Žinau, kad nežinau

Jau žinau, kad geriau nežinoti.                     
Juk ne vienas dar gyvas nupliko.                 
Smegenėlės man loja į plotį:
nuvarau jas lyg pultų skalikai,

išbadėję, mėnulį išlakę.
Ir į ilgį dar kaktą paniežti.
Bus šakutės tuoj man, o gal šakės.
Užsimerkiu, regiu juodą viešnią:

į žinojimą dalgį galanda.
Galvoje – atminties šienapjūtė
ant kaktos išprotauja dar randą.
Atsimerkiu, nes noriu pabūti

dalyviu smegenim neravėtom.
Pro mane pravažiavo jau stotys.
Išlipau aš anksčiau – su poetais,
nes žinojau: geriau nežinoti.