Neišgersiu

Neišgersiu
nei vyno,
nei upės bėgimo,                             
neužtvenksiu aš
nuosavo vaško kapsėjimo.                       
Nuo tylėjimo
merkias balsas užkimęs
ir pabėga skiemuo
akimis neapsėjamas.

Nekinkysiu jau vėjo
mane išravėti:
aš – klaida.
Paklaida,
rudeniop nubalnojama.
Aš – į dilgėles
genamas kluonas,
įstrigusi klėtis.
Atvira tik spynoms.
Brisiu dar molio kojomis.

Pro save,
pro saulėlydžio
drumzliną delčią
į senamiestį nuosavą.
Varo iš užmiesčio.
Nėr tvorų:
užgiedočiau,
po to prisikelčiau
patylėt – 
širdimi parašyt dar neuždrausta.

Neišgersiu, nes niekad
nei siūliau,
nei gėriau.
Tostus rėžė
gyvenimas pakraščiu tekantis.
Pamiršau aš pasiūlyti
ašarą gėriui.
Ir pamiršiu
jau blogį
prie stalo pašnekinti.

Neišgersiu aš vyno:
nei viso,
nei pusės
per raukšlėtą kapsėjimą
veltui. Už tūkstančius.
Nerašyt
man neuždrausta.
Patylėti – išprusęs.
Aš 
– jau žvakės vyzdy
dūmas
parašu rūkstantis ...


*parašyta ant palatos palangės (ne Vasaros gatvėje) gegužei už lango šaltai kvailiojant