Nesvarbu

Nepaskęsiu – dangus negilus.
Įsibrisiu: mėnultakis – lieptas.
Ir pakelsiu nuo dugno stiklus.
Nesvarbu, kad nebuvo man liepta.

Moneta debesėlio dugne
ant briaunos – nuvertėjo kupiūros.
Nepaskęsiu. Išplauksiu, ar ne?
Kad dangus tik nebūtų prakiuręs...

Raunu gelmę po kojom – karšta.
Ir mėnulis ant liepto sutinęs.
Užsiklosiu laukimą brasta:
bris žara per mane, per krūtinę.       

Paganysiu akis – ne tamsu.
Nesvarbu, kad žvaigždes jau užrišo.
Aš pridengsiu gelmėm debesų
savo nuogą kaip melas afišą.

Kur, teisybe, mane išvarei?
Man patinka laukimo vergovė.
Nusiplaus tuoj rankas vyturiai.
Ir aš kojas tamsa numazgoju.

Sprogs šviesa ir įklims brastoje,
kad įgarsintų varvantį rytą.
Ištaškyčiau bedugnę, deja - 
pats mirkstu debesy ištaškytas.

Tuoj krantai ne po vieną – abu
susisuks iš saulėtekio lizdą. 
Skils kiaušiny diena – nesvarbu:
kas nežydi, tas niekad nevysta.   

Liks dar trynio dangaus kamuoly.
Baltyme jau žiogiarytis želia.
Nepaskęsiu – diena bus gili.
Mūsų dienos – tai naktys lig kelių. 


2003 m. birželis