Eini

Eini, eini ir praeini                 
akių gimimą akmeny –           
mintis be ratų.
Sustabdo girna apatinė
ne visą, o turbūt, krūtinę:
jaučiu – iškrato.

Gal aš ėjau ne tuo laiku,
kad skilo akmenys – klaiku –
žaliavo žaizdos.
Varvėjo skausmas be natų
ir supratau – nesuprantu,
kas laiko švaisto.

Ir vejas girnos iš paskos.
Einu: reikės - susiieškos
akmuo be kojų.
Eini, eini ir praeini
save granito grindiny.
Kai kas sustoja.

Metalinė žolė

Vėjas kala žolę metalinę:
aidas pabaigtuvių stalą kaukši.
Suplauti po vakarienės šaukštai.
Išgerta žiogų mišių stiklinė.

Kyla liepa nuo velėnos stalo
ten, kur laiką kerpa kregždės žirklėm.
Kur armoniką kupriukas virkdo
ir į ausį kurmis pievą kala.

Sukramtytos varnalėšų replės.
Trupiniai dienos į dangų byra.
Dalgiais metalinę žolę vyrai
glosto, sumuštinį Dievui tepa.

Atsikąs, nustos griausmais žagsėjęs
į rugpjūčio geltonesnę giją.
Ir žaliausios žolės surūdija,
kai prie stalo sėdasi rugsėjis.

Vėjo durys

Lanksto kapinės juodžemio sparną.
Pasilips ir nuo kryžiaus nuskris
kiparisai, šešėlį suspardę,
pro palaidoto vėjo duris.
Apsilaižo dangus, apsilaižo:
tuoj juodumo duobės atsikąs.
Išsitrauks dar tabokos iš maišo,
surūkys ir paklaus: „laukia kas?“
Nusikosės ant tyrlaukio viso,
už visus laukimu atsakys.
Skris šikšnosparniai, bris kiparisai
į neužkasto laiko akis.
Varnos verkia, saulėlydžio gedi.
Kai palaidos, pas naktį išskris.
Gano vėjas gyvenimo medį:
atidaro į žemę duris.
Atidaro, per petį pažiūri
į koplystulpio pilko šakas.
Išrikiuoja išeinančių būrį
ir paklausia: ”ar skubate kas?“
Apkabina tai brolį, tai sesę:
”aš anksčiau išėjau – gyvenu.
Danguje negilu – nepaskęsit.
Ir naktis ne kiaura. Su dugnu“.

Nesvarbu

Nepaskęsiu – dangus negilus.
Įsibrisiu: mėnultakis – lieptas.
Ir pakelsiu nuo dugno stiklus.
Nesvarbu, kad nebuvo man liepta.

Moneta debesėlio dugne
ant briaunos – nuvertėjo kupiūros.
Nepaskęsiu. Išplauksiu, ar ne?
Kad dangus tik nebūtų prakiuręs...

Raunu gelmę po kojom – karšta.
Ir mėnulis ant liepto sutinęs.
Užsiklosiu laukimą brasta:
bris žara per mane, per krūtinę.       

Paganysiu akis – ne tamsu.
Nesvarbu, kad žvaigždes jau užrišo.
Aš pridengsiu gelmėm debesų
savo nuogą kaip melas afišą.

Kur, teisybe, mane išvarei?
Man patinka laukimo vergovė.
Nusiplaus tuoj rankas vyturiai.
Ir aš kojas tamsa numazgoju.

Sprogs šviesa ir įklims brastoje,
kad įgarsintų varvantį rytą.
Ištaškyčiau bedugnę, deja - 
pats mirkstu debesy ištaškytas.

Tuoj krantai ne po vieną – abu
susisuks iš saulėtekio lizdą. 
Skils kiaušiny diena – nesvarbu:
kas nežydi, tas niekad nevysta.   

Liks dar trynio dangaus kamuoly.
Baltyme jau žiogiarytis želia.
Nepaskęsiu – diena bus gili.
Mūsų dienos – tai naktys lig kelių. 


2003 m. birželis

Žinau, kad nežinau

Jau žinau, kad geriau nežinoti.                     
Juk ne vienas dar gyvas nupliko.                 
Smegenėlės man loja į plotį:
nuvarau jas lyg pultų skalikai,

išbadėję, mėnulį išlakę.
Ir į ilgį dar kaktą paniežti.
Bus šakutės tuoj man, o gal šakės.
Užsimerkiu, regiu juodą viešnią:

į žinojimą dalgį galanda.
Galvoje – atminties šienapjūtė
ant kaktos išprotauja dar randą.
Atsimerkiu, nes noriu pabūti

dalyviu smegenim neravėtom.
Pro mane pravažiavo jau stotys.
Išlipau aš anksčiau – su poetais,
nes žinojau: geriau nežinoti.

Čia vynas

Čia vynas, čia ant stalo žodžiai liejasi.                   
Tik nesijuok tu iš manęs, nes liks randai.               
Tu juk ruduo pavasario praėjusio,
o aš žiema jau pamesta. Ėjai, radai.

Čia linksma, čia švenčiu dažnai gyvenimą.
Tik neraudok. Ar nosine mane laikai?
Geriau atnešk man gandrą, nors ir menamą,
kad pasakytų, kaip prasideda vaikai.

Čia vynas kalba, čia „in vino veritas“.
Tik necituok akim prie stalo nebylių.
Atšips į tylą tavo dantys kerintys,
nes banalu sakyt ir nutylėt „myliu“.

Čia linksta galvos,  susilanksto moterys.
Kaip lovos susilankstomos. Beveik kaip tu.
Išsiravėsim pievas – krisim pasisotinę.
Atmintinai jau viską mokam, be natų.

Čia karšta, čia išdžiūsta vyrų ašaros.
Padžiauk mane, pasirašyk taurės dugne.
Po to išeik be vėjo ir neblaškoma
ir nesakyk „sudie“, nes neišgirsi „ne“.

Rašyk - viešas WC

Įgelsiu

Įgelsiu aš artimą mano,
paglostysiu tolimą tavo,
kai žiedą apkaustys kamanėm
birželis, kurs pernai citavo

saulėteky mirusį „labas“.
Ne mano, ne tavo, o mūsų.
Nukrisiu į laišką aš lapais,
„sudie“ kai rašysi, kai dūsaus

perkūnas virš mūsų seklyčios.
Kvailute, tu mano, ne mano.
Įgelsiu, kad širdį išlyčiau.
Po to. O po to, kad ir tvanas

suvilgins parklupusį balsą.
Ir mano, ir tavo, ir mūsų.
Arti pasiklysiu, įgelsiu,
toli susirasiu – nedūsauk.


2005  06  03



                      Įgelsiu

Įgelsiu aš artimą mano,
paglostysiu tolimą tavo,
kai žiedą apkaustys kamanėm
birželis, kurs pernai citavo

saulėteky mirusį „labas“.
Ne mano, ne tavo, o mūsų.
Nukrisiu į laišką aš lapais,
„sudie“ kai rašysi, kai dūsaus

perkūnas virš mūsų seklyčios.
Kvailute, tu mano, ne mano.
Įgelsiu, kad širdį išlyčiau.
Po to. O po to, kad ir tvanas

suvilgins parklupusį balsą.
Ir mano, ir tavo, ir mūsų.
Arti pasiklysiu, įgelsiu,
toli susirasiu – nedūsauk.

Sonetas

Trečia diena, o aš nepabundu,                         
nes nebuvau nė karto dar užmigęs.                 
Kai pakviečia kažkas bare vardu, 
rašau – suvirpa mano mūzos stygos.

Trečia diena, trečia naktis kuriu
sunkus tarp etikečių, brutto, netto.
Iš paširdžių, giliai iš vidurių
rašau, mieloji, tau kamščiu sonetą.

Dar neišeik iš proto tu, pabūki.
Namo sugrįšiu po masažo snukio:
iš nuotraukos atkursi veidą,

tokį, kai poetu dar neatrodžiau,
kai dar ravėdavau kas naktį sodžių.
Sugrįšiu – mūzos jau atleido.

Sugrioviau valstybę

Atsimušiau galva  valstybinėn sienon.             
Galvos kaip nebuvo, taip jos ir nėra.               
Prarado pasaulis valstybę dar vieną:
kur siena stovėjo – dabar tik tvora.

Į ją aš pasiremiu protą kuprotą.
Malūnai nerimsta – matyt, dar kovos.
Neliko jau sienų – valstybinių grotų.
Neliko tėvynės, brangios Lietuvos.

Ir oras atpigo gimtinėj brangiausioj
be sienų, be durų, Europon langų.
Jei nori, ir tvorą nuversiu, sugriausiu.
Tu man tik mokėk, nesakyk, kad brangu.

Tu man užmokėk, nes griauti aš moku
be daug pažadų ir be plano ryškaus.
Sugrioviau valstybę, sukurtą pirmokų
ir po pamokų čia save palikau.