Dar kartais kyla klausimas, kodėl niekas neužbanina Emvilkės? Kartais dar ir toks dalykas kyla. Ar čia todėl, kad ji aktyvi? Aš irgi suaktyvėsiu tada. Būsiu Kailas Spenseris Rudenis. Pakilsiu.
Atsirado noras užkabinti tuos "trynimosi punktus" :
Paslėpimas ankstesnių kūrinių - nežinau, pavadinkim tai kvailu drovumu: ar kas nors gali "sarmatintis" kad buvo mažas, žioplas, keistas, ir visoks kitoks. Visi esame ir buvome visokie, ir aš tik didžiuojuos kad kažką parašiau būdamas penkių metukų, paskui penkiolikos, penkiasdešimties, o ir vakar irgi - na gal ne dėl visko(toli gražu) galima didžiuotis :), bet gėdintis tikrai būtų naivu ir keista.
Asmenybės paslėpimas - tai juk daugiau ar mažiau maskuojasi visos asmenybės, visur ir visada, kai kada nevalingai, nors nuo savęs nelabai pabėgsi :) . Nuo priešo bėgti - tai bailumas, nebent eitų kalba apie brutalų fizinį susidorojimą (čia juk ne tas atvejis). O šiaip be priešų gyventi neįdomu, ir pabėgama gal tik tada, kada priešas yra "purvinas", vulgarus - nebeįdomus ir naudotis tais pačiais "ginklais" yra žema ir šlykštu.
Dėmesys. O taip, kas gi jo nenori? Na nors trupučiuką, nors potektstėje, nors ... :) Visiems tai nesvetima,ir ypač žaidžiantiems kūrybą, nesvarbu kas kaip (kitiems ar sau) besakytų. Taip, yra įkyriai reikalaujančių sau dėmesio, yra gudriai, yra tyliai ...visaip. Bet tai normalu, neigiamo aspekto dėmesys irgi yra dėmesys, o jei jau to neužtenka ... Ką gi, tada savižudybė, prisikėlimas, ir vėl... :) Arba jau visiems laikams... Kažkodėl pagalvojau kad didelė dalis Tikrų poetų ir literatų nemaža dalim išsitrynė iš puslapio būtent dėl neigiamo dėmesio, ar nepalaikymo, ar ... Tiesiog gal bandė nešti čia šviesą ir gėrį ir naujoves ir - o atsakas siena ir pelkė.Neatlaikė.Nusibodo. Ir t.t. Bet čia tik hipotezė.
Su tuo pačiu ir norėjimas atsiriboti. Ir dėl anksčiau suminėtų priežasčių.Ir dėl surimtėjimo :)
Na, o likę du punktai visai neverti svarstymo. Tolerantiškenių taisyklių ir jų "prižiūrėtojų" vargu ar kur rasi dar. Kaip ir dėl "noras išvengti blokavimo" :) Čia greičiau siekiama priešingo - tam tikrais atvejais. Va, mane užblokavo, o tai jau pasiekimas, tai jau dėmesys. Ai kaip mane skriaudžia, o dar užtarėjų jei atsiranda... Valioo!
Trupučiuką apie mentalizaciją, išsiverskim kad tai "protingumas" - toks jausmiškai žmogiškas, ne ten kokios šaltos žinios aplamai. O pati mentalizacija - daugiau turbūt metodika, psichologinė terapinė (į visas tokias žiūriu trupučiuką skeptiškai, nes visuose psichologijos kryptyse ir moksluose yra tik dalis tiesos, ir ne visada didelė dalis :)) O kaip savybė - kaip asmenybės dalis - nebent kažkiek išugdoma, bet čia daugiau klausimų nei atsakymų. Asmenybė juk atsineša archetipius genus (gal atlantų, anunakių ar neardentaliečių),plius giminės paveldimumo genų kombinaciją, plius dar kažką (be abejonės - unikalaus). Po to susiformuoja iki 3m.(!) amžiaus ir totaliai pakeisti galima tik "rūbelius" - koncepcijas. Galima tik giliau ar paviršutiniškiau maskuoti esmę. Be abejonės, tai tik hipotezė, bet man priimtina. Todėl psichologinės metodikos,kokios jos bebūtų veiksmingos - tik makiažas, išorė , gal kada iki vystyklų , šarvų, čadrų , net prilipintos odos - čia poveikio gilumas. Todėl apsispaudinimas "metalizacija" :) privertė pagalvoti apie "mechanizaciją" , teigiamo roboto įvaizdį ir pan. Apie asmenybės paslėpimą ir galų gale vis siaurėjantį obskurantiškumą. Na va taip mentalizuotai :) - būtų malonu išgirsti daugybę priešingų nuomonių.
Mentalizacija. Turintys tokį gebėjimą žmonės sugeba suprasti, kad kiti – tai visiškai atskiros asmenybės, turinčios savo išskirtinių bruožų, savitą asmenybės ir psichologinę struktūrą. Tokie žmonės taip pat jaučia skirtumą tarp to, kad jie jaučia nuoskaudą nuo kažkieno ištartų žodžių, ir to, kad iš tiesų kitas žmogus nenorėjo jų įskaudinti. Nuoskauda kilo dėl jų asmeninės patirties ir asmenybės bruožų.
Metalizacija. Tai gebėjimas matyti (suprasti ir jausti) save ir kitus ne tik savo, bet ir tų kitų žmonių akimis, tuo pačiu suvokiant (tiek protu tiek jausmais) kas vyksta tarp manęs ir kito(ų). Tai gebėjimas ištverti save ir kitą, suvokiant, jog mūsų poelgiai yra mūsų įsitikinimų, jausmų, minčių ir troškimų rezultatas, todėl kiekvieno žmogaus „tiesa” yra gerbtina. Mentalizavimas padeda rasti kompromisą, bendraujant tiek su kitais, tiek su pačiu savimi ir dėl to pradedame jaustis pakankamai gerai.
Literatūros kritikos moksle esama tam tikro literatūros funkcijų paradokso. Kritikas, vertindamas, informuodamas, brėždamas ribas tarp kūrinių, „diktuodamas madas“ ir mokydamas skaitytoją vienaip ar kitaip suvokti literatūros kūrinį labai rizikuoja. Tarsi kalbėdamas daugumos vardu, kritikas niekada neišvengs subjektyvumo. Jis rizikuoja įvertinti kūrinį per mažai, arba pervertinti. Taip pat labai galimas dalykas, kad jis gali neatpažinti tai, kas nauja ir dar nenusistovėję, ir todėl nemokėti interpretuoti, arba interpretuoti perdėtu modernumu. Gali atsitikti taip, kad kritika bus daug literatūriškiau parašyta, negu pats literatūros kūrinys, arba siekdama informacinės funkcijos įgyvendinimo nukryps į kūrinio aprašymą. Kritika gali visai nesudominti skaityti, arba atvirkščiai – sudomins paskaityti bevertį tekstą.
Taip, taip, make love, not war. Pažaiskim hipius. Visi visus myli ir gerbia, pro žolytės dūmus mato vienas kitą tokius, kokie yra :D Žodžiu,Exmorčiui turbūt tiesiog žolytė baigėsi, dėl to ir išsitrynė :)
Gražūs tavo norai, Kopetėle.
smagu, kad tictac_it ne toks jautrus, kad jį taip paveiktų tokio tipo etiketės. dar kartą kviečiu sustoti ir nenarstyti čia kas ką blogai pasakė, nes jau pas webmaster prirašyta tokių pastebėjimų. taip, sutinku, kad rašykuose trūksta pagarbos, kad visi turim būti vienas kitam jautresni ir būtent todėl prašau nekibti vienas prie kito negatyviai bent šioje temoje. nesivelkime į asmeniškumus. prašau pabandykime kiek per atstumą, iš šalies pasižiūrėti. šyptelint. juk tai, kad gyvenime vieni kitus įžeidžiame nėra priežastis išsitrinti iš gyvenimo, nes tuo veiksmu niekas nepamokomas, niekas nepasikeičia, tik nuskriaudžiami mylintys. tas pats ir čia. jeigu kažkas išsitrina įsižeidęs/us, tai ar ši aplinka nuo to bent truputį pasikeičia į gerąją pusę? ne. juk galima ne išsitrinti, o būti čia ir keisti savimi šią erdvę pradedant nuo savo paties/pačios požiūrio į viską. prašau nustokime ieškoti priešų. nesiskirstykime į barikadas. neieškokime sąmokslo, susimokymų. liaukimės būti tokie jautrūs išsakytai kritikai. neįžeidinėkitm kitų, priimkime vieni kitus, mokykimės kantrybės, pagarbos, neutralumo. labai kuris nors nepatinka? verdat neapykanta? tuomet pasistekit nepastebėti, apeiti arba meskit sau iššūkį susidraugauti su tuo kitu žmogumi. juk būtent tai yra stiprybė - įveikti save. supraskite, kad mes vieni kitų neperauklėsime. galim keisti tik taisykles, sričių išdėstymą, techninius dalykus tobulinti, ieškoti kelių kaip augti kūrybine prasme. ir viskas. nesikesinkime vieni į kitus. nesusikurkime misijos perauklėti kitas čia esančias asmenybes ir nebus nusivylimo bei pykčio dėl to, kad nepavyksta. jūs visi esate unikalūs ir visi įdomūs, bet nebūtina to kiekvienam žingsnyje kitiems įrodinėt. tiesiog jauskime savo vertę ir nereikės nagais ir dantim nuo kitų gintis. pabandykime komentarus ir žinutes skaityti taip, kad pastebėtume ne tiek piktus teiginius, kiek tai kas slypi anapus, tarp eilučių, kad suprastumėme tokių leptelėjimų priežastis. ar užvesti temą empatijos pamokėlėms? :) tai, kad gaunate dėmesio, jau yra gerai. juk dėl to čia ir esate. jeigu jums to nereikėtų, rašytumėte į stalčių. ir galiausiai - netapatinkime saves ir savo kūrinių. leiskime savo kūriniams gyventi savo gyvenimus. jiems nei šilta nei šalta, kad kažkas juos gnybteli. autoriams neturi dėl to skaudėti taip pat ;)
Po komentaro žmogų išvadina "apgailėtinu vargšeliu" - tai yra mus praturtinantys skirtumai? Cha. O kai Tictacas neištvers ir išsitrins, irgi rengsime protingą diskusiją apie tai, kodėl žmonės trinasi :)?
prašau be kivirčų tarpusavyje bent čia apseiti. ši tema apie tai, ką visi galėtume padaryti (tiek administracija, tiek kiekvienas iš jūsų), kad čia norėtųsi būti, o ne išeiti. nekibkite vieni kitiems į atlapus dėl to, kad esate skirtingi. skirtumai lai praturtina mus visus, o ne pjudo. ieškokite vienas kitame pozityvių dalykų ir rasite. visi galite čia tilpti, kaip ir tame anapus ekrano esančiame pasaulyje.