavo ir vertino, savo vertinimus išreikšdama pipirais. Šitaip, komisijos nuomone, geresni eilėraščiai gavo daugiau pipirų, o prastesni – mažiau. Vertintojų akiratin pateko 10 eilėraščių, kuriuos pateikė 5 autoriai: Aušra Kaziliūnaitė, Dainius Gintalas, Tomas Taškauskas, Ričardas Šileika irgi Benediktas Januševičius, dabar privalantis apie tai pasakoti. Dar vienas eiliakalys, mėgstantis tyčiotis iš kitų kūrybos, paprasčiausiai nusimuilino. Kukliausiai buvo įvertintas R. Šileika, gausiausiai – A. Kaziliūnaitė. Man šioje rikiuotėje kliuvo vieta prie Ričardo, T. Taškauskas kiek nusileido Aušrai, t. y. liko antras. Du gražūs šio vakaro akcentai: nuostabios Gedimino Kajėno dainos ir idealiai kameriniam poezijos skaitymui tinkama erdvė. Viena pastaba: nevertėjo pačiam J. Žitkauskui skaityti eilėraščių. Labai jau savotiška buvo jo interpretacija.
Gegužės 22 – osios popietę Poezijos pavasario paukštė, blaškoma vėjo, tris kartus apskriejo Panevėžį, bet iš ketvirto karto pataikė nutūpti ant naujutėlio baltutėlio G. Petkevičaitės – Bitės viešosios bibliotekos pastato. Į Panevėžį Poezijos pavasaris atvijo poetus Meilę Mariją Kudarauskaitę, Nijolę Simoną Pukinskaitę, Darių Šimonį, Vitaliją Bogutaitę, Georgijų Jefremovą, skaitovus Karoliną Masiulytę ir Juozą Šalkauską. Tądien apslankyti Panevėžy teko ir man. Svečius karštai sutiko Elvyra Pažemeckaitė, žinoma kaip literatūrinių žiemos festivalių rengėja. Bibliotekoje svečiai nebuvo linkę atvirauti, kalbėtis ir pasakoti apie save, tačiau noriai skaitė eilėraščius, savo arba kitų. Štai K. Masiulytė – Oskaro Milašiaus „Lapkričio simfoniją“, J. Šalkauskas – P. Širvį. Iš bibliotekos buvo nukeliauta į geležinkelio stotį ir įsėstą į siauruką. Traukinėlis nurūko nudundėjo per miškus ir pelkes, nukūrė per laukus iki Surdegio stotelės Anykščių rajone, kur dar praeitų metų pradžioj nuolankiam Jūsų tarnui B. J. buvo suteiktas garbingas grafomano titulas, kurį šis rūpestingai dėvi po šiai dienai... Taigi šimtametės pušelės ir grakštūs ąžuolai tik šmėkščiojo languos, o E. Pažemeckaitė rūpestingai skaičiavo, svėrė ir matavo tiek vilniškius atvykėlius, tiek ir pakeleivius panevėžiečius, kad nė vienas nepasimestų ar nepaspruktų, nepaskaitęs ir neišklausęs. Laimingai pravažiavę Rekstino mišką, kuriame šiltesnėmis dienomis tyko patsai Tadas Blinda, poezijos pavasarotojai atkako į Surdegį, kuriame juos pasitiko net trys klausytojai (neskaitant visų kitų): senoviškas laikrodis, šiltas židinys ir ilgesingas kasos langelis. Šiltoje stotelėje atšilo ir poetų širdys. V. Bogutaitė, atkeliavusi „iš anapus balos“, prisipažino esanti prisiekusi žvejė, G. Jefremovas, pasirodo, Lietuvoje atsidūręs iš meilės, lietuvių poezijai – irgi, N. S. Pukinskaitė atsivertė būsimą knygą, D. Šimonis prisiminė L. Tolstojaus žodžius apie A. Puškiną, o J. Šalkauskas – susitikimus su Kęstučiu Kebliu JAV, M. M. Kudarauskaitė guodėsi, kad teko gyventi be meilės. Savo eilių paskaitė ir E. Pažemeckaitė. Ją, pasirodo, neretai įkvepia didieji mūsų poezijos vyrai. Vakarui baigiantis, žodį tarė Kazio Inčiūros dukterėčia Irena Inčiūraitė ir pakvietė apsilankyti netoliese esančioje poeto tėviškėje.
Penktadienį, gegužės 23 d., Rašytojų klube į vakarėlį, kurį vedė Virginijus Gasiliūnas „Nuo Poezijos pavasario iki Poezijos pavasario: skaitymai ir vertinimai“ rinkosi poezijos kūrėjai, leidėjai, tyrinėtojai ir vienas kitas skaitytojas. Tikrai taip, Klubo salėje vyravo vakaro dalyviai. Šį faktą galėčiau paaiškinti poezijos mėgėjų atsargumu. Festivalis išties lepina renginių gausa ir įvairove, tačiau poezijos, kad ir kokybiškiausios, nederėtų padauginti. Pats patyriau, ką reiškia perdozuoti eilių. Tapau nervingas, išsiblaškęs, neretai nusišneku arba nusirašau. Betgi grįžkime į renginį. Pirmasis pasirodė Vytautas V. Landsbergis. Jis paskaitė, pagrojo ir papasakojo, kad būdamas dvylikametis slapta skaitydavęs tėvo rašomus eilėraščius, ir tokiu būdu pirmąsyk paragavo eiliavimo. Vitas Areška, aptardamas J. Kalinausko, R. Daugirdo, V. Rudžiansko knygas, mėgino pažymėti kai kurias šiuolaikinės poezijos gaires, su kuriomis V. Sventickas visiškai nesutiko. Donata Mitaitė gyrė A. Ališausko, R. Stankevičiaus,Just. Marcinkevičiaus, A. A. Jonyno, A. Maldono, J. Kalinausko knygas, tačiau pabrėžė niekada neskaitysianti tokios poetės ir prozininkės, kuriai rašymas primena masturbaciją. E. Vaitkevičiūtė plačiau kalbėjo apie V. P. Bložės rinkinį „Tu palikai mane užmigusį“ ir G. Aleksos – „Giedantis rupūžys“. Šviesiai nuteikė Janinos Riškutės mintis, jog poezija šiais laikais atrodanti neblogai. Ypatingą dėmesį kritikė skyrė R. Stankevičiaus ir G. Blizgio knygoms. Tąkart savo eilėraščių, iš naujų rinkinių arba dar neišleistų, skaitė A. A. Jonynas, L. Šimkutė, I. Janonė. Jonas Kalinauskas mėgino skaityti Salomėją Nėrį ir tą darė labai prastai. Toks pokštas man pasirodė nesuprantamas, pamaniau, jog šitaip galima žaisti namie, tačiau vėliau nugirdau aiškinimą, jog tokiu būdu norėta parodyti, kad ir S. Nėris, prastai perskaičius, neskamba. Valentinas Sventickas pristatė dėžę su dvidešimčia per metus nuo praėjusio Poezijos pavasario išleistų knygų. (Vėliau patikrinau, dėžėje buvo ne tik knygos, bet ir Rašytojų sąjungos leidyklos katalogas.) Tačiau V. Sventickas apgailestavo, kad renginys turėjo sukelti karštų diskusijų, o buvo šauta į orą. Tačiau kai kas tuščiai šaudyti nesirengė. „Vienas labai rimtas žmogus“ dar prieš vakarą perspėjo V. Gasiliūną, kad jei renginys užtruksiąs ilgiau nei pusantros valandos, vedėjas būsiąs nušautas... Mano duomenimis, vakaras truko 1 valandą ir 50 minučių. V. Gasiliūnas vėliau patikino tikrai buvęs nušautas.
Sekmadienį Poezijos pavasaris jau antrą kartą užklydo į Žvėryną, kur ieškojo Liudo Giros pėdsakų. Rado ne tik pėdsakų, bet ir ainių – anūkų ir proanūkių. Aktorė Edita Zizaitė paskaitė L. Giros eilėraščių. Kai kurie jų skambėjo gana šiuolaikiškai, tačiau Virgilijaus Noreikos atliekamos dainos pagal poeto žodžius man priminė rūškaną sovietinę praeitį, kai panašios „balabaikos“ nuolat skambėdavo per radiją. Vis dėlto renginio iniciatoriui režisieriui Vytautui Damaševičiui linkiu pratęsti pažintį su Žvėryno poetais.
Neįtikėtinas dalykas įvyko pirmadienį, gegužės 26 – ąją. Prancūzų kultūros centre buvo pristatyta poezijos eksperimentatorių grupės „Sintezija“ DVD plokštelė „BioHazard“. Na, iš tiesų pristatymas prasidėjo ne centre, o vadinamajame prancūzparkyje, kur Andrius Pulkauninkas šoko pagal Seržo Cyplakovo muziką ir Juliaus Žėko eilėraščių ciklą „dega“. Beje, Julius Žėkas ir yra didysis ir svarbiausias „Sintezijos“ sumanytojas ir indikatorius, teigiantis, kad grupei priklauso apie 100 įvairių sričių menininkų. Na, kadangi pristatant plokštelę dalyvavo tik keletas sintezininkų (Agnė Biliūnaitė, Gabrielė Labanauskaitė, Vladas Dieninis), tai netyčia pamaniau, kad likusių devyniasdešimt kelių narių vaidmenis atlieka pats Julius Ž. Mat pristatyme buvo galima regėti J. Žėką, duodantį interviu, J. Žėką, grojantį dambreliu, J. Žėką, dėkojantį rėmėjams, J. Žėką, skaitantį, J. Žėką rašantį, apskritai pristatyme vyravo J. Žėko kūriniai. Šiaip ar taip, plokštelė žada įdomų reginį, ir joje esančius eilėraščius – videoklipus aptarsiu artimiausioje ateityje.
