Pupos aukštos

Pupos aukštos – debesys į burną ima,
gliaudo, virškina į žemę šaudo.
Kam perkūnija, o man – perdimas.
Mėginu užkimšti skylę šiaudu.

Slyvos mižnės putnios – debesys praplyšę
ryja, kauliukus į akį spjauna.
Užsimerkiu – pajuntu, kad myža
Man tai kas, bet gaila Kauno.

Man ir Vilniaus gaila, Eišiškių tėvynės,
Tado Blindos, Užupio plėšikų.
Sutinku aš šiandien būti paskutinis.
ant kurio po vakarienės žodžiais ...

Paimu kepurę, uždengiu šalelę
nuo dangaus besočio kataklizmų.
Pakeliu po visko – niekas želia:
kur tėvynė – debesėliai tviska.

Jei nori

Jei nori, broli, tu eilėraščius rašyti,                             
imk juodraštį, juodai rašyk, braukyk.                         
Po to išskalbk, suteik kūrybai dvasią, lytį
ir pripažins tave, kai mirsi pirmąsyk.

Jei nori parašyti vieno veiksmo dramą,
tai susituok ir monologo lauk.
Sustos akimirkos žavingos, ramios:
žmona rašys tave skersai ir daug.

Jei nori išgarsėti gyvas mūsų prozoj –
balsuok kasdien apygardoj, svečiuos.
Kavinėje skaityk Erlicką Juozą:
pakels nuo žemės, koją pabučiuos.

Jei nori parašyti geišai gašlų haiku,
tai prisimerk siaurai, kramtyk ryžius.
Suprasi, kad praėjo noras, tu jau – sveikas,
ir kad be tavo haiku ji nežus.

Jei nori tu išleisti knygą vieną, kitą,
tai nesakyk – namo jau neišleis.
Palatos lubos baltos, dar neprirašytos –
rašyk kairėn, skersai ar apvaliai.

Jei nori lyg rašyt, lyg nežinai, ko nori – 
palauk, gal noras tas praeis visai.
Aš pavargau stenėt nuo tavo norų svorio:
žinai baigiu rašyt, nes už_isai*. 

*- įsirašote žodį pagal savo intelektą, pvz: užknisai ar taip, kaip mintyse ištarėte

Kiauliškas
(minint Makso Deglosios ankstyvos mirties mėnesines)

Svilina kiaulę, debesys kyla.
Meitėliai renkas į skerstuves.
Snukiai sutinę, žvilgsniai suskilę.
Ir nepamiršta savus atsivest

į skeltanagių susirinkimą.
Pila į šnipą. Kitas jau – ne.
Žviegiantys tostą, kimę, užkimę,
tepa žaizdas drungna namine,

tepa – taip vakar keiksmus nusiplovė:
Dvidešimt „matų“, pusšimtį „na ...“
Meitėlių dešimt žagina lovį:
kiauliška scena – kiaulė viena,

kojų virš dešimt. Visi – be kojų.
Klimpo, įklimpo į skerstuves.
Dieną prastūmė, kiaulę aukojo.
Vakaras eis – į migį parves.

Tvoros senatvė

Raktas rankoj. Vartų nematyti.
Iki bambos lenkiasi tvora –
atsispirs nuo debesies į skrydį,
kaulais sugirgždės, sparnus suras

voro mezginiuos tarp varnalėšų,
kurmio visaregio akyje.
Pasiraivo tvoros, vėją plėšo:
nepakils aukščiau žiogų, deja,

nepabėgs nuo prielipos šešėlio.
Ir nereikia. Gal ir nereikės.
Užrakina taką – toks apžėlęs
prašo iš nuėjusių riekės,

pienių vyno iš kiaurų kišenių,
užkandžiui – išnokusių skruzdžių.
Braukia trupinius. Rytojų semia:
atsigers ir vėl plyšiai išdžius

suglamžytos praeities nelaisvėj.
Kryžkelėj kinivarpų – ramu.
Kraują pjuvenų skylėm išsvaisčius,
ir tvora išeina iš namų,

gniauždama dūlėjimą į kumščius,
springdama laiku, taškų erdve.
Tiktai samanos dar lieka, drumsčia
atmintį – sudrums ir išsives.

Neišgersiu

Neišgersiu
nei vyno,
nei upės bėgimo,                             
neužtvenksiu aš
nuosavo vaško kapsėjimo.                       
Nuo tylėjimo
merkias balsas užkimęs
ir pabėga skiemuo
akimis neapsėjamas.

Nekinkysiu jau vėjo
mane išravėti:
aš – klaida.
Paklaida,
rudeniop nubalnojama.
Aš – į dilgėles
genamas kluonas,
įstrigusi klėtis.
Atvira tik spynoms.
Brisiu dar molio kojomis.

Pro save,
pro saulėlydžio
drumzliną delčią
į senamiestį nuosavą.
Varo iš užmiesčio.
Nėr tvorų:
užgiedočiau,
po to prisikelčiau
patylėt – 
širdimi parašyt dar neuždrausta.

Neišgersiu, nes niekad
nei siūliau,
nei gėriau.
Tostus rėžė
gyvenimas pakraščiu tekantis.
Pamiršau aš pasiūlyti
ašarą gėriui.
Ir pamiršiu
jau blogį
prie stalo pašnekinti.

Neišgersiu aš vyno:
nei viso,
nei pusės
per raukšlėtą kapsėjimą
veltui. Už tūkstančius.
Nerašyt
man neuždrausta.
Patylėti – išprusęs.
Aš 
– jau žvakės vyzdy
dūmas
parašu rūkstantis ...


*parašyta ant palatos palangės (ne Vasaros gatvėje) gegužei už lango šaltai kvailiojant