Jei baiminiesi, kad sergi grafomanija, prabėk maratoną. Tada pamatysi - arba mintys apie rašymą pasimirš, arba suprasi, kad čia jau tikrai rimtas reikalas.

Dvi ugnys vienu metu negali degti.

Visiškai nesvarbu, kas ką myli, ar mylimasis vertas, leidžiasi, moka, gali būti mylimas. Svarbu – kaip mylėti. Mylėti gali kiekvienas. Bet – nemyli.Tik turškiasi kažkokiose sekliose, drumzlinose jausmų balutėse it žvirbliai pavasarį. (Jurga Ivanauskaitė)

Gẽra šiandien buvo. Ir kartais jokio skirtumo kodėl.

Vaikštinėjau šiandien po miestą, stebėjau žmones ir manęs neapleido nuostaba, kokie jie visi ypatingi, keisti - tokie keisti, tokie ypatingi, kad neliko nieko kito, kaip visus priskirti vienai kategorijai - nenormalūs. Stačiai nenormalūs! Na, nematau čia nieko įžeidžiančio; mano manymu, jie net turėtų labai džiaugtis, kad sudėjau juos visus į šią grupę, nes čia yra daug erdvės ir galimybių toliau puoselėti savo nukrypimus arba iškrypimus. Blogiau yra man - juk tūnau užsidariusi mažytėje, ankštoje, nevėdinamoje kertelėje su užrašu "Visi normalūs". Sėdžiu viena.

Šioje svetainėje pastebėjau dviejų tipų vartotojus - kaip ir bet kur kitur
pasaulyje.

Atėjau, pamačiau, pasibaisėjau.

Dabar svarbu nepaleisti.

Aš dabar nieko nerašysiu. NIEKO.

Ar verta diskutuoti?