Atsiprašau...

Kova su puslapiais - kieno naudai?

Įdomu būtų išgirsti, kokius šiuolaikinius lietuvių autorius skaitote. Kurios naujos lietuvių knygos patiko/nepatiko ir kodėl? Ką rekomenduotumėte paskaityti kitiems?

(ištrauka)
– Eikš, į meniu pažiūrėsi, – moja Lukas ir timptelėjęs ją už rankovės skuodžia į virtuvę.
Tamsi pusilgių plaukų sruoga siūbteli ore. Kažkodėl Magija įsivaizduoja, kad jos miręs brolis Gabrielis, kurio ji nėra mačiusi, buvo kaip šis kelneris. Kartais ji net suskaičiuoja metus ir tada atrodo, kad šios spėlionės galėtų būti tiesa, bet tai tik slaptos svajonės, kuriomis niekada su kitais nesidalina.
Ji pakyla ir seka paskui Luką. Prisiminusi tėvą atsisuka. Kartais, sliūkindama paskui Luką, įsivaizduoja, kad eina visai slapta, niekieno nematoma, tada per pilvą nuvinguriuoja neįprastai saldi pasitenkinimo gyvačiukė. Ir vis dėlto, nepasakiusi tėvui dingti nedrįsta. „Aš tik į virtuvę“, – aiškinasi dukra nebyliai, susekusi jo žvilgsnį scenos šviesoje.
„Kas pavogė mano vaiką? – skardena Kenis kaskart, atėjęs ieškoti jos virtuvėje. – Ir kas ją maitina visom šiom nešvankybėm?“ Tai išgirdusi Magija panarina galvą ir tyliai šypsosi, tarytum būtų prasikaltusi. „Tėti, Anabelė žino, – teisinasi. – Ji žino, ką aš galiu valgyti.“ Tėvas tempia ją už rankos ir plyšauja: „Ach, Anabelė žino?! Niekas to nežino, tik aš.“ Tada nuo jo žvilgsnio slepiasi visi: ir virėjai, ir kelneriai. Vienintelė Anabelė niekada nepaliauja šnypštavusi panosėje, ji nieko nebijo.
Magę ji kaskart pasitinka tuo pačiu: „Alkana? Ledų?“ Mergaitė žvilgčioja, nedrįsdama to žodžio garsiai pasakyti. Visada prisimena priekaištaujančias tėvo akis. „Ledai? Tik pamanyk! – mosikuojasi Anabelė. – Ledai! Gal aš savo bučkį vadinu ledais, ką? O gal mano pirstelėjimas ledai? Ir ko čia tas daktaras siautėja? Tu tik pamanyk!“ Magijai patinka žiūrėti, kaip liula milžiniškos krūtys, kai virėja šitaip purkštauja. Ir mieliausia yra tai, kad Anabelė myli, ji be galo myli jos tėtį, kiekvienas pasikeiksnojimas, kiekvienas pasiraukymas tėra pripažinimas, kad tėtis teisus.

Ji prisėda ant taburetės, suremia alkūnes į permirkusiom pašluostėm nukrautą stalą ir apsidairo. Jau priprato prie virtuvės poezijos: puodai, lėkščių bokštai, mazgotės, lupenos, maisto krūvos – niekas čia nebepavojinga.
– Tai ko laukiame? – šūkalioja Lukas, skuosdamas pro šalį su bokalais, jo nugara dingsta už durų. – Uogienės, ar ne? – vėl pasirodęs iškelia rankas ir pasukinėja delnus ore.
– Uogienės? – Magija koketiškai užmeta koją ant kojos. – Fui, – suraukia nosį, bet to uždrausto žodžio neištaria.
– Ai, ledų? Panelei ledų, taip? – pašnekovas lyg šokėjas nustrykčioja iki šaldytuvo ir elegantiškai mostelėjęs praveria žvilgančias duris. – Panelytei braškinių, avietinių, bananinių?
– Gerai gerai, – susigėsta Magija. – Duok bet ką.
Priklaupęs priešais kėdę juodaplaukis nulupa plėvelę ir švelniai pabrauko šaldytu uogienės gabaliuku Magijos lūpas.
– Mm, – apsilaižo pats. – Skanu?
– Lukai, nustok gi vaiką tvirkinti, – suburbuliuoja tarpdury išdygusi Anabelė. – Tėvas tau rankas nukapos. Eik, susiieškok, – mosteli durų link, – pilna salė panų. O čia, mat, prikibo prie keturiolikmetės.

Tingiu.

Pamenu, kai čia atkeliavau prieš penkerius metus, mane nustebino vartotojų reiklumas kalbos atžvilgiu. Man net atrodė truputėlį perspausta - vos autorius padaro kelias klaideles, jau apšaukiamas nemokša, beraščiu. Be lietuviškų diakritinių ženklų net žinutėje būdavo baisu prasitarti, o ką jau kalbėti apie kūrinius. Nemažai kalbėdavom ir apie skyrybą. O kur dar ilgos diskusijos apie kalbos kultūrą, leistiną/neleistiną leksiką...
Dabar matau, kad tai pastebimai pasikeitė - žmonės rašo su klaidomis, lietuviškų paukščiukų ir nosinaičių pabarsto, kur patiko, kitur - nebūtina. Ir niekas per daug nebereaguoja.
Įdomu, ar tai ženklas, kad bendras lietuvių požiūris į kalbą keičiasi, ar tik rašykai atsipalaidavo.

"Klaidos" - tekstai, kuriuos šiuo metu skelbiu ir toliau ketinu skelbti prozoje, kol kas yra pažaidimas su neseniai atknistu 22-ejų metų senumo kelionių dienoraščiu, o kartu ir bandymas sukurti visai naują istoriją, prasidėjusią jaunatviška kelione į svetimą šalį ir virtusia gyvenimu su naujom patirtim, džiaugsmais, sukrėtimais ir lemtingom klaidom. Galbūt netgi pavyks įtraukti kai kurias lietuviams skaudžias aktualijas.

Jei sėkmingai apjungsiu visas dalis, apimtis turėtų būti nemaža.

Istorija remiasi istoriniais faktais ir asmenine patirtimi, tačiau siužetas, kaip visuma, yra išgalvotas.

Įvykius kol kas pristatau nechronologiškai, tik dar nežinau, kaip turėtų būti galutiniame variante, tikriausiai daug kas keisis.

... taip va čia galite rašyti visus kvailus savo komentarus. Prašom, pirmyn!

Viską darykime iš eilės.

Mane ėmė erzinti negatyvas, kurio paskirtis - tik skleisti neigiamas emocijas...