Būkit protingi, pasiskiepykite nuo pavojingos rašykų ligos - trynimosi ir klonavimosi. O tie, kas užsikrėtę skubėkite gydytis. Tai kenksminga...

"Žuvys bent jau išklauso. Atsisėdi valtyje ir šnekėkis – nė viena nepertrauks, nė viena nepuls ginčytis. Išklausys. Žino, ko žmogui reikia. Visos bobos turėtų būti žuvys. Taip, žuvys."

Na nežinau, vis tiek man čia patinka. Įkeli kūrinį, ateina kažkas, paspardo į šikną, tada kyla noras gerinti, bandyti, taisyti, dar geriau sukurti. Arba kažkas pagiria, tada irgi norisi rašyti. Man tai gerai. Tik pati galėčiau daugiau pakomentuoti - čia tai jau tikrai.

Prarandi. Vis prarandi ir prarandi, ir prarandi. Kartais po truputį, po gabalėlį, po kruopelytę. Kitąsyk kąsniais, gabalais, dalimis, neaprėpiamai. Ir vis vien kažkas lieka. Lieki tu pats. Ir ne tik.

Nu čia tai viršūnė! Sunku net patikėti...

Būna, visai nėra noro rašyti. Tai turbūt labai sveika.

Nekantrumas pražudys mane kaip baisiausia liga. Ar tai pagydoma?

Nesibaimink dėlrytojaus, kol nežinai, kur baigiasi šiandiena.