Tikrai sutinku su tuo jog savo kūrinio nebūtina komentuoti, nes tam tikras nejaukumas atsiranda :). Tegul tai būna neprivaloma, bet ir nedraudžiama - autoriui visada išlieka teisė "pasiaiškinti" ar "apginti" savo kūrybą.
Po šviesom penkiolika pažeidė kūrinių skelbimo taisyklę („Vienas (bet ne abu) iš šių kūrinių gali būti paties pretendento, kitas (bet ne abu) – kurio nors kito rašyko“), tačiau būtent jos dienoraštije gimė pati klubo idėja, tad nusprendžiau padaryti išimtį (bet ateityje nebūsiu toks nuolaidus)...
Po truputį įsibegėjame, ir iš karto kyla minčių, ką galima būtų pakeisti taisyklėse:
a) Atrodo, verta skelbti savo kūrinius ne šios diskusijos komentaruose, o tiesioginėse man (ar kitam budinčiajam) skirtmis žinutėmis.
Tuomet galėčiau patikrinti, ar vistas tvarkoje, visvien nuolat skelbiu nuorodas pradiniame tekste, nesidubliuotų.
b) Savo paties kūrinio nereikia vertinti, o komentaras turėtų būti ne apie kūrinį (šis te pats bendrauja su skaitytoju), o apie priežastis, paskatinusias jį vėl iškelti į dienos šviesą, arba atsiradimo aplinkybes, arba dar kažką, bet, pasikartosiu, ne apie patį kūrinį.
Alternatyviai galime apskritai nereikalauti komentaro apie savo kūrinį (nes vertinimo ir taip nereikia).
Ech, veikla nėra blogai , bet kaip didis ir pasišventęs E.Čorano gerbėjas (tss... paslaptis ) manau kad ši iniciatyva savotiškai primena "Kadagynės" variantą pasiūlytą amžinąatilsį Asmodėjaus, tik moderniai modifikuotą ir biurokratiškai aptvarkytą. Bet žaidimai yra žaidimai (kad tik duonos nepritrūktų) ... Paoponuojant tiems kas mano kad nėra gerai jog poezija suplakama su proza - baikit, baikit - be poezijos proza neegzistuoja, jinai be poetikos išvirsta į publicistiką (geriausiu atveju) arba į vartotojų instrukcijas daiktams. Gal kiek per kategoriškai čia, bet čia tik dėl to, kad nedaugžodžiauti. Ai, dar dėl kultūrinių/moralinių sentimentų - gera įdėja, kad galima parekomenduoti savo kūrinėlį - "geras" ar "blogas" kūrėjas - manau jis turi mylėti savo "vaikus" ... ir t.t. :) Todėl ir pasiūlau savo mikro ... na gal ne visai ekspromtą, bet minimalistinį eilių kūrinėlį http://www.rasyk.lt/kuriniai/177325.html
ir , atiduodant deramą pagarbą prozai, kuri užauga ne tiek ant siužeto/fabulos puoselėjimo, kiek ant poetikos mielių - šitą http://www.rasyk.lt/kuriniai/203894.html
"Išmintingas skaitytojas be poetikos taisyklių backgroundo yra geriau nei toks, kurio galvoje tas backgroundas sumestas bele kaip." - po šviesom penkiolika
Remdamasis šios rašykės žodžiais, mesiu sau iššūkį ir stengsiuosi nuoširdžiai pažvelgti į poeziją, Marquise. Mano santykis su eilėmis panašus kaip ir jūsų, siūlyčiau ir jums daryt tą patį.
Kitas klausimas - prozą ir poeziją metam į vieną katilą? Tarkime aš neskaitau ir nekomentuoju eilių (man ji tas pats, kas Kinijos Gansu provincijos dialektas), tikiu, kad bus tokių, kurie domisi tik eilėmis ir neskaito prozos. Tai kaip bus?
Nuorodos būtų patogesnės, jeigu dėtumėte jas kaip aktyvias. Kviesčiau naudotis bbcode, jeigu nesate puslapio remėjai, arba įrankiais virš komentaro lango, jeigu esate.
Stiprus tekstas, tolygiai tekanti emocija užkabina nuo pačios pradžios, o auganti įtampa išlaikoma iki paskutiniųjų eilučių. Skaitytojas patenka į vaikystės pasaulį, kuriame tarsi klasikiniame filme - trys veikėjai - the good, the bad and the ugly. Talentinga maniera rašymo, neperspausta kalba, nei per daug, nei per mažai kalbėjimo ir įsijautimo. Ir jausmas.. Tarsi tą mažąjį gerąjį čiuptum ir čia pat apkabintum, suodinom rankutėm, išsimozojusį tokį, kad tik draugų neišduotų, kad tik geru išliktų. Graudina iki negalėjimo gėris vaizduojamas. 5,000
Kiekvienam kūrėjui svarbu, kuomet Jojo kūryba yra viešinama, kuomet ne vienas įduoda minčių srautą. Skatina tolimesnėje kūryboje ieškoti, eksperimentuoti...