Tvoros senatvė

Raktas rankoj. Vartų nematyti.
Iki bambos lenkiasi tvora –
atsispirs nuo debesies į skrydį,
kaulais sugirgždės, sparnus suras

voro mezginiuos tarp varnalėšų,
kurmio visaregio akyje.
Pasiraivo tvoros, vėją plėšo:
nepakils aukščiau žiogų, deja,

nepabėgs nuo prielipos šešėlio.
Ir nereikia. Gal ir nereikės.
Užrakina taką – toks apžėlęs
prašo iš nuėjusių riekės,

pienių vyno iš kiaurų kišenių,
užkandžiui – išnokusių skruzdžių.
Braukia trupinius. Rytojų semia:
atsigers ir vėl plyšiai išdžius

suglamžytos praeities nelaisvėj.
Kryžkelėj kinivarpų – ramu.
Kraują pjuvenų skylėm išsvaisčius,
ir tvora išeina iš namų,

gniauždama dūlėjimą į kumščius,
springdama laiku, taškų erdve.
Tiktai samanos dar lieka, drumsčia
atmintį – sudrums ir išsives.