Stotelė

Delčia blyksteli skaidriu smaragdu ir ištirpsta drakono nasruose. Tamsa atsikanda mano miego, įsikniaubia į debesį suveltais plaukais, įsiklauso nugulėta ausimi. Supilu miego esenciją į puodelį, užplikau verdančiu vandeniu. Gėralo paviršiumi plaukioja raudona drakono akis. Sugriežiu nudilusiais dantimis, prasivėrusios avietinės lūpos pajunta karštį.
– Jau brėkšta, – sušnabždu ir girgžtelėjusi grindų lenta trinkteli sandėliuko durimis, nutildydama mano žingsnius.
Klusniame baltame fone paskendę medžiai išsirikiuoja kelkraštyje, lygiagrečiai ką tik paliktų vėžių, kelio viduryje. Susimeta nugarą į kuprą, palinkstu arčiau šiugždančio puraus sniego. Kastuvu kabinu baltas pusnis, metu į šalis. Lengvas sniegas kyla aukštyn ir vėl krinta atgal, nubalindamas pečius, galvą. Monotoniški judesiai nepadeda išsibudinti, tik ritmingai atveda prie stotelės. Kelkraštis virto giliu, pripildytu šešėlių kontūrų tuneliu su žydrais blėstančių žvaigždžių atšvaitais.
Iš stotelės išskrenda  išbadėjusių zylių pulkas, geltono popieriaus skiautėmis apsuka ratą aplink obelį. Neradusios nieko valgomo sutupia ant ką tik nukasto kelkraščio. Snapais ima gnaibyti akmenukus.
– Sakau tau, šias zyles reikia pamaitint, – zylės nuskrenda į stotelę ir sutupia po suolu.
– Pašėlę žirgai, neliesdami kojomis žemės praskriejo šią naktį, –  patrinu užtirpusias rankas.
– Ne, tai tik pūga.
– Sumenko atmintis, užmarštis sulapojo, mane peraugo, –  įsmeigiu į pusnį kastuvą.
Noriu iš sąmonės ištraukti įprastus atributus, kurie nusakytų mane stovintį šalia suakmenėjusios kriauklės su perlamutrinėm sienelėm. Nuo supančios išorės išsikraipytų daiktų aštriu peiliu atsiriekiu formas, kurias mintinai atpažinčiau juodžiausioje tamsoje, bet vaza su vaisiais ant stalo ir pliušinė voverė ant baltos išsipūtusios pagalvės virsta alaus buteliais. Brėkštant jie ima spindėti ir šokinėti nuo lovos ant stalo, nuo stalo ant grindų, nuo grindų ant spintos. Kiekvieną rytą išsibarstę pilki ir geltoni kamšteliai susirenka saujoje, kad pasislėptų striukės kišenėje.
–  Atmintis pasitraukė paskui sudilusį mėnulį?
–  Blogas ženklas grįžti atgal, –  mano atsakymas sumezga klaustuką į mazgą.
–  Tavo atsakymas drumsčia tylą, kaip paskutinis alaus lašas butelio dugne.
–  Man nėra ko bijoti, esu tik sudedamoji dalis, – įkišu ranką į kišenę.
–  Galėtum būt sniego pusnis stotelės kampe, su tuščiu alaus buteliu ir barškančiais kamšteliais kišenėse.
–  Galiu įkalbėti save pasielgti vienaip ar kitaip, o vėliau priešingai, –  nubraukiu šerkšną nuo blakstienų.
–  Ar pavyks, kai ketvirtas apokalipsės raitelis jau stovi prie tavo durų?
–  Ne, tai vėjas suka sniegą, vėl užneš takus.
Įeinu į vidų, patrepsiu sušalusiomis kojomis į betonines grindis. Ištrupėjusių plytų plyšiuose miegančių vorų sapnai  nuslysta išblukusiu siužetu. Stotelės kampuose inercijos pliūpsniai  irstančiom siūlėm ir įšalęs į ledą voratinklis nunertas iš nerūdijančio plieno vielos. Sušalusios zylės sutupia ant suolo geltonų karolių virtine.
–  Ar tai šio pasaulio kodas? – iš juodos stotelės sienos pasirodo žmogus.
–  Tai ko negaliu įsivaizduoti, neegzistuoja, –  pajuntu troškulį, regis liežuvis
suledėjo ir vos pajėgia apsiversti.
–  Labai abstraktu, – obels šakos perbraukė atsiknojusį stogo skardos lakštą.
–  Atsakymas nutildytų pūgą, – zylės aštriais nagais įsikabinusios į suolo kraštą atidžiai apžiūrinėja aštriu peiliuku paliktus įbrėžimus.
– Kas tave verčia sugrįžti į tą pačią vietą ir raižyt suolo lentas? - žmogus nekantriai ima vaikščioti ratu.
–  Aš nematau tavo veido.
– Negi manai, kad žiūrėdamas man į veidą, matysi tai, kas vadinama tiesa? – sudžiuvusios obels šakos sukrenta į purias pusnis priešais stotelę.
–  Man nereikia tavo tiesos, užteks alaus.
–  Striukės vidinėj kišenėj.
Užverčiu galvą. Gomuriu nuslysta nakties akcija glostoma mėnulio šviesos. Akių vyzdžius užmaskuoja ledo kristalai. Su paskutiniu gurkšniu tuščias alaus butelis sudžiuvusia ankštimi paskęsta sniege.
– Jau gailėjausi, kad įlindau į užšaldyto laiko ir varveklių skylę.
–  Atlenkinėji po pirštą kiekvienam ištartam žodžiui, nesuprasdamas, kodėl negali patekti į vidų, – nepažįstamojo drabužių linijos atkartoja plytų siūles.
– Tuščios pastangos, – pritariu ir nuo suolo pakilusi zylė nutupia man ant peties.
Sukišu į kišenes rankas. Surankioju alaus kamštelius, ištraukiu pilną saują ir paberiu ant suolo. Tarp pilkų apskritimų sublizga keli centai, skambčioja susilietę nugarom ir šonais, bando pasislėpti. Neišdrįstu jų pasiimti. Zylės užpuola grobį, įnirtingai galanda snapus į blizgius paviršius, susipeša aptikusios kelias neišlukštentas saulėgrąžas.
– Tu už viską sumoki.
Pūga liovėsi. Negailestingi saulės spinduliai nušvietė trumpam stabtelėjusio autobuso langus. Pakilusi nuo mano peties zylė palindo po suolu. Išėjęs į lauką užčiuopiau kastuvo kotą. Nenusakomo amžiaus žmogysta susilieja su juoda siena.
– Tu taip pat, –  ištariu toldamas nuo stotelės, lydimas kišenėje užsilikusių kamštelių barškesio.