Labai mielas eilėraštukas vaikams. Man pritrūko stipresnės minties, priversiančios skaitytoją mąsliai nusišypsoti (galbūt irgi prisiminus ką nors iš vaikystės). Dabar turim eilių, kurį lengvai perskaitai ir taip pat lengvai pamiršti.
Beveik skristų, bet neatsiplėšia nuo poetiško aprašinėjimo, kartais kliūva ir užu metaforų (žiogai visai tinkamas jaukas meškerei, ypč kai vėliau akys ĮSMIGĘ, bet čia taip, atsitiktinio skaitytojo kognityvinis disonansas).
suintrigavo pati scena - žiogavimas :) bet atsirado tokių butaforių ir kenksmingų dalykų, kaip stiklainis. mano nuomone, tai magiškų akimirkų gadinimas, juk ir delnų tarpupirščiai galėjo grotom likt. pabaiga salstelėjo cukraus vata.
Aha, miela. Yra tokių subtiliai jautrių vietelių, taip trapiai aprašytų (langeliai į dangų, juoko upeliai). Tik... gal čia skonio reikalas, bet man kažkaip kokios tai dramos, konflikto vis norisi (: O čia taip šviesu, saldu. 4,5
fuuuuuuuuuuudge, labai norėčiau pasakyt, kad paskutinės dvi eilutės viską nusaldina. Kaip kokia "Pabėgimas iš Šoušenko kalėjimo" pabaiga, kur visi žiūri su ašarom akyse, o tu sau galvoji: "Nu, blyn, ne, nu ne".
Bet kažkodėl taip neatsitinka, nežinau kodėl, turbūt užfiksuota labai tikra akimirka, kurią, prisiminę vaikystę gali pajusti visi 4,49
Va taip ir priminė tą kutenimą žiogo delnuose - o kada tas buvo ? ooo ... :) ir šriūbelis - tik taip sakydavom, tik taip ... varžteliai kitoje vietoje :)) labai gražios išraiškos - akys langeliais į dangų, juoko upeliai į skruostų duobutes , na jūros žolių ir javų tai ... na taip :) bet taip smagu kartais suvaikėti ir panorėti paimti ką nors už rankos :) - 4,99
Taip, šitas eilius ir man buvo užstrigęs giliai atmintin, bet buvau autorių primiršusi, ačiū:) Būčiau tikriausiai įtraukusi vos ne pirmu numeriu. Nepakartojamas grįžimas į stebuklingą vaikystės pasaulį, kuomet, rodos, tokie dideli esame ir tiek visko galime.. Jūra po kojomis. Ir kartais žiaurūs būdavome, bet tik iš smalsumo, iš naivumo, iš to, kad dar nesugadinti.. Autorės sugebėjimas mus nukelti atgalios, naiviai papasakoti tą jausmą, perteikti gyvybingumo ir laisvės pojūtį, stulbina ir palieka įspūdį. Ir tas darnus kalbėjimas, kai žodžiai ir jausmai pinasi vienas su kitu į harmoningą visumą.. 4,9
Labai mielas kūrinėlis. Turbūt dėl to, kad kiekvienas jo skaitytojas gali pamatyti save, juk kas vaikystėje panašių situacijų nėra patyręs? Kur matau autorės stiprumą - labai įtaigiai ji sugeba perteikti tą atmosferą, tą vaikiškumą, tą savotiško beribiškumo jausmą - "o aplinkui jūros banguoja" :) Sakyčiau, specifinis vaikiškas laiko suvokimas.
"Šelmis" daugiau suaugėlių žodis, nelabai tinka prie tos vaikiškos nuotaikos. Tas skylučių dangtelyje šoktelėjimas prie akių - na, regis, viskas čia gerai, bet man pasirodė irgi vos vos... na, šiek tiek per suaugiškas... :)
Ir, jei būtų mano valia, šiek tiek pamažinčiau žodžių. ne, pačius gražiausius palikčiau, bet tokias vietas kaip "žiogas tuksi/ gyvybė tuksi" kažkaip trumpinčiau. Nors, žinoma, koreguoti poeziją baisiai sunku.
Vertinčiau 4,5
Gerai, kad šioje skiltyje, tada galima truputį kitu žvilgsniu žvilgauti.
Labai žinoma situacija – ne žiogavimas, o tas jausmas.
Moki kurti nuotaiką, jausmą.
Gražūs langeliai.