Rašyk
Eilės (67702)
Fantastika (2034)
Esė (1618)
Proza (9818)
Vaikams (2341)
Slam (53)
English (1033)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter

Knygynas manoknyga.lt




Levas Nikolajevičius Tolstojus

Лев Николаевич Толстой

Apie:

Rusų rašytojas, narys – korespondentas, Peterburgo MA garbės akademikas, grafas. Gimė Tulos gubernijoje, Jasnaja Polianos dvare. Buvo ketvirtas vaikas dvarininkų šeimoje. Mama – kunigaikštytė Volkonskaja, mirė. kai vaikui nebuvo nė dviejų metukų. Ji buvo išsilavinusi, meniškos prigimties, jautriai į viską reaguojanti moteris. Tėvas – 1812 m. karo dalyvis, geraširdis, mėgo knygas, medžiokles, mirė 1837 m., kai sūnui nebuvo nė dešimties metų.

Vaikus auklėjo tolima giminaitė T. Ergolskaja. Ji ugdė jų dvasinį pasaulį, išmokė pajusti meilės grožį ir gėrį. Šviesūs vaikystės prisiminimai būsimam rašytojui išliko ilgam. Gyvenimas dvare buvo turiningas, pripildytas pačių geriausių siekių ir ketinimų. Tai atsispindi vėliau parašytoje autobiografinėje apysakoje Vaikystė.

Kai Levukui sukako 13 metų, šeima persikraustė gyventi į Kazanę. Ten gyveno giminaitė P. Juškova, kuri buvo tikroji vaikų globėja. 1844 m. Levas įstojo į Kazanės universitetą studijuoti rytų tautų kalbų, paskui perėjo į juridinį fakultetą, kuriame mokėsi apie du metus. Užsiėmimai būsimam rašytojui buvo neįdomūs, ir jis, metęs viską, pasinėrė į jaunuoliško gyvenimo linksmybes, nesaikingus lėbavimus. 1847 m. pavasarį rašytojas metė universitetą, išvažiavo į Jasnaja Polianos dvarą, kur palnavo savarankiškai mokytis juridinių mokslų ir egzaminus laikyti eksternu. Kartu jis nusprendė studijuoti mediciną, kalbas, žemės ūkį, istoriją, geografiją ir parašyti disertaciją. Nuošaly žadėjo nepalikti ir muzikos bei tapybos.

L.N. Tolstojus Jasnaja Polianos dvare pabandė įgyvendinti žemės ūkio naujoves, kurios buvo naudingos baudžiauninkams, tačiau nieko gero iš to neišėjo. 1847 m. rudenį rašytojas išvyko į Maskvą, po to į Peterburgą, norėjo laikyti stojamuosius egzaminus į universitetą. Tuo metu jo poelgiai buvo gana nenuoseklūs, jis blaškėsi tarp kraštutinumų: kelias paras mokosi ir ruošiasi egzaminams arba viską pamiršęs keletą dienų muzikuoja; galvoja tapti valdininku arba sėsti ant arklio ir pasidaryti junkeriu. Moralinės nuostatos tai pat dažnai keitėsi: vienu metu jis buvo religingas asketas, kitu – kortuotojas, trečiu – lėbautojas, kurio linksmybės baigdavosi triukšmingai grojančių ir šokančių čigonų būryje. Šeimoje jį laikė pačiu didžiausiu plevėsa, o jo įsiskolinimus šeima galėjo padengti tik po daugelio metų. Iš rašytojo dienoraščių paaiškėjo (jis juos rašė visą amžių), kad tuo laiku jis analizavo savo poelgius, kovojo su blogybėmis. Tais neramiais jo gyvenimo metais išryškėjo jo noras imti į rakas plunksną ir rašyti.

1851 m. vyresnysis rašytojo brolis Nikolajus (kariuomenės karininkas) įkalbėjo Levą vykti su juo į Kaukazą. Apie tris metus būsimas rašytojas gyveno kazokų stanicoje ant Tereko kranto, iš kur nuvykdavo į Kizliarą, Tbilisį, Vladikaukazą, dalyvaudavo karinėse operacijose prieš kalniečius. Rašytojui tai patiko ir jis susidomėjęs stebėjo tą pietų kraštą, prieštaringus žmonių ir kariškių interesus, kaukaziečių kovą už savo krašto laisvę. Remiantis to laikotarpio įvykiais ir patirtimi vėliau buvo parašyti kūriniai: Kazokai, Antpuolis, Miško kirtimas, Hadži Muratas. Būdamas Kaukaze L.N. Tolstojus parašė pirmą didesnį kūrinį - apysaką Vaikystė. Nedelsdamas ją nusiuntė „Sovremeniko“ žurnalo redakcijai, o 1852 m. šis kūrinys buvo išspausdintas. Vėliau išspausdinti tęsiniai: Paauglystė (1854 m.), Jaunystė (1857 m.). Jo apysakas kritikai vertino teigiamai, skaitytojai jas taip pat palankiai sutiko.

1854 m., L.N. Tolstojų, kaip kariškį, paskyrė tarnauti į Dono kariuomenę. Kareiviškas nuobodulys greitai privertė jį bėgti iš tos vietos, ir jis persikėlė tarnauti į Krymo dalinius, apsuptą Sevastopolį. Čia atvykęs turėjo komanduoti ketvirtojo įtvirtinimo baterijai. L.N. Tolstojus buvo labai drąsus vadas ir už tai kelis kartus gavo valstybinius apdovanojimus. Čia gimė naujų idėjų ir rašytoją vėl patraukė rašomasis stalas, vėl atsirado poreikis išlieti savo mintis, aprašyti savo ir kitų išgyvenimus. L.N. Tolstojus pirmiausia parašė ciklą Sevastopolio apsakymų. Kai jie pasirodė spaudoje ir labai patiko skaitytojams, susidomėjęs juos skaitė pats caras Aleksandras II.

1855 m., jau palikęs karinę tarnybą, L.N. Tolstojus nuvažiavo į Peterburgą ir iškart pasidarė „Sovremenik“ redakcijos kolektyvo draugu. Šio žurnalo redakcijoje dirbo Nekrasovas, Turgenevas, dramaturgas Ostrovskis, Gončiarovas. Tačiau rašytojui greitai nusibodo filosofiniai teorinio pobūdžio draugų ginčai ir jis grįžo į Jasnaja Polianą. Netrukus (1857 m.) L.N. Tolstojus išvyko į užsienį (Prancūzija, Italija, Šveicarija, Vokietija). Rudenį grįžo į Maskvą, vėl gyveno Jasnaja Polianoje.

1859 m. rašytojas valstiečių vaikams atidarė kaimo mokyklą ir padėjo sutvarkyti dar apie 20 kitų apylinkėse esančių mokyklų. Tas darbas rašytoją labai patraukė ir 1860 m. jis vėl išvyko į užsienį. Šį kartą L.N. Tolstojus norėjo susipažinti su vaikų mokymo pedagogine Europos šalių patirtimi. Būdamas Londone susitikinėjo su Gercenu. Dar pabuvojo Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Belgijoje. Visur atidžiai studijavo vaikų mokymo sistemas. Jos rašytojo nepatenkino. Savąsias vaikų mokymo idėjas jis išdėstė straipsniuose, kurių pagrindą sudarė besimokančiojo vaiko laisvė ir visiškas prievartos atsisakymas. Savo sumanymus rašytojas grindė teoriškai ir įgyvendino praktiškai mokydamas vaikus savo ir aplinkės mokyklose.

1862 m. rudenį L.N. Tolstojus vedė aštuoniolikmetę gydytojo dukterį S.A. Bers. Tuoj po vestuvių jie apsigyveno Jasnaja Polianoje. Čia rašytojas visą savo laiką paskyrė šeimai ir ūkio tvarkymui. 1863 m. jį vėl apima rašymo aistra: jis planavo parašyti naują kūrinį, gerai tvarkė šeimos reikalus, jo nepaliko pakili nuotaika. Gyvendamas Jasnaja Polianoje jis atidžiai studijavo caro Aleksandro epochą, susipažino su giminės ir masonų archyvais, ne kartą važiavo į Borodino lauką. Taip po truputi pirmyn judėjo naujos knygos – Karas ir taika – rašymas. Jam daug kur, ypač perrašinėjant ir kopijuojant sunkiai įskaitomą tekstą, padėdavo žmona. 1865 m. pradžioje pasaulį išvysta pirmoji Karo ir taikos epopėjos knyga. Darbas tęsėsi, kol buvo parašyti visi 4 tomai (1863 -1869 m.). Romane – epopėjoje persipina karo, taikos, intymaus žmonių gyvenimo, buities motyvai, susiejami įvairių visuomenės sluoksnių interesai ir siekiai, dėl to pats rašytojas nedrįso kūrinio pavadinti nei istoriniu, nei buitiniu, nei kokiu nors kitokiu.

1870 m. L.N. Tolstojus gyveno Jasnaja Polianoje, dirbo savo įprastinius darbus (mokė vaikus, nagrinėjo ir diegė naujas pedagogines idėjas, tvarkė ūkį ir kt.). Kartu buvo ruošiamas ir jau rašomas šiuolaikinės visuomenės šeimyninis romanas Ana Karenina (1873 – 1877 m.).

L.N. Tolstojus buvo neramaus būdo žmogus. Jo minčių pasaulis nuolat virte virė. Jis, tarsi koks vulkanas, gimdydavo ir išmesdavo iš savo gelmių filosofinius apibendrinimus, ne taip jau retai sukeldamas kūrėjo būsenos krizes. Jos reikšdavosi ir rašytojo kūryboje. Prie tokių kūrinių, kurių herojai patiria sunkius išgyvenimus, rimtus išmėginimus ir mąstymo lūžius, priskirtini Ivano Iljičiaus mirtis (1886 m.), Kreicerio sonata (1889 m.), Tėvas Sergiejus (1898 m.), Gyvas lavonas (1900 m.), Po baliaus (1903 m.).

Rašytojo mąstymo ir realaus gyvenimo krizės – tai prieštaringa gyvenimo reiškinių ir žmogaus vidinių sampratų būklės išraiška, atsirandanti nesuderinamumo prarajos tarp to kas yra realiame pasaulyje ir kaip turėtų būti rašytojo loginiu supratimu. Tai dažniausiai buvo susiję su socialine Rusijos žmonių padėtimi – skurdu viename visuomenės poliuje ir turtu bei prabanga kitame. L.N. Tolstojus be jokių kompromisų kėlė aštrius tokios nelygybės klausimus, neužmiršo nei savęs, nei kitų (visuomenės politinių ir moralinių struktūrų). Visuomenės kritiniai reiškiniai, rašytojo vertinimu, Rusijoje tokie gilūs, kad jam teko smarkiai kritikuoti net tikėjimo pagrindus bei valstybines institucijas. Galiausiai filosofine išraiška buvo suformuota neigiamas požiūris į mokslą, meną, teisinę sistemą, vedybas, apskritai civilizaciją. Galų gale rašytojas klausė savęs ir kitų – kokia yra žmogaus gyvenimo žemėje ir jo tikėjimo prasmė, jei yra tokie socialinės nelygybės reiškiniai ir jie ilgai nesikeičia? L.N. Tolstojus šia tema parašė grožinių kūrinių ir publicistinių straipsnių: Išpažintis (1884 m.), Apie Maskvos surašymą (1882 m.), Ką mum daryti? (1886 m.), Apie badą (1891 m.), Kas yra menas (1898 m.), Mūsų laikų vergija (1900 m.), Negaliu tylėti (1908 m.) ir kt.

Rašytojo filosofinės išvados ir siūlymai buvo tokie: susivieniję religinės moralės pagrindu viso pasaulio žmonės turi pasidaryti broliais. Tais klausimais jis tyrinėjo Šventąjį Raštą ir parašė ne vieną straipsnį: Kuo aš tikiu (1884 m.), Dievo Karalystė mumyse (1893 m.) ir kt. L.N. Tolstojus kvietė visuomenę nedelsiant imtis vykdyti Dievo priesakus. Iš jo mokslo pamažu išsivysto „nesipriešinimo prievarta blogiui“ idėja. Rašytojas manė, kad tik tokiu pagrindu parašyti kūriniai leis žmogui pajusti savo vertę, išugdyti savyje atgailos ir gėrio pradus. Tuo būdu, rašytojas paneigė bažnytinės praktines tikėjimo dogmas, pripildė jas naujo žmogiško turinio. Jis smarkiai ir be jokių nuolaidų kritikavo bažnyčią už tai, kad čia kaupiami turtai, kad bažnyčia pamažu suartėja ir suauga su valstybe. Tai reiškė, kad rašytojas stojo prieš bažnyčios viešai skelbiamas idėjas ir tai kad jis atsisakė nuo bažnyčios vykdomų praktinių darbų ir bendrosios jos ideologijos. Bažnyčia rašytojui neliko skolinga: 1901 m. bažnytinis sinodas L.N. Tolstojų atskyrė nuo bažnyčios.

Paskutinis rašytojo romanas Prisikėlimas (1899 m.) apima daug problemų, kurios jaudino rašytoją dvasinės krizės metais. Pagrindinis veikėjas – Nechliudovas filosofiniu požiūriu yra artimas rašytojo asmeniui ir per kančias bei praradimus, apvalęs savo moralinį ir materialųjį pasaulį nuo pasaulietiškų nuodėmių, sukuria tikrojo žmogaus gėrio paveikslą.

Praregėjimo ir apsivalymo metais neatpažįstamai pasikeitė ir pats rašytojas. Jis nutraukė ryšius su visu buvusiu savo pasauliu, suyra nusistovėjusi tvarka rašytojo šeimoje, kai jis, įgyvendindamas praktiškai savąjį gėrio supratimą, atsisakė savo didžiulės nuosavybės, o tai sukėlė didelį šeimos narių ir pirmiausia žmonos nepasitenkinimą.

Vėlyvo 1910 m. rudenio naktį, slapta nuo šeimos, 82 metų rašytojas, lydimas tik asmeninio gydytojo D. Makovickio, pabėgo iš Jasnaja Polianos. Kelionė į nežinią rašytojui buvo per sunki. Traukinyje L.N. Tolstojus susirgo ir turėjo iš jo išlipti nedidelėje Astachovo stotelėje (Riazanės – Uralo geležinkelio ruože). Čia geležinkelio stoties viršininko namuose jis nugyveno paskutines septynias savo gyvenimo dienas. Apie jo sveikatą buvo pranešinėjama visai Rusijai, daugelis jo mokymo pasekėjų laukė kuo viskas baigsis. L.N. Tolstojaus laidotuvės Jasnaja Polianoje tapo svarbiu įvykiu visai Rusijai.


Bibliografija:

Vertimai į lietuvių kalbą:

Hadži Muratas. - Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. - 232 p.
Kreicerio sonata / vertė M. Miškinis. - Vilnius : Valstyb. grož. lit. l-kla, 1958. - 150 p.
Karas ir taika / vertė E. Viskanta. - Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1959. - 4 t.
Pasakojimai mažiesiems / vertė D. Urbas. - Vilnius : Valst. grož.lit. l-kla, 1961. - 27 p.
Pasakojimai apie gyvulius / vertė D. Urbas. - Vilnius : Vaga, 1964. - 24 p.
Vaikystė ; Paauglio metai ; Jaunystė / vertė M. Miškinis. - Vilnius : Vaga, 1971. - 356 p.
Pilypukas / vertė Dana Rutkutė ir Dominykas Urbas. - Vilnius : Vaga, 1975. - 16 p.
Kaukazo apysakos / vertė P. Dirsė. - Vilnius : Vaga, 1980. – 392 p.
Ana Karenina : romanas / vertė Pranas Povilaitis. - Vilnius : Vaga, 1983. - 8 d. [kitas leidimas – 1973 m.]


Gimė: 1828-08-28
Mirė: 1910-11-07
 


Įvykiai

  • „Anos Kareninos“ kūrėjai Vilnių pavers pagrindinės filmo herojės namais
    2012-11-06
    Spalio 28 d. Užutrakyje italų kompanija pradėjo filmuoti dramą „Ana Karenina“. Lietuvą užklupęs šaltis ir lietus nesutrukdė kanadiečių režisieriui Christian Duguay nufilmuoti pirmųjų juostos kadrų. Užutrakis – tik pirmoji tarptautinės komandos stotelė. Per 40 filmavimo dienų Lietuvoje planuojama žinomas Vilniaus vietas, Rumšiškes, mūsų krašto dvarus paversti Levo Tolstojaus romane aprašytomis gatvėmis ir vietovėmis. „Anos Kareninos“ kūrėjai vienai iš scenų...
     


Knygos

Karas ir taika
Levas Nikolajevičius Tolstojus
 
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-05 21:04
San Rai
Po F.Dostojevskio turbūt eina jis...Vaikystėje skaičiau jo apysakas, o dabar ir romanus,vienas mėgstamiausių pasaulio rašytojų,kuris neturi rašyme , sau lygių...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygos - internetinis knygynas

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą