Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2013-10-22 15:28
Laukinė Obelis

Keista

Mane vis stebina žmonių nusistatymas, kad užgaulūs komentarai ir keiksmažodžiai daro kažką bloga jų kūriniui, ir todėl prašo/reikalauja tokius panaikinti. O man atrodo priešingai - užgaulumas ir keiksmažodžiai atskleidžia ne kūrinio ir jo autoriaus, o komentatoriaus silpnybes. Man visada smagu tokių susilaukti, nes tada po jais būna daugybė "blogas". Ar man nuo to skauda?
2013-10-21 23:22
Laukinė Obelis

***

Norų neturiu, tik svajonių, bet ir tos kartais pildosi.
2013-10-21 14:52
Laukinė Obelis

Sninga

Pirmoji snaigė šįryt nusileido tiesiai ant mano blakstienų. Tikrai tikiu, kad tai buvo pirmoji.
2013-10-21 00:12
Laukinė Obelis

***

Kodėl gyvenimas toks skaudus ir nevienodas? Kodėl vieni, būdami kitame pasaulio krašteir net to nežinodami, gali mums suteikti tiek džiaugsmo, o kiti vaikšto šalia ir vienas kito nedžiugina?
2013-10-20 22:28
Laukinė Obelis

...

...
2013-10-19 23:59
Laukinė Obelis

***

Aš noriu užaugti.
2013-10-19 15:46
Laukinė Obelis

Nauja diena

Naujas lapas. Kol kas tuščias.
2013-10-18 17:08
Laukinė Obelis

Svetimas dienoraštis

Man patiko jos bateliai.
Ryte ji nusileisdavo iš antro aukšto basa. Vos išvydęs užsiplieskiant lempą jų bute, šokdavau prie savo lango. Net ne išvysdavau, tik pajusdavau šviesą visom miegančiom kūno ląstelėm. Prilipęs prie stiklo stebėdavau jos butą. Jusdavau. Visa tai, kas ten vyko, lytėjo mane: basos pėdos, šaltis, rytinė vėsuma, kavos garas, duonos kvapas, vaikų klegesys, jis – toks stambokas.
Nurankiodavo lėkšteles nuo pusryčių stalo, rengė vaikus, mažiausiajam užkabindavo ant pečių mokyklinę kuprinę. Bučinys. Palytėjimas. Kasdien: tos pačios scenos, vienoda tvarka, pauzės, pakartojimai, reveransas. Durys.

Tik šeimai išskubėjus ji tapdavo savimi. Arba ta kita: jiems svetima, o man pažįstama.
Po dušo išeidavo iš vonios pridengusi kūną drabužiais – tai atskleisdavo tikrąją ją. Neapsirengusi ji būdavo kita: tarytum praradusi save, skubanti, savęs nemylinti, suvienodėjusi su bet kuria kita būtybe. Nuogumas nuplėšia individualybę, niveliuoja, žadina lytėjimo instinktą, siekį turėti bet ką, svarbu tik kūnas. Tai nereikalinga.
Naujas kavos puodelis – rytinio skubėjimo delnų nepaliestas.
Tada prisėsdavo prie stalo pasidažyti. Tušu ir šešėliais ryškindama akis tebegurkšnodavo kavą, tik išsitraukusi lūpdažį nustumdavo puodelį šalin. Kartais susirasdavau akinius, bet dažniausiai matydavau viduje – juk žinojau kiekvieno jos judesio rezultatą, nereikėjo stebėti kasdien iš naujo, tai buvo įrašyta atminty.
Ir galiausiai apsiaudavo. Beveik kasdien tais pačiais: raudonais, smailianosiais, aukštakulniais, kurie paprastai visai nederėdavo prie jos aprangos. Be skonio. Viešpatie, tokius be skrupulų būčiau išmetęs iš savo nuotraukų. Bet ji buvo ta nuotrauka, kurios nevalėjau nei keisti, nei tobulinti. Tobulinti? Juk ji buvo tobula, net neskoningai apsirengusi. Aštrus kulniukų kaukšėjimas – ne, girdėti negalėjau, tai buvo tik mano žinojimas, protu perkalkuliuotas vaizdas. Kitokio net nenorėjau, kaip ir nuogo kūniškumo.
Pamatęs, kad ji susiruošusi, pasitraukdavau nuo lango, nebežiūrėdavau. Būdavo nejauku matyti, kaip namai ištuštėja, jos dvasios nebelieka.
Žinoma, galėjau pats išeiti pro duris, susitikti, bet ir vėl – tai prilygtų lytėjimui. Ne, to nepakaktų, to būtų per mažai.

Ji buvo viena iš mano moterų. Tik viena.
Kartais nekęsdavau savęs už jų turėjimą. Būdavo, pavyksta kokios vienos atsikratyti. Tada vildavausi, kad įgijęs pagreitį nusipurtysiu ir kitų. Tai buvo liga, apsėdimas. Tik ar aš kaltas, kad pasaulis pilnas peralkusių sielų? Būtybių, kurios nepasisotina nuogumu.

Užvakar nutraukiau vieną iš tokių gijų. Tai nebuvo ilga istorija, bet stipri. Ir tampri. Ta persona iškęsdavo pasiutiškai daug – nei pavydas, nei pažeminimas, išjuokimas, nesupratimas – niekas jos nepakirto. Gal todėl išsigandau? Nežinau tikrosios priežasties, tik vieną dieną galvoje susiformavo aštrus suvokimas, kad tai turi užsibaigti, be epilogų ar paskutinių vakarienių. Tik finalas, uždanga jau nusileidusi. Be atsisveikinimų ar pasiaiškinimų. Tai atrodė visai paprasta. Ne , tai išties buvo paprasta. Tik nutraukiau viską, o ji net neprieštaravo tylai. Nebuvau jos matęs, kaip ir daugumos kitų, todėl nesunku buvo pamiršti.

Gyvenimas tęsėsi. Dienos visada moterim užpildytos. Raudoni bateliai. Kitos. Naujos. Jų buvo daugybė, tik ne fizinėj plotmėj. Nelytėjimas. Nebalsas. Neužuodimas.

Kartais net savo namų nenoriu užuosti, mėginu neliesti, nejusti daiktų. Tai tampa atgrasu. Ir bėgu nuo tų, kurios ima brukti savo kūnišką gyvenimą.
„Ėjau, – rašau jai, – vakar ilgai ėjau.“
„Kiek?“
Kažkoks neaiškus klausimas, su nesuvokiama paskirtim.
„Tai nesuskaičiuojama. Ėjime esencija, nepaisant atstumų.“
„Juk žinai, kiek nueini?“
„Atstumai kitoj plotmėj. Neįdomioj ir man neprieinamoj.“
Dabar ji vargsta, nepasiduoda, užsispiria išsiaiškinti, ką sakau. Nesuvokia, kad ne visur yra prasmė arba tikslas. Ir niekada nesupras, kol matuos pasaulį kūniškumu. Nuogybe. Reikia apsirengti: nejuslingąja patirtimi. Tik man atrodo, kad kai kurios tokios net neturi. Arba nežino, kad turi.
Manau, gyvenimas negali būti statomas šitaip. Lytėjimas pririša kūną, jausmai – dar baisiau – pavergia, išsekina, iščiulpia. Todėl ir pasirenku nutraukti daugumą saitų. Tik labai reta išmoksta rašyti neprisiliesdama, nesidalindama ir nelaukdama, tik būdama šalia.


1 --- 4 5 6 7 8 --- 12 --- 18 --- 24 --- 30 --- 36 --- 42 --- 45
[iš viso: 447]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą