Vėjo durys

Lanksto kapinės juodžemio sparną.
Pasilips ir nuo kryžiaus nuskris
kiparisai, šešėlį suspardę,
pro palaidoto vėjo duris.
Apsilaižo dangus, apsilaižo:
tuoj juodumo duobės atsikąs.
Išsitrauks dar tabokos iš maišo,
surūkys ir paklaus: „laukia kas?“
Nusikosės ant tyrlaukio viso,
už visus laukimu atsakys.
Skris šikšnosparniai, bris kiparisai
į neužkasto laiko akis.
Varnos verkia, saulėlydžio gedi.
Kai palaidos, pas naktį išskris.
Gano vėjas gyvenimo medį:
atidaro į žemę duris.
Atidaro, per petį pažiūri
į koplystulpio pilko šakas.
Išrikiuoja išeinančių būrį
ir paklausia: ”ar skubate kas?“
Apkabina tai brolį, tai sesę:
”aš anksčiau išėjau – gyvenu.
Danguje negilu – nepaskęsit.
Ir naktis ne kiaura. Su dugnu“.