Sugrioviau valstybę

Atsimušiau galva  valstybinėn sienon.             
Galvos kaip nebuvo, taip jos ir nėra.               
Prarado pasaulis valstybę dar vieną:
kur siena stovėjo – dabar tik tvora.

Į ją aš pasiremiu protą kuprotą.
Malūnai nerimsta – matyt, dar kovos.
Neliko jau sienų – valstybinių grotų.
Neliko tėvynės, brangios Lietuvos.

Ir oras atpigo gimtinėj brangiausioj
be sienų, be durų, Europon langų.
Jei nori, ir tvorą nuversiu, sugriausiu.
Tu man tik mokėk, nesakyk, kad brangu.

Tu man užmokėk, nes griauti aš moku
be daug pažadų ir be plano ryškaus.
Sugrioviau valstybę, sukurtą pirmokų
ir po pamokų čia save palikau.